Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas, devintas, dešimtas, vienuoliktas, dvyliktas, tryliktas, keturioliktas, penkioliktas, šešioliktas.
Paskui Homerą į patalpą įžengė mergina. Iš pradžių, apžlibęs nuo pro duris plūstelėjusios šviesos, net pagalvojau, kad tai Sonia, - štai pagaliau ir paaiškės klastingas sąmokslas: brolis ir sesuo tėra Homero, žiauraus aštuonkojo, apraizgiusio visą salą savo verslo čiuptuvais, parankiniai; Larsas yra organizacijos smegenys, o Sara – užnugario tiekimo vedėja. Tokios mintys sukosi mano galvoje prieš užmiegant, ir tai tikrai nebuvo migdančios mintys.
Mergina buvo nepažįstama, bet velniškai graži. Grožis, net jeigu jis išdygsta visiškai ne vietoje ir ne laiku, vis tiek egzistuoja. Net jeigu manęs tuojau neliks, vis tiek bus gražios mergos, namai, kalnai, dangus, alkoholis. Bus net iškrypėliai, tokie kaip Homeras, ir jiems visiškai nusispjauti, kad man taip pat labai norėtųsi būti.
Mergina nusišypsojo man kaip senam pažįstamam, pastatė ant grindų sudedamą kėdutę ir išėjo. Nežinau, kodėl, bet man staiga pasidarė kur kas ramiau.
Senis vėl buvo apsirengęs kaip milijonierius – baltas kostiumas, žiedai ant tamsių plaukuotų pirštų, ant galvos skrybėlė su milijoną, o gal ir daugiau kainuojančia sage.
Kadangi Homeras atsisėdo ne priešais duris, aš iš karto sumečiau, kad pasitaikė galimybė nešti iš čia mėsas. Puoliau prie durų, stvėriau kaip pamišęs už rankenos, bet vos tik jas atvėriau, iš karto susidūriau su dviem rūškanais snukiais. Tomas ir Džeris stypsojo lauke kaip cerberiai.
- Matau, tau nepatiko nakvynė mūsų viešbutyje? – ironiškai prakalbo Homeras. – Matyt, toks jau tavo būdas, tokia prigimtis – kelti vėją.
- O aš maniau, kad ne visi aklieji taip gerai mato, - atsikirtau vėl suabejodamas senio aklumu.
Jis dirbtinai nusijuokė. Nepatiko galvijui. Gali būti, kad iš tikrųjų aklas kaip kurmis.
- Nenorėjau tavęs gąsdinti, bet neatsispyriau pagundai. Žinai, senstant ne tiek jau daug malonumų gyvenime lieka. Malonumai – kas gi yra malonumai? Iš esmės senatvė labai panaši į aklumą – viskas, ką matei, ką patyrei būdamas jaunas, vėliau tik kartojasi, keičia savo formą, bet esmė išlieka ta pati. Tokia protėjiška pasaulio ir žmogaus prigimtis.
- Ką, nebestovi? – vėl pamėginau įgelti prisiminęs merginą, kuri patarnavo seniui.
- Nestovi? – apsimetė nustebęs senis, paskui numojo ranka, vėl nusijuokė, tik šį sykį jau natūraliau. – Nelygu, ką vadinsi stovėjimu... Matai, Odisėjau, mudu su tavo tėvu buvome neblogi pažįstami. Galima sakyti, netgi draugai, artimi draugai.
Tai man buvo visiškai netikėta. Mano tėvas ir Homeras? Kliedesys. Dar gerai, kad jis neprisipažino pats esąs mano tėvas.
- Numanau, kad jis tau nieko apie mane nepasakojo, - nesulaukęs mano atsakymo tęsė senis. – Apie tuos laikus, kai Graikiją valdė trys vyrukai juodais akiniais, juodieji pulkininkai.
- Ne, nė velnio jis man nepasakojo, - atsakiau piktai. Visą naktį pradrebėjau šalia numirėlio, o dabar atėjo kretinas ir apsimeta šeimos draugu, kone dėde iš Amerikos. Negaliu pakęsti tokių silpnapročių.
