Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas, devintas, dešimtas, vienuoliktas, dvyliktas, tryliktas.
Žmogus, kurio akivaizdoje įvyko kas nors siaubingo arba sunkiai paaiškinamo sveiku protu, dažniausiai sėdi sukaustytas stuporo, žiūri į vieną tašką, negali pajudėti ir kas jo galvoje dedasi, negalėtų pasakyti pats protingiausias tomografas.
Sėdėjau ir laukiau, kad man atsitiks kas nors reikšmingo: pradėsiu kraustytis iš proto ar pasijusiu turįs antgamtinių galių stumdyti daiktus, išgydyti akluosius, apgauti kvailuosius ir panašiai. Nieko neatsitiko.
Nuėjau į vonios kambarį, išsivaliau dantis. Kiek pasvarstęs, palindau po dušu. Gal mirtis ir nėra užkrečiama, bet jaučiausi nešvarus. Juk aš velniai žino kiek laiko gulėjau šalia numirėlio. Ar jis jau buvo, kai grįžau vakare? Nežinau, neprisimenu. Nebuvau tiek nusitašęs, kad neprisiminčiau, bet negalėjau prisiminti ir viskas. Juk vakare į būstą grįžtantis žmogus neprivalo apšniukštinėti kiekvieno kampo tikėdamasis kur nors aptikti lavoną. O gal tokie šio viešbučio papročiai? Kai kuriuose viešbučiuose ant pagalvės randi šokoladuką, kai kuriuose – lavoną.
Užsimečiau švarius marškinėlius ir laiptais nusileidau į pirmą aukštą, prie registracijos. Kaip tyčia, ten stypsojo trumpai skustas stuobrys putliais spuoguotais skruostais. Sėdėjo išsidrėbęs krėsle ir spoksojo televizorių. Neįtikėtina, niekad nieko panašaus šiame viešbutyje nesu matęs. Tokiu metu, ketvirtą ryto, viešbučio fojė visą laiką būdavo tuščia.
- Ar galiu kuo padėti? – stuobrys vangiai kilstelėjo užpakalį nuo krėslo, bet tuojau pat vėl padėjo jį atgal. Pagalvojau, kad jo šikna turėtų būti tokia pat spuoguota ir putli kaip skruostai. Graikai labai mielai savinasi sau tauriąją praeitį – neva jie Archimedo ir Andromedos palikuonys ir taip toliau. Bet kai kalba pasisuka apie tai, kad graikai didžiausi homoseksualizmo propaguotojai ir kad jie ligi šiol, ko gero, drožia vienas kitą į išangę, jie susinervina ir ima gintis, kad tai buvo būdinga tik „tiems“, o ne šiuolaikiniams graikams. Veidmainiai.
- Ne, ačiū. Manau, man padės tik Dievas, - mostelėjau jam ranka ir grįžau į kambarį ketvirtame aukšte. „Man padės tik Dievas“ – apsivožti galima.
Vėl stypsojau šalia lavono ir jaučiausi taip, tarsi turėčiau apsispręsti – ar man bijoti ar ne, ar man pulti į isteriją ir pranešti policijai, ar žiūrėti į vieną tašką, kol kambarinė aptiks šį siaubingą vaizdą ir klykdama išlėks kviestis pagalvos. O gal apžiūrėti numirėlį ir imtis kokių nors priemonių. Netgi sugebėjau pagalvoti, jog panorėjęs sukapoti lavoną negalėčiau to padaryti, nes jokia parduotuvė ketvirtą ryto nedirba, o ieškoti kirvio, pjūklo ar kokios nors patogios kapoklės virtuvėje taip pat neturėjau jokio noro. Po velnių, juk ten kiekvieną naktį vyksta kas nors panašaus, ką neseniai mačiau – nesibaigianti sekso ir gastronomijos fiesta, aštuonkojai prievartauja moteris, o vyrai dulkina jūros arklius. Dievaži, jeigu ši žemė kada nors pagimdė genialių protų, tai kartu ji išspjovė ir beprotiškų aistrų, nešvankiausių patologijų paketą.
Iš viešbučio išėjau apie pusę penkių. Pusę valandos sėdėjau ir spoksojau į numirėlį. Tiesą sakant, ne visai į numirėlį. Žiūrėjau į jo keistai išsipūtusį švarką. Tačiau jis buvo išsipūtęs ne taip, kaip drabužius išpučia riebūs pilvai. Kuo ilgiau žiūrėjau, tuo labiau mane kankino nuojauta, kad po jo švarku prikimšta popieriaus. Kai neištvėręs priėjau ir paliečiau, tik vos vos spūstelėjau pirštu pilvo srityje, nuojauta pasitvirtino – numirėlis neturėjo pilvo. Tiksliau, tai, kas anksčiau buvo pilvas, dabar tebuvo popieriaus kamuolys. Na, ar kažkas panašaus, galbūt koks nors papjė mašė gumulas – nedrįsau atsegti jo švarko.
