Dar vienas projektas atsirado mūsų valdžios kaktose ir stalčiuose. Netrukus kiekvienas, be išimčių, Lietuvos gyventojas privalės pateikti duomenis apie turimą turtą - apie namus ir žemę, pinigus, net ir pasiskolintus ar paskolintus, banke ar po čiužiniu laikomus.
Taip pat apie brangius paveikslus, apie auksą ir brangakmenius, apie vertingas ordinų ar monetų kolekcijas, apie turtą užsienyje ir apskritai apie viską viską, ką turite, jei tik tai vertinga.
Tai bus galingiausias valdžios įsiveržimas į piliečių privatų gyvenimą. Atrodo, kad nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo nebūsim turėję tokios teisiškai beviltiškos ir socialiai agresyvios invazijos.
Visas pulkas (jis vadinsis “ribotas skaičius”) mokesčių inspektorių, skyrių vadovų ir jų pavaduotojų, kompiuterininkų, revizorių ir kitokių valdininkų tyrinės jūsų duomenis apie vertingą turtą. Lygiai taip pat, kaip būna, kai į jūsų namus pasibeldžia policija, parodo prokuroro išduotą orderį ir daro kratą - nes jūs įtariamas padaręs nusikaltimą ir prokurorui pakako faktų, kad jis leistų policijai įeiti į jūsų namus ir peržiūrėti visus jūsų daiktus.
Šį kartą - tai bus tik vieną kartą, guodžia truputį susijaudinę Finansų ministerijos valdininkai - tokią sankciją duos ne prokuroras, bet Finansų ministerija, Seimui palaiminus idėją.
Faktiškai mūsų valdžios aktyvistai ėmėsi pakeisti nuo Senovės Romos laikų galiojantį nekaltumo prezumpcijos principą kaltumo prezumpcijos principu. Civilizuotame pasaulyje, kol kas ir Lietuvoje, galioja prielaida, kad žmonės yra normalūs ir padorūs; taip, pasitaiko siaurapročių, jie padaro nusikaltimus - tokie žmonės išaiškinami ir izoliuojami. Mūsiškiai netrukus įdiegs iš esmės kitą požiūrį: visi žmonės - tai esami arba būsimi nusikaltėliai, nes yra kvaili iš prigimties ir linkę daryti, kas negalima; todėl reikia būti pasiruošus izoliuoti nuo visuomenės bet kurį iš jų, bent jau turtą iš anksto aprašyti (dar geriau, jei patys aprašys).
Normalūs ir įstatymus gerbiantys šalies piliečiai jau seniai registruoja visą savo nekilnojamąjį turtą, rimtus sandorius sudarinėja pas notarus, o pirkdami didelius pirkinius - deklaruoja pajamų šaltinius. Juk tokia ir yra tvarka. Yra ją ignoruojančių? Tam ir turime valstybinę valdžią, kuri tvarkos nepaisančius piliečius identifikuoja ir atitinkamai pamoko.
Juk kam reikia turto deklaravimo? Tam, kad tamstai, mielasis skaitytojau, nusikaltus, pats negalėtum paistyti niekų apie bobutės palikimą ar dėdės dovaną. Nusikaltėliai atvirai pučia miglą įstatymų leidėjams ir pareigūnams į akis, o šie revanšui sugalvoja tą patį daryti su įstatymus gerbiančia publika.
Tiesa, Vyriausybė atidėjo šio sumanymo projekto svarstymą, kadangi... artėja referendumas dėl stojimo į ES ir reikia nuteikti žmones teigiamai. Teisingumo (?) ministras pareiškė, kad projektas bus teikiamas birželį, tai yra po referendumo.
Mano kolega šių interneto vartų puslapiuose Virginijus Savukynas aprašo Lietuvos teisės universiteto mokslininkų atliktą tyrimą apie tai, kaip mūsų valdžios institucijos atsakinėja į piliečių laiškus (el. paštu). Net į 63 procentus (!) laiškų buvo išvis neatsakyta. Tai ne tik pagarbos piliečiams stoka, daro pagrįstą išvadą autorius, tai tiesiog jų slaptas niekinimas (http://www.omni.lt/?rask$9359_84776$z_88589).
Štai taip ir susieina siūlų galai. Piliečiai turėtų užsiimti ne laiškų, kad ir elektroninių, rašinėjimu, bet valdžios nurodymų ir sumanymų vykdymu. Senas pono Deržimordos tvaikas kažkur giliai dar tebetūno, nors kažin kaip dailiai belaikysi šampano taurę per priėmimus.
Taigi turto deklaravimo reikia todėl, kad kažkas iš jūsų, kol kas dar gerbiamų skaitytojų ir šiaip piliečių, vis tiek kada nors nusikalsite ir su tokia prezumpcija mūsų išmintingoji valdžia bus jau pasiruošusi jus, kai pagaus, pričiupti visu įstatymų griežtumu. Tai vienintelis turto deklaravimo “pateisinimas”.
Užuot konkrečiai klausiusi tokių klausimų nusipelniusių asmenų, kokį jie turi turtą ir kaip jį gavo, valdžia sumanė nesivarginti, išskirdama tuos asmenis iš visų likusių, ir visus traktuoti vienodai. Tepabūna įtariamaisiais visi Lietuvos gyventojai. Juk “tik vieną kartą”.
Konstitucija leidžia pažeisti piliečių gyvenimo privatumą - bet tik pagrįstais tikslais ir motyvais. Finansų ministerijos nepajėgumas susitvarkyti su nusikaltėlių turto apskaita - joks motyvas visuotinei turto deklaracijai; tai greičiau motyvas personalo reformoms toje ministerijoje.
Žinoma, jei jūs turite tiek daug aukso bute, kad nesinori net niekam apie tai sakyti, tai galėsite drąsiai rašyti, kad jokio turto nei turite, nei turėjote. Tuo ir baigsis jūsų jaudinimasis. Jei esate įtartinas tipas, tai jus patikrins ir be turto deklaravimo, o jei jūs laikotės visų įstatymų, išskyrus tik šį vieną (būsimą), tai fiktyvi jūsų turto deklaracija tebus papildomas įrodymas, kad visas sumanymas yra ne tik neteisėtas, bet ir bejėgis.
Praktiška išvada būtų tokia: jums, mielasis skaitytojau, belieka per daug negaišti ir tuos savo kėslus, kurie tiesiog būtini Finansų ministerijos iniciatyvai pateisinti (be mūsų būsimų nusikaltimų visas sumanymas nueina šuniui ant uodegos), įgyvendinti kiek galima anksčiau.
Štai tada ir paaiškės, mielasis skaitytojau, bet faktiškai būsimasis nusikaltėli, kokia išmintinga ir toliaregiška buvo mūsų Finansų ministerija ir su visuotinio turto deklaravimo sumanymu, ir su visų mūsų kaltumo prezumpcija. Boševikinis pramatymas, ponios ir ponai!
