Vokietijos pramonės koncerno BASF vienos iš antrinių įmonių ir Rusijos gamtinių dujų monopolininko "Gazprom" pasirašytas susitarimas Baltijos dugnu nutiesti vadinamąjį Šiaurės Europos dujotiekį įrodė esąs anaiptol ne vien techninis projektas.
Jau nuo šių metų pradžios projektas buvo vis aktyviau aptarinėjamas politinėse diskusijose ir žiniasklaidoje. Rudenį, kai jau tapo pasirašytu susitarimu, jis atsidūrė prezidento Valdo Adamkaus oficialaus vizito į Vokietiją pokalbiuose, taip pat buvo aptariamas Šiaurės ir Baltijos šalių vyriausybių vadovų susitikime Reikjavike.
Mūsų laikais bet koks stambesnis energetikos projektas yra politikos dalykas. Net atsirado geoekonomikos mokslas – daugiausia geoenergetikos dalykų išprovokuotas.
Lietuvos politinių debatų žodyne taip pat gausu žodžių „nafta“ ir „dujos“. Esame tiesiogiai priklausomi nuo šių išteklių importo.
Daugelis pasaulio šalių priklauso nuo jų importo. Bet mūsų priklausomumas stipresnis – mes importuojame iš vienintelio šaltinio.
Tai truputį keičia situaciją. Priklausyti nuo vienintelio šaltinio, kaip pasakytų eurokratai Briuselyje, „nepatartina“. Bet užvis svarbiausia, kad mūsų vienintelis šaltinis faktiškai yra valstybė, kontroliuojanti svarbiausius savo bendrovių užsienio prekybos ryšius.
Galima patyrinėti, ką įneša tokia kontrolė į Lietuvos ir Rusijos komercinius santykius. Ir pamatysime: kai „Mažeikių nafta“ priklausė amerikiečiams, naftos tiekimas buvo pertrauktas net devynis kartus; jei Rusijos, Kazachstano, Vidurinės Azijos bendrovės Rusijos geležinkeliais gabenamus krovinius siunčia į Klaipėdos uostą, tai pervežimo tarifai kai kuriems kroviniams net 2-2,5 karto didesni nei vežant tais pačiais maršrutais, bet į Karaliaučiaus ar Sankt Peterburgo uostus. Ir pastarasis sprendimas – naujas dujotiekis, kuriuo bus tiekiamos dujos Vakarų Europos valstybėms, nutiestas per Latviją, Lietuvą ir Lenkiją kainuotų du kartus pigiau nei tiesiamas Baltijos jūros dugnu. Bet pasirenkamas brangesnis ir gal rizikingesnis variantas. Be to, iš jo numatyta atšaka į Karaliaučių, siekiant atsisakyti Lietuvos dujotiekių sistemos tarpininkavimo.
Kitaip tariant, Lietuva maždaug 2010 metais nustos būti esama ir potencialia dujų tranzito šalimi. Taigi jos strateginė (kartu ir derybinė) padėtis pablogės.
Bet tai – Lietuvos problema; niekas Rusijos nė nebando įpareigoti pasirinkti Lietuvą savo dujų transportui. Mes fiksuojame faktą, kad Rusija nėra linkusi prekiauti ir ekonomiškai bendradarbiauti su Lietuva, ES nare, tiek, kiek būtų galima, racionalu ir ekonomiškai naudinga abiem pusėms. Rusija turi kitų nei komerciniai tikslų šiuo požiūriu. Juos net galėtume pavadinti nelabai draugiškais.
Ir nieko čia nepadarysi, „prievarta mielas nebūsi“. Rusija turi ir arogancijos, ir gausybę įvairių fobijų, ir daug senovinės imperinės savivokos. Nesugebėjusi atsiskaityti su drumsta sovietine praeitimi, ji liko pilna kompleksų, dvejinimosi, ji vis dar naudoja „artimojo užsienio“ fikciją.
Čia ne tas atvejis, kai susitinka džentelmenai, susitaria, paspaudžia rankas ir problemų nebėra. Kaip tik tokių iliuzijų kupini buvo „Williams“ savininkai: daugelis turbūt dar atsimena Baumgarnerį, aiškinantį, kad naftos tiekimo užtikrinimas – tai grynai komercinis dalykas, pakanka tik susitarti dėl kainos.
Tą komercijos atmiešimą politika ir turėtų pastebėti mūsų partneriai Europos Sąjungoje. Tačiau susitarimas dėl dujotiekio per Baltiją parodė, kad nepastebėjo.
Vokietija susitarė su Rusija ignoruodama mažesniųjų ES narių interesus ir juos pažeisdama. Atsakydama į priekaištus apie nesikonsultavimą su suinteresuotais partneriais Unijoje dėl dujotiekio, Vokietijos vyriausybė nerado bent kiek mažiau lėkšto ir mažiau pigaus argumento, kaip tik pasakyti, kad susitarimas dėl dujotiekio yra privataus konsorciumo reikalas ir vyriausybė, natūralu, negali kištis bei stengtis paveikti privačių ūkio subjekto sandorius.
Na taip, negalima kištis į privačius sandorius. Bet jei pasirašant tokį sandorį už nugaros stovi ir sako fotografams kuo plačiausią „cheese !“ vienos valstybės kancleris ir kitos valstybės visagalis prezidentas, tai argumentas apie valdžios neutralumą čia gali būti dešifruotas tik kaip „mes nenorim su jumis apie tai kalbėti“.
Niekas kitaip to ir nesuprato. Todėl ir Vokietijos prezidentas Horstas Kohleris, ir būsimoji (nuo lapkričio vidurio) naujoji Vokietijos kanclerė Angela Merkel išreiškė savo švelnų nepritarimą nuo scenos nueinančios vyriausybės veiksmams šiuo klausimu.
Nedarykime Rusijos dujų kolonėle (gas station), pasakė Lietuvos prezidentas savo kalboje Lietuvos ir Vokietijos forume spalio 25 d. Berlyne. Iš tiesų Rusija nėra kažkoks smarkiai apsiginklavęs čiabuvis, kuriam reikia įsiteikti, nes labai norisi tų dujų, bet valstybė, turinti perspektyvą ateityje tapti demokratine ir su rinkos ekonomika.
Problema yra ta, kad pati Rusija nori būti dujų kolonėle.
Dujos yra ir bus valstybės rankose; taip tiesiai pareiškė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, pavadindamas valstybinės „Gazprom“ įmonės monopolį dujų išteklių ir dujų transportavimo sektoriuje vyriausybės „raudona linija“.
Jei dujas mums tiekia monopolininkas (vienintelis pardavėjas toje šalyje), tai išeitis tik viena – tapti monopsonininku (vieninteliu jo produkcijos pirkėju). Tuomet atsiras daugiau galimybių susitarti taip, kad būtų patenkinti abiejų pusių interesai.
Mažosios ES valstybės dar nesyk bus kaltinamos, kad pernelyg daug galvoja apie savo interesus, neatsižvelgia į visos Unijos tikslus ir siekius. Iš tikrųjų dažnai yra ir bus atvirkščiai – tai didžiosios ES valstybės, Unijos lyderiai, leidžia sau papainioti savus interesus su Bendrijos interesais.
Jos paskui kviečia visus rautis plaukus nuo galvos, aimanuojant dėl vienybės stokos Europos Sąjungoje. Gerhardas Schroederis pats pagelbėjo lenkams išrinkti naują prezidentą ir dabar tiek Vokietijos kanclerė, tiek kitos ES šalys institucijos patirs skaldančios ES „lokomotyvų“ politikos padarinius.
