Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas.
Nežinau, ką apie mane pamanė Sonios brolis Heinrichas, bet aš nesusilaikiau, ir persisvėręs per laivo bortą ištėškiau į žalsvas jūros bangas skrandžio turinį. Tai, kas anksčiau buvo graikiškos salotos, sumišę su alkoholiu.
Alkoholio galėjo būti nemažai, nes mudu su Sonia buvom įnikę į malonios, netikėtos pažinties džiaugsmus, o tokios būsenos ištiktas žmogus mažiausiai domisi kokiais nors konkrečiais skaičiais ir kiekiais. Išgirdusi istoriją apie grotą ir paslaptingai pradingusią sužadėtinę, Sonia nebenustygo vietoje. Praėjo nedaugiau pusvalandžio ir ji išsitraukė mobilųjį, paskambino, pagargaliavo vokiškai ir mirktelėjo man, tarsi mudu sėdėtume ne graikų salyne, o Miuncheno alinėje – Ordnung, tuoj plauksime!
Taigi, nespėjau atsitokėti, o jinai mane jau tempė į prieplauką, kur vangiai plūduriavo šiuolaikinių turtulių pižonizmą šlovinantis katalogas: daugybė katerių ir jachtų, laivų, laivelių, laiviūkščių, pavadintų viso pasaulio dievybių ir kekšių vardais, nuo Ievos iki Dzeuso ir dar toliau. Maniau, kad mes ieškome kokios nors geldos, kūrenamos anglimi, tačiau pro visas kiuženas Sonia praėjo nė nestabtelėdama.
Pagaliau priėjom prie laivo, kokius dažniausiai gali pamatyti reklaminiuose vaizdo klipuose – kokčiai gražus laivas, nieko daugiau negalėčiau pridurti. Savaime suprantama, adekvatus ir vardas - „Adonis“. Toks prašmatnus, kad net kvapą gniaužia. Aš suprantu turtingus žmones. Turėti brangų daiktą reikia drąsos, tai, po velnių, iššūkis. Būti elgeta nieko nekainuoja. Elgetomis tampa dažniausiai tie, kurie neturi jokių ambicijų, jokių rimtesnių tikslų – ką nors nuveikti, ką nors pakeisti ar pagaliau, bent jau ką nors paerzinti. Elgetos savo pasirinkimą vadina išmintimi, bet ar šiais laikais kas nors kada nors yra sutikęs išmintingą bomžą? Nė velnio, jie visi idiotai. Kur kas didesni už turtuolius. Tie tai bent jau švarūs.
Sonia pabeldė krumpliais į „Galeon 440 Fly“ bortą, tarsi tai būtų pigaus motelio durys ir nesulaukusi atsakymo žengė į apatinį denį. Įlipau paskui ją, ir iš viršaus mus pasiekė vyriškas balsas:
- Tai ką, judam?
- Varom, - šuktelėjo aukštyn, tarsi pačiam dangui Sonia, du katerio varikliai galingai suriaumojo ir taip trūktelėjo pirmyn kad aš vos spėjau nusitverti už neaukšto borto turėklo, dar kiek ir būčiau išlėkęs lauk.
Vėliau Heinrichas gyrėsi, kad varikliai turi po penkis šimtus arklių ar panašiai, nors manęs tas nė kiek nedomino. Sonia stojo prie šturvalo, ir ėmė išdarinėti jūroje tokius viražus, kad mano skrandis šokte pašoko iki tonzilių ir pasiprašė nedelsiant išvedamas pasivaikščioti. Štai kodėl nenoriu turėti šuns – šmėstelėjo mintis man bežiūrint į žalsvas Egėjo bangas, kurios prarijo panašios spalvos mano vidinį turinį nė nepastebėjusios skirtumo. Pasidarė klaikiai liūdna. Mane tokiomis akimirkomis visuomet ištinka liūdesys, - prisimenu ką nors nemalonaus, pavyzdžiui, ir tąsyk – tuojau pat prisiminiau smegenis išsitaškiusį filosofą, pagalvojau, ką jis pasakytų tokia proga. Turbūt pasakytų, kad mirties jūra vieną sykį pasiglemš ir tavo gyvybę kaip šie vandenys pasiglemžė vėmalus.
Bet silpnumas tetruko akimirką, atgaliu delnu nusišluosčiau lūpas ir atsisėdau ant patogaus minkštasuolio viršutiniame denyje. Sonia sėdėjo prie šturvalo ir maivėsi, vaidindama patyrusį jūrų vilką, nors buvo panaši labiau į jūrų lapę, o man teko susipažinti su jos broliuku. Tiesą sakant, į brolį jis buvo panašus tiek pat, kiek Hitleris į Schweizerį. Kitaip tariant, brolis buvo visiška, katastrofiška sesers priešingybė: stambus, kerėpliškas, rudaplaukis, mėlynakis.
- Patinka? - paklausė su akivaizdžiu pasitenkinimu balse Heinrichas.
Linktelėjau galva ir gurkštelėjau alkoholio, kad galutinai nuplaučiau nemaloniai kartų prieskonį gerklėje.