Porą valandų mėčiau į jūrą akmenis. Mėginau kepti blynus. Kadangi bangos buvo didesnės nei derėtų, nė velnio nesisekė iškepti. Du, daugiausiai trys blynai, ir akmuo dingdavo gelmėje. Net jeigu tai būdavo patogus, gerai į ranką gulantis, plokščias akmuo. Šios salos dievai nusisuko nuo manęs. Kokie dievai – miesto meras? Homeras?
Grįžau į viešbutį taip nieko ir nesugalvojęs. Spuoguotojo minkštašiknio nebebuvo, jį pakeitė baisi kaip Atilos armija moteris: riebaluotais pasišiaušusiais plaukais, su raudona kaklaskare ant kaklo ir dviejų metrų ilgio priklijuotas blizgančiais nagais ji atrodė labiau panaši į tuščios taros supirkėją, nei į viešbučio tarnautoją. Man einant pro šalį parodė savo iškirmijusius dantis ir palinkėjo gero ryto. Iš tiesų, rytas buvo nuostabus, o diena laukė dar gražesnė.
Numirėlio mano lovoje nebebuvo. Tiesą sakant, manęs tai nė kiek nenustebino. Net jeigu ten būčiau radęs tris numirėlius, irgi nebūčiau labai stebėjęsis. Jau kuris laikas būnant saloje mane vis apimdavo tokia nuojauta, kad viskas, kas su manimi atsitiko, atsitinka ar dar tik įvyks, anksčiau ar vėliau kažkaip bus paaiškinta, pateisinta ir man asmeniškai didesnės įtakos neturės. Žinoma, jeigu ligi to laiko nenuvažiuos stogas.
- Tėvų namas stovi nuošalioje gatvelėje, tačiau ji įsilieja į gana plačią gatvę, kuri veda į kapus. Nuo pat vaikystės aš stovėdavau savo kieme ir stebėdavau gedulingas eisenas – priekyje eina vaikas su portretu, paskui jį žmonės su vainikais, paskui automobilis, vežantis karstą, o paskui karstą – moterys juodom skarelėm ir vienplaukiai vyrai niūriais veidais. Jie artėdavo prie mūsų namo, bet paskui pasukdavo ten, kur sukasi ir gatvė – kapus. Mūsų gatvelė buvo tik siaurutė atšaka prie didelio kelio. Kiekvieną sykį, kai pamatydavau procesiją, mane apimdavo baimė.
- Kodėl?.
- Kad numirėlis vieną dieną nepasuks, o keliaus tiesiai mūsų gatvele į mūsų kiemą ir aš negalėsiu niekur pasislėpti. Žmonės, kurie jį lydi į kapus pasuks, o numirėlis ne. Supranti?
- Tu velniškai išsigandai.
- Ko?
- Numirėlio lovoje, ko gi dar.
- Nieko aš neišsigandau.
- Ne? Tai kodėl pasakoji man apie numirėlius kieme?
- Maniau, tau įdomu, kokie papročiai pas mus, kaip mes slepiame savo numirėlius ir panašiai...
- Man įdomu, be abejo, įdomu, - Sonia staiga paėmė mano delną, priglaudė sau prie skruosto ir beveik pašnibždom ištarė. - Vargšelis mano berniukas.
Kartais už tokius žodžius moteriai norisi nasrus perplėšti, nors aš ir laikausi nuomonės, kad su moterimis muštis kvaila. Tačiau kai Sonia savo aksominiu balsu pasakė „vargšelis mano berniukas“, niekas manyje nepasipūtė, neatsirado jokio sutrikusio vyriškosios puikybės geno, kuris protestuotų tokį motinišką Sonios santykį su manimi. Dievaži, ko gero, tai tiesa, aš buvau peršikęs iš baimės. Vargšas berniukas.
- O ką tu manai apie Larsą, - staiga paklausė Sonia, žiūrėdama į porą prie prekystalio – ten stovėjo danas ir olandė, rašytojas ir barmenė, jiedu gyvai tarpusavyje šnekučiavosi ir Sara kone po kiekvieno Larso sakinio pataikūniškai sukikendavo. Moteris leidžia vyrui suprasti, kad jo juokeliai jai labai juokingi. Kad ji gultųsi po juo nors ir tuojau pat. Lyčių kova!
- Nieko aš nemanau, - atsakiau nesuprasdamas, kur ji lenkia. Ir tą pat akimirką supratau. Juk apie jį aš nieko nežinau. Kas žino, gal kaip tik Larsas ir pakišo man numirėlį, o dabar kirkina Sarą, mėgaujasi mano baime. O Sara? Gal ji jo bendrininkė? Arba... man per nugarą brūkštelėjo ledinis grėblys – o jeigu ir pati Sonia prie viso to prisidėjusi? Gal visi jie tarpusavyje susiję ir rezga kokią nors kiaulystę?! Kvailystė. Mane kankina paranoja, - iš baimės, dėl nuovargio, neišsimiegojimo ir panašiai.
