Oops, they did again..! Ir vėl pasikartojo archetipinis scenarijus. Jie vėl tai padarė. Tylią vasaros naktį, ir vėl apšlapinti tokie svarbūs mūsų širdžiai ir valstybei pastatai...
Kodėl gyvenime nutinka vieni ar kiti dalykai? Ar būtis lemia žmogaus sąmonę, ar sąmonė – būtį? Tas klausimas, supriešinęs (konceptualiai) Hėgelį ir Marksą, ir šiandien neatsakytas. Autogeninės treniruotės, pozityvusis mąstymas, tavo pasąmonės galia – populiarioji psichologija siūlo lengvus ir patogius sprendimus. Sakoma, Greta Garbo svajojo būsianti kino žvaigžde, kino žvaigždės gyvenimą jai simbolizavo apelsinai – Greta mėgo apelsinus, žiūrėdavo, liesdavo juos, įkvėpdavo jų aromatą, tuo pačiu mintyse verbalizuodama ir vizualizuodama savo būsimo gyvenimo scenarijus.
Ar mintys, emocijos turi galią? Ar jos gali materializuotis ir įtakoti žemišką daiktų pasaulį? Pakankamai keisti dalykai – muzika, kino filmas, o kartais – vien tik atitinkamos mintys gali paspartinti širdies plakimą, priversti išsiplėsti kapiliarus bei suaktyvinti ašarų liaukų veiklą. O ar gali mintys pakeisti istoriją?
Kalbėdamas apie rugsėjo 11-osios įvykius Niujorke, Slavojus Žižekas klausia: „Argi masinės informacijos priemonės visą laiką neatakavo mūsų kalbomis apie teroristų grėsmę? Ši grėsmė akivaizdžiai turi libidinę motyvaciją, - prisiminkime tokius filmus kaip „Pabėgimas iš Niujorko“ (Escape from New York) arba „Nepriklausomybės diena“ (Independence Day). Būtent toks ir yra loginis paaiškinimas, kodėl atakos dažnai lyginamos su Holivudo katastrofų filmais: neįmanomybė, kuri įvyko, buvo fantazijos objektas, taigi tam tikru mastu Amerika gavo tai, apie ką fantazavo, ir tai buvo didžiausias siurprizas.“
Pasak Baudrillardo – žemėlapis eina pirma teritorijos... Specialiųjų efektų filmuose į Pasaulio prekybos centrą besirėžiantys lėktuvai, mega katastrofa Manhatene, rugsėjo 11-oji , - fantazminis pasąmoninių lūkesčių išsipildymas, - siužetas išlipo iš rėmų ir įžengė į realybę! Amerika gavo tai, apie ką fantazavo.
O apie ką fantazavom mes? Keista, neapykantos kupina subkultūra, kaip voratinklis apraizganti visą mąstymą, persmelkianti visas nuostatas, kasdieninį žinojimą ir veiksmus – aklos ir bejėgiškos neapykantos savo pačių valstybei subkultūra.
Juozas Erlickas, tikrasis šios subkultūros guru, teigia – gyvuliai kalba ne tik Kalėdų naktį - Lietuvoje gyvuliai kasdien kalba per TV. O Rumunija - ką jūs norit tuo nustebinti? - Drakula paprasčiausiai apgailėtinas. Vienas vargšas seneliukas, naktimis geriantis žmonių kraują? Mes Lietuvoje tokių turime 141 – ir nė kiek nesididžiuojam.
Donalda, pasipusčiusi ir pasidabinusi, rezga kontrnaratyvą, kupiną piktdžiugos, pagiežos ir nusivylimo: „Į gimimo dieną / Alma su Božena / pas Kvasnevską ruošės ant kavos / užmaršiems pilotams / buvo anei motais / kad išskrido tašė be ponios...“
„Dviračio žinios“ - niekuo dėta transporto priemonė tapo neapykantos instrumentu – „Dviračio žinios“ skelbia: „Parlamento pastatas savo forma primena klozetą, kuris yra plaunamas kas ketveri metai, bet vietomis purvas taip tvirtai prikepęs, kad sunkiai pasiduoda nuplaunamas”.
Ta nepagrįsta, pasąmoninė neapykanta, persmelkianti visą mūsų mąstymą, visą diskursą, - ir negali peržengti anapus diskurso ribos... Nuolatinis diskurso terorizmas valstybės atžvilgiu, tik priešingai nei Manhateno dangoraižius, čia atakuoja ne svetimas simbolinis Kitas, o mūsų pačių paniekos, neapykantos, pagiežos išpuoliai.
Tas pasąmonėje slypintis, išsipildymo laukiantis scenarijus... O rytoj ir vėl bus siužetas per TV - ant Lietuvos prezidentūros šlapinosi jau keliolikos tautų atstovai….
Dar Biblijoje pasakyta – iš pradžių buvo žodis. Mintys yra tikros. Žodžiai yra tikri. Nepastebimu, nepaaiškinamu būdu, materializuojasi mūsų žemiškoje tikrovėje.
Ir ką gali pasakyt - kokios dainos, tokios ir... O tai, kas nutiko, nėra pats blogiausias variantas. Juos – subombardavo. Mus – tik apmyžo.