- Atsiprašau už šitą, - ir mostelėjau galva borto link.
- Niekai, - nusijuokė Heintichas. – Sonia tai mėgsta. Jeigu kas nors iš svečių neapsivemia, ji būna siaubingai nepatenkinta. Toks jos vairavimo stilius. Ji tai vadina vidinio apsivalymo ritualu.
Iš tiesų, viduje jaučiau didelį palengvėjimą. Popietės saulė jau nebuvo tokia kaitri, jūra mirgėjo įvairiaspalviais atspindžiais, bangos buvo vidutinio dydžio, kartais atrodydavo, kad šimtai tūkstančių ašmenų šmėkšteli iššokę iš gelmių ir vėl pranyksta. Tokius vaizdus gali pamatyti tiktai būdamas tokioje prabangioje geldoje, pamaniau. Tai turėtų būti kažkaip susiję.
- Ką reikia nudobt, kad tokį laivą įsigytum, - paklausiau vokiečio. Man taip patiko sėdėti šiame prakeiktame kateryje, kad nė nepastebėjau, jog mes plaukiame ne palei krantą, o vis tolstame į atvirą jūrą.
- Reikia gimti teisingoje vietoje ir teisingais laikais, - nusiviepė Heinrichas ir pasakė Soniai kažką, ko aš nesupratau: gali būti, kad kokį nors jūrinį žargonizmą ar šiaip kokią nešvankybę vokiškai.
Sonia nieko neatsakė, tik klusniai linktelėjo galva, sumažino greitį, pakilo nuo šturvalo ir nusileido į apačią. Prie katerio vairo stojo Heinrichas ir laivas pasuko kranto link.
Mane ir vėl perliejo nemalonus virpulys, kai tolumoj, kateriui tolydžio artėjant prie kranto, ėmė ryškėti milžiniškos jūrų pabaisos, kurios pilve neseniai pabuvojau, kontūrai.
- Kai buvau mažas, neišlįsdavau iš Mirusių laivų miesto, - linktelėjo galva Heinrichas aprūdijusio monstro link ir, regis, kiek sulėtino katerio greitį. – Taip mes, berniūkščiai, vadindavo senų laivų kapines.
- Vadinasi, tavo vaikystė buvo pasibaisėtina, - pasakiau, norėdamas paerzinti Heinrichą.
- Kodėl? – nuoširdžiai nusistebėjo vokietis.
- Ji panaši į surūdijusį, plaukti nebegalinti šlamštą, - atsakiau niūriai.
- Gal užsukam? – pakilo iš savo vietos Sonia su buteliu alaus rankoje ir man pasirodė, kad jos balse išgirdau švelnią, bet dygią pašaipą. Gal jinai žino apie mano apsilankymą laive? Gal aš jai pasakojau? Ne, negali būti.
- Visa mūsų praeitis panaši į nuskendusį laivą, - šaltai tarstelėjo Heinrichas ir spūstelėjo greičio svirtelę – kateris riaumodamas šoko į priekį.
Teritorija, atsivėrusi mums prieš akis, man buvo visiškai nematyta – bet, po velnių, ji niekuo nesiskyrė nuo tos, kuri plytėjo prieš iki ant kranto išmesto laivo. Tačiau mano sąmonėje tarsi jau buvo iškilusi nematoma, bet aiškiai suvokiama siena, barjeras, linija, reiškianti kone draudimą, tabu – peržengsi šią liniją ir tau užaugs uodega. Ar panašiai. Norėjau pasidalinti šia mintimi su vokiečiais, bet apsigalvojau – tada teks pasakoti apie siaubą, kurį išgyvenau laive, o dabar juk ir man pačiam tai atrodė vaikiškos baimės priepuolis. Ne, nė velnio man taip neatrodė – baimė yra baimė, ji neturi nei amžiaus, nei rasės, nei tikėjimo duomenų. Suima tave į nagą ir gali kelnes pristumti, nesvarbu, kiek tau metų, ir kokią patirtį manaisi esąs užtarnavęs. Baimė kaip mirtis, prieš ją visi lygūs.
Heinrichas sumažino greitį. Sonia atsisėdo šalia manęs ir suokalbiškai spūstelėjo delną. Jaučiausi velniškai maloniai. Net jeigu ji tai padarė tiktai dėl to, kad jau buvo gerokai įkaušusi. Brolis taip pat maukė nesustodamas, bet atrodė blaivas kaip stiklas. Jis iš tų, kurie niekad negirtėja. Būna prisitvoję be sąmonės, o vis tiek valdo laivus, lėktuvus ir kosminius kubilus nė nemirktelėję.
Juodojo Drakono grota buvo nelabai toli nuo nelaimingojo laivo. Jau artėjant prie kranto buvo aišku, kodėl ši vieta taip pavadinta: iš vandens kyšojo didesnės ar mažesnės uolų iltys, išsidėstę taip, jog atrodė, kad kateris įplaukia į milžiniško žvėries pražiotus nasrus.
Man pasirodė, kad Heinrichas čia atplaukė jau ne pirmą sykį. Bent jau vairavo jis užtikrintai, tiesiai į tikslą, kadangi iš jūros jokios angos nesimatė. Reikėjo priplaukti visai arti, kad suprastum, jog čia ne vien aklina akmenų siena.