O jis lyg niekur nieko ėmė pliurpti apie tuos laikus, kai jie su mano tėvu revoliucines kalbas varinėjo, kaip planavo Kiprą prie Graikijos prisijungti, ir kaip viskas į šūdą pavirto, nes juodieji pulkininkai pasirodė esą skystablauzdžiai. Matai, sakė jis (pastebėjau, kad aklieji mėgsta žodį „matai“, kaip, pavyzdžiui, idiotai nuolat kartoja žodžius „išmintis“ ir „protingas“, tarkim, mano tėvas), taigi, anot Homero, Graikija po antrojo pasaulio karo buvo amerikietiškojo ir sovietiškojo imperializmo sandūros arena. Kairuoliškumas graikams įgimtas, jie mėgsta būti anarchistai socialistai, todėl sovietams ypatingai ir nereikėjo stengtis agituoti graikų komunistus – jie juos, be abejo, rėmė, tačiau be itin didelių pastangų. Kai rusai 1949 metais pagaliau pasigamino atominę bombą, ir Amerika nebebuvo vienintelė šį ginklą turinti valstybė, prezidentas Haris Trumanas pakartojo 1947 metų doktriną, nukreiptą prieš Sovietų Sąjungą, skelbdamas totalų propagandos karą prieš sovietus. Doktrinos esmė buvo kurti ir remti diktatūras Graikijoje, Irane, Turkijoje. Graikijoje tuo metu ypač sustiprėjo karinis sparnas, išaugęs iš tautinio saugumo tarnybų, artimai susijusių su CIA ir 1967 metais buvo organizuotas perversmas, trys vyrukai juodais akiniais, dėl jų vadinti juodaisiais pulkininkais, paėmė valdžią į savo rankas. Kai tie vyrulai nusprendė prisijungi Kiprą, sujudo turkai ir puolė salą, tada įsikišo rusai ir pagrąsino Turkijai nemalonumais, taigi turkai sustojo pusiaukelėje, okupavę tik pusę Kipro.
Senis pasakojo apie prieštvaninius laikus, apie savo jaunystės nuotykius tarsi sau pačiam, kartais nutildamas, kartais susipainiodamas, kartais kažką pradėdavo murmėti arba kikenti. Man tai priminė kažkada matytą cirką su akmenimis pajūryje.
- Visa tai puiku, - pasakiau stengdamasis būti mandagus, - tačiau kuo čia dėtas aš?
- O kaip gi, o kaip gi, - apsidžiaugė Homeras. – Tu mano brangus svečias. Noriu papasakoti tau apie tikrąjį tavo tėvą.
- Tikrąjį? – Nesupratau, kodėl jam taip rūpi mano tėvas ir dar tikrasis. Vadinasi, tas, kurį turiu, netikras?
- Negerai, - palingavo savo aklą makaulę senis. – Su tėvu reikia pasikalbėti. Net jeigu jo ir nemėgsti. Jis visuomet žino daugiau už tave, ir tos žinios kartais gali būti labai svarbios. Svarbios ir naudingos. Jeigu nieko nepasiimsi iš tėvo, tavo gyvenimas bus skurdesnis, daug skurdesnis.
- Na, gerai, aš – tavo svečias, o kam tada reikėjo mane grobti? – prabilau taikiai, apsimesdamas, kad iš tiesų šiame šaldytuve jaučiuosi puikiai.
- Tu neatėjai kviečiamas, - atsakė gūžtelėjęs pečiais Homeras. – Tris sykius tave kviečiau, tu nepasirodei.
Aš nemoku kalbėtis su žmonėmis. Gali būti dėl to nekilnojamojo turto agento darbas man buvo velniškai atgrasus. Kiekvieną sykių turėdavau prisiversti, kad nesupykintų. Veidmainiauti, meluoti, prisitaikyti. O jeigu su žmogumi pradedi kalbėti nusimetęs visas kaukes, kalba akimirksniu baigiasi. Jis ką nors pasako tau, kokį nors argumentą, pavyzdžiui, kaip Homeras – aš tave kviečiau, tu neatėjai, - ir nebėra apie ką kalbėti.
- O spektaklis su akmenimis pajūryje, - paklausiau imdamas jausti mane užplūstantį nuobodulį. – Kam tas akmenų rijimas? Ką, dantų šepetėlio negali nusipirkti?
- Kokių akmenų rijimas? – apsimetė nustebęs senis.
- Tų, kuriuos kaišiojai sau į burną, - neatlyžau.
Senis atsirėmė į kėdutės atkaltę ir džiaugsmingai sušvokštė:
- A, na, tai ne spektaklis, tai meditacija.
- Meditacija?
- Panašu į maldą, tiesa?! – Senis buvo toks patenkintas savimi, kad kiekvienas jo ištartas žodis tarsi prašėsi būti sutiktas su džiaugsmu. Nemačiau jokios būtinybės pasiduoti marazmatiškai euforijai.