Larsas priėjo prie mūsų stalelio, atsisėdo, išsitraukė kažkokius užrašus.
- Larsai, - kreipiausi aš į jį, - o kokį velnią tu čia veiki?
- Čia? – kilstelėjo antakius Larsas.
- Na, saloje, žinoma, - suurzgiau apmaudžiai, nes jo ramybė tą dieną mane kažkodėl erzino. – Štai aš, pavyzdžiui, atvažiavau šlaistytis iš kampo į kampą ir patirti viso atostogaujančiajam priklausančio idiotizmo.
- Atrodo, tau itin sekasi, - kreivai vyptelėjo Larsas, ir akies krašteliu pamačiau, kaip Sonia dėbtelėjo į jį drausminančiu žvilgsniu. Apie numirėlį Larsui nesakiau. Niekam nesakiau, išskyrus Sonią. Kažkodėl manęs neapleido nuojauta, kad tas numirėlis dar atkeliaus į mano kiemą. Larsas nuleido akis lyg būtų staiga susidrovėjęs, paskui krenkštelėjo ir, tekštelėjęs man per petį, atsiprašė:
- Nepyk, ne kasdieną sutinku tokių žmonių...
- Kokių? – mano balsas buvo pilnas nepasitenkinimo.
- Tokių, kuriais taip domisi putojantis gyvenimo ritmas.
- Poetas! - užvertė akis Sara, kuri nekantriausiai iš mūsų nedidelės kompanijos laukė žadėtojo Larso pasakojimo apie Juodojo drakono grotą ir kitus stebuklus.
Tą rytą mane nervino visi, net ir toks mielas žmogutis kaip Sara. Kažkodėl ėmiau įsivaizduoti, kaip jiedu atrodytų su Larsu nuogi. Larsas išstypęs, lieknas šviesiaplaukis, o Sara... Sarą apskritai sunku nupasakoti, nes jos figūra neturėjo ypatingesnių požymių, išskyrus nesibaigiančius apvalumus. Ko gero, jeigu Larsas mėgintų paimti Sarą, atrodytų taip, tarsi jis mėgina išprievartauti vokiečių dirižablį „Hindenburgą“.
- Kas tave prajuokino, - paklausė manęs Sonia sunerimusi. Pamatė mano veidą sudarkiusią šypseną ir jau ėmė įtarinėti, kad aš išprotėjau po nakties įvykių.
- Pagalvojau apie seksą su... cepelinu. Velniškai juokingas vaizdas.
- Ar tave patenkins toks nekonkretus atsakymas – rašau knygą? – mandagiai kreipėsi į mane Larsas ir man neliko nieko kito, kaip tik linktelėti galvą. Taip pat pabrėžtinai mandagiai kaip ir jo atsakymas.
Vos tik Larsas žiojosi pasakoti, suskambo Sonios mobilus telefonas. Ji žvilgtelėjo į skambinančiojo numerį, skubiai atsistojo, nuėjo į tolimiausiąjį kavinės kampą ir ėmė kažką pusbalsiu kalbėti. Sara žiūrėjo į ją išsproginusi akis taip, tarsi garsai būtų gaudomi ne ausimis, o akių obuoliais. Po poros minučių Sonia atsiprašė, rodydama į telefono aparatą, šnypštelėjo man „Heinrichas“ ir, pažadėjusi užtrukti neilgiau nei pusvalandį, išskubėjo lauk.
Kadangi neturėjau tiek šventos kantrybės, kad galėčiau ramiai klausytis Saros paistalų apie nuolat augančias kainas ir prastėjančią maisto kokybę, papasakojau jai ir Larsui apie savo nakties nuotykį. Danas klausėsi kaip ir dera į racionalumą linkusiems žmonėms: matėsi, kad kažkurioje jo smegenų dalyje stovi rašomasis stalas ir prie jo palinkęs stropus raštininkas fiksuoja svarbiausias detales, įveda jas į kompiuterį ir tuojau pat analizuoja gautus rezultatus. Sara, kaip jau įprasta, kuo toliau, tuo labiau keitė spalvą. Kai mano pasakojimas pasiekė kulminaciją – štai aš grįžtu į viešbutį, atrakinu duris, įžengiu į kambarį, žvilgteliu į lovą, o ten lavono nė kvapo (beje, keista, numirėlio kvapo aš iš tiesų neužuodžiau!) – Saros veido spalva taip pat pasiekė savo apogėjų. Jis buvo kone melsvai raudonas, papuoštas keistais balkšvais apskritimas skruostų pakraščiuose ir ant kaklo. Dievaži, ji galėtų būti dažų pardavėja – jai nereiktų nešiotis spalvų paletės.
- Popierius vietoj pilvo.., - murmėjo sau panosėj Larsas, kol galiausiai nužvelgė mus liūdnomis, kone gedulingomis akimis ir pridūrė: - Odisėjui gręsia pavojus. O gal ir visiems mums.
Tęsinys bus