Pasiėmėm tiktai prožektorių ir butelį viskio, ilgai viduje būti neketinome. Aš apskritai pasiūliau atvykti čia kitą sykį. Na, pasiimti kastuvus, kirtiklius, virves ir visą kitą šlamštą, juk štai taip, apsirengę vien tik šortais ir marškinėliais trumpom rankovėm rimti žmonės nelenda kažkokiam iškrypėliui į nasrus.
- O tu labai rimtas žmogus? - paklausė Sonia, ir abu su broliu sukikeno.
Tiesą sakant, štai tokiomis akimirkomis aš labai abejoju Dievo išmintimi. Vien jau dėl to, kad jis kalbos dovana apdovanojo ir moteris. Nors nepratariau nė garso, Sonia iš karto suprato, kad aš pasipūčiau kaip medvarlė, prigludo prie manęs ir tyliai sušnabždėjo: „Tu pats rimčiausias žmogus pasaulyje“. Ir ką gi su ja darysi!?
Įėjimas buvo pusiau užvirtęs stambokais rieduliais, tačiau kai atsargiai statydami kojas tarp aštrių akmens nuolaužų prasibrovėme į vidų, vaizdas, kuris mus pasitiko, išties buvo vertas gerų trijų gurkšnių tiesiais iš kakliuko.
Manau, kad čia buvo filmuojami visi Holivudo filmai, kurių veiksmas vyksta panašiose skylėse: grotose, olose, požemiuose ar dar kokiose nors paslaptingose mitinėse ar pasakiškose vietose. Žinau, kad visos Holivudo grotos būna sukurtos studijoje, tačiau Juodojo drakono nasrai, kaip pavadinau sau mintyse šią vietą, atrodė tinkama filmavimo aikštelė. Jeigu kamerą pastatytum ten, kur mes visi trys stovėjom, žiūrovui atsivertų toks vaizdas: viduryje beveik apskrita, maniežą primenanti smėlėta aikštelė, o aplinkui didesnių ir mažesnių akmenų krūsnys. Vidury aikštelės stūksojo kažkas panašaus į pakylą – keturkampis kokio metro aukščio ir bent pusantro metro pločio plokščias akmuo. Jeigu jo viršūnėje būtų buvusi smaili nuoskila, šią vietą nesunkiai pavadintum saulės laikrodžiu. Tiesa, saulės čia buvo nedaug: pro kažkur aukštai esančius plyšius į aikštelę krito vos keletas vakarinės šviesos pluoštų. Nors grotoje nebuvo jokio vėjo, tačiau kažkur tarsi jos gilumoje, girdėjosi duslus šniokštimas, kartkartėmis primenantis čepsėjimas – tarsi kramtytų dinozauras. Įspūdingiausiai atrodė grotos lubos – į tolį nusidriekiantys trumpi, dažnai aštrūs ir grėsmingi akmeniniai varvekliai priminė baugų presą, pasirengusį iš šios pritemusios erdvės išspausti bet kokios rūšies siaubo sultis.
Kaip tik šie spygliuoti skliautai ir iškilo man prieš akis, kai stačia galva tėškiausi į vandenį, ir ausis drauge su skysčiu užliejo staiga stojusi sūri ir tamsi tyla. Keletą akimirkų buvau tarsi ištiktas stuporo – sunkiai ir vangiai judinau galūnes, springau pro nosį patekusiu vandeniu ir jeigu būčiau nugrimzdęs giliau, vargu ar būčiau sugebėjęs išsikapstyti į paviršių. Kai išnirau, katerio šviesos jau buvo toli. Šaukti beprasmiška, variklių triukšmas nustelbtų silpną mano riktelėjimą, kita vertus, gal jie tyčia mane išmetė už borto? Dėl viso pikto riktelėjo, bet išspaudžiau tik nesolidų cyptelėjimą.
Sparčiai temo, regis, jūros bangavimas stiprėjo, ligi kranto buvo geras pusę kilometro, o gal ir daugiau, plūduriuojant virš vandens atstumai išsikreipia. Man galas, šmėkštelėjo mintis. Staiga prisiminiau, kad šią popietę turėjau susitikti su Homeru. Kaltės jausmas sumišo su apmaudu. Skęstu šūdinoje jūroje, o kenčiu dėl kažkokio aklo pamišusio senio. Jis žadėjo krūvą pinigų. Dabar jie man labai praverstų.
Prieš akis vėl iškilo spygliuoti grotos skliautai, ir akimoju tie varvekliai virto aštriais ryklių nasrais. Ar čia būna ryklių? Jei anksčiau ir nebuvo, tai dabar būtinai atsiras. Bent jau vienas, kad surytų mane. Iš pradžių tas prakeiktas, milžiniškas konservų atidarytuvas suks aplink mane ratus, paskui klastingai perrėš pilvą, o paskui už žarnų tampys po juodą nepakeliamą skausmo tamsą. Man galas, užstrigo smegeninės CD grotuvas, man galas, man galas.
Bus daugiau