- Labiau į Mazocho linksmybes, o ne į maldą, - burbtelėjau.
- Tiktai būdamas akmens viduje, gali suprasti, ką jis jaučia, - ėmė išvedžioti senis.
- Viduje?
-Viduje, - patvirtino Homeras.
Na štai, o ko gi aš laukiau. Jis psichas.
- Kaip galima būti jo viduje, jeigu yra atvirkščiai – akmuo burnoje.
- Taip, - vėl džiaugsmingai šūktelėjo Homeras. – Čia ir yra paradoksas.
- Kur, - nesupratau.
- Žmogus negali gyvas patekti į akmens vidų, o štai akmuo į žmogų – gali. Telieka meditacijos būdu surasti su juo kontaktą. Tokiu pat būdu motina susikalba su kūdikiu, kai jis būna jos viduje. Su akmeniu galima komunikuoti lygiai taip pat. Ir ne tik su akmeniu, su bet kuo. Juk mūsų maitinimasis irgi yra tam tikra komunikacija.
- Įdomu, kaip galima užmegzti intymius santykius su sumuštiniu, - mane pamažu pradėjo imti juokas. Galbūt tai isterija, tačiau vis tiek, - kažkas krūtinėje atlėgo, Homeras dabar buvo panašus į geraširdį senioką, kuris niekada nepadaryto nieko blogo. Paminėjęs sumuštinį pajutau nežmonišką alkį. Aš jau velniai žino kiek laiko nieko burnoje neturėjau.
- Klausyk, - kreipiausi į senį kiek įstengdamas mandagiau. – Sutinku, kad meditacija jėga, sutinku, kad tu labai kietas tipas, turi banditų parankinių ir apskritai čia, matyt, visa sala tau dirba, bet gal galėtum suprasti ir mane? Iš pradžių pasiūlai beprotišką kainą už permiegojimą su kažkokia moterim, paskui...
- Geria sugalvota, ar ne? – vėl apsidžiaugė senis. – Žinai, kai kurie užkimba! Labai dažnai! Seksas ir pinigai – niekas daugiau nerūpi žmogui, kuris atvyko ilsėtis, kuris pabėgo nuo visų kasdienių rūpesčių ir trokšta tiktai atsipalaiduoti ir patirti kuo daugiau malonumų!
Pasistengiau nesileisti išmušamas iš vėžių ir variau savo:
- ... paskui tavo pusgalviai Tomas ir Džeris pagrobė mane iš katerio, įkišo raštelį...
- Et, raštelis – šiaip sau, čia kad tas tavo bičiulis iš Kopenhagos smegenis pasuktų, - vėl įkišo savo trigrašį Homeras.
- ... o paskui dar ir lavonas atsirado mano lovoje. Ir beje tas lavonas atsekė mane net ir čia. – Kadangi visą tą laiką, kol kalbėjausi su Homeru, sėdėjau ant gulto krašto, ir manęs neapleido įspūdis, kad mes čia šnekučiuojamės trise.
- Na, čia tik saugiklis, - gūžtelėjo pečiais Homeras. – Dėl viso pikto apsidraudžiau. Jis kiek pasisuko į durų pusę, šūktelėjo graikiškai, ir pro duris įslinko Konstantinas. Jis išsitraukė iš vidinės švarko kišenės perregimą plastmasinį maišelį, kuriame gulėjo ginklas.
- Kas čia? – paklausiau mechaniškai, nors pats jau ėmiau suprasti, ką tai reiškia.
- Garantija, kad be mano leidimo iš salos neišvyksi. Ant šio ginklo, kuriuo buvo nužudytas niekuo dėtas salos gyventojas J.P., tavo pirštukai.
Homeras mostelėjo ranka, ir Konstantinas su paketu išėjo. Palengvėjimas, anksčiau aplankęs mane, vėl dingo. Jį pakeitė aštrus, kone veriantis maudulys paširdėje.
- Valgyt norisi, - pratariau nežiūrėdamas į senį.
- Greit tave pamaitins, - geraširdiškai sukikeno senis. – Pavalgysi ligi soties!
Nuo pat pėdų dubens link ėmė kilti švininis sunkumas ir toks kaliakus šaltis, kad mano dantys beveik pradėjo kalenti.
Durys atsidarė ir į patalpą įėjo Tomas ir Džeris. Vienas rankose laikė maišą, kitas – virvagalį.
Bus daugiau
