Prieš porą mėnesių paskelbta Kęstučio Girniaus apžvalga (http://www.omni.lt/index.php?base/z_152952) pradėjo diskusiją apie prezidento instituciją Lietuvoje. Dauguma diskusijos dalyvių sutiko, kad prezidento vaidmuo Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje labai priklauso nuo valdančios daugumos laikysenos.
Antra vertus, ne kartą buvo pažymėta, kad prezidento institucija yra valdžių atsvaros dalis, vienas iš Konstitucijos garantų.
Rolando Pakso apkaltos istorija parodė, kad valstybės veiklai prezidento institucija tikrai nėra gyvybiškai svarbi. Neeilinių prezidento rinkimų vajuje, be abejonės, bus kalbų apie institucijos prestižo atkūrimą. Rimtų pretendentų programose turės atsispindėti realios - taigi labai ribotos Lietuvos prezidento galios.
Kadangi rinkimai vyks jau Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES), sunku įsivaizduoti, kas rimtose programose galėtų būti svaraus ir skatinančio balsuoti už vieną ar kitą kandidatą. Iki šiol politiškai blaivesni rinkėjai balsavo atsižvelgdami į pretendento tinkamumą ir sugebėjimus atstovauti Lietuvai. Ankstesniuose prezidento rinkimuose tas klausimas dar buvo svarbus, nes buvo svarbūs užsienio politikos reikalai, siekiant narystės ES ir NATO. Tačiau jau narystės su tomis organizacijomis sutarčių pasirašymas vaizdžiai parodė, kad Lietuvos prezidento vaidmuo jose veikiau dekoratyvus. Taip bus ir toliau.
Nepriklausomai nuo to, ar šiemet bus priimta ES Konstitucija, anksčiau ar vėliau Europos Sąjunga sutars dėl tolesnės politinės integracijos. Vargu ar laimės siekiantys grįžti prie ES tik kaip laisvos prekybos zonos, kurią sudaro suverenios valstybės. Jei Sąjunga pajėgs įgyvendinti vadinamą trečiąją Mastrichto sutarties nuostatą - t.y. sukurs bendrą užsienio politiką, - labai sumenks ne tik prezidentų, bet ir valstybių užsienio reikalų ministerijų bei jų vadovų vaidmuo.
Šiuo metu ten, kur ES veikia tarpvyriausybiniame lygyje, jau pirmuoju smuiku griežia ne prezidentai, o ministrai pirmininkai ir atskirų ministerijų vadovai. Pakanka pažiūrėti, kas dalyvauja ES vadovų susitikimuose. Išskyrus Prancūziją, turinčią pusiau prezidentinę santvarką, ES valstybėms ten atstovauja ministrai pirmininkai arba ministrai.
Nors valstybių vadovų institucijos valstybėse narėse iki šiol išlieka, jos vis labiau išstumiamos į Sąjungos pakraštį. Trečdalis “senųjų” ES narių yra konstitucinės monarchijos. Jose monarchų vaidmuo veikiau apeiginis, tad didelių permainų čia nepastebima. Tačiau ir parlamentinėse demokratijose, net tose, kurios savo prezidentus renka tiesiogiai, oficialių valstybių vadovų vaidmuo tampa vis mažiau politinis ir vis daugiau reprezentacinis.
Net jei valstybių Konstitucijos numato valdžios padalijimą tarp prezidento ir vyriausybės vadovo, Europos Sąjungos integracija šį santykį keičia, nes pačioje Sąjungoje valstybių vadovams - ir prezidentams ir konstituciniams monarchams - nelieka daug vietos.
Lietuvai įstojus į ES, tarpvyriausybiniu lygiu jos politika rūpinsis būtent ministras pirmininkas ir konkretūs ministrai. Nors šiuo metu ES turi nedaug federacijos bruožų, federacijos lygiu jai atstovaus Lietuvos išrinkti Europos Parlamento deputatai ir atstovai kitose ES institucijose. Taigi prezidento vaidmuo bus vis labiau protokolinis. Savaime tai nėra blogai.
Pereinamuoju pokomunistiniu laikotarpiu, be vyriausybės, parlamento ir teismų, reikėjo dar vienos valdžios institucijos, kuri būtų papildomu Konstitucijos garantu. Tačiau į Europos struktūras įstojusiai valstybei būtent tos struktūros suteikia saugiklius prieš politinius ar teisinius perlenkimus vidaus politikoje.
Taigi nors prezidentai tiesiogiai ar netiesiogiai Europos Sąjungos valstybėse dar renkami, jie tampa tik tam tikros politinės tradicijos dalimi. Šia prasme prezidentams sunkiau už konstitucinius monarchus - jie nėra renkami, iš jų nesitikima šalies problemų sprendimo. Monarchai, sakytum, simbolizuoja istorinį valstybių tęstinumą, jiems lemta būti nesupriešinančiais valstybės simboliais. Būtent toks istorinis ir patriotinis monarchijų simboliškumas atgraso nuo rimtesnių ketinimų jas naikinti.
Valstybėse, kurios savo prezidentus renka parlamentų balsavimu, taigi ir partijų sutarimu, protokolinė prezidento funkcija irgi suprantamesnė. Ten, kur parlamentinė demokratija turi gilias tradicijas, lengviau sutariama dėl asmens, galinčio atlikti nepolitines, etines ir vienijančias prezidento pareigas. Tos pareigos turėtų išlikti ir Europos Sąjungai toliau integruojantis.
Bet kaip pateisinti visuotinį tiesioginį balsavimą dėl tokio simbolinio asmens, ypač jaunose demokratijose? Kaip išvengti nepagrįsto prezidento rinkimų politizavimo? Jau dabar akivaizdu, kad artėjančius Lietuvos prezidento rinkimus šalies partijos rengiasi išnaudoti politinei reklamai ir pasirengimui Seimo rinkimams rudenį.
Be to, kaip sustabdyti į šias pareigas besiveržiančius populistus ir manipuliatorius, paverčiančius rinkimus pigia ir prasta komedija? Ar tikrai Lietuvoje įmanoma taip renkant prezidentą atkurti jo institucijos prestižą, tegul ir tik protokolinį?
