Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas.
Jau nesyki lankiausi Saros bare, bet tik dabar pamačiau, kad jis vadinasi „Poseidonas“. Matyt, duoklė tėvui. Tiksliau, tėvo žudiko garbei. Visi mes truputį gerbiame savo tėvų žudikus. Arba norėtume juos gerbti, jeigu tik jie atsirastų, jeigu mums būtų leista susitikti su jais akis į akį. Ateitų į mūsų namus, nudobtų mūsų tėvus ir nusijuoktų mums į veidą. Mano bičiulis trenktasis filosofas nuolat apie tai kalbėdavo. Esą visi mes norime mirties tų, kuriuos labiausiai mylime. Ir ne tik jis taip manąs, taip galvojęs ir Albertas Camus, ir dar koks tuzinas filosofiškai nusiteikusių šunsnukių.
Sara barą pavadino Poseidono garbei, nes šis atėmė iš jos tėvą. Gali būti, kad ji tokiu būdu norėjo atkeršyti jūrų dievybei: aš tavęs nė velnio nebijau, suskretęs kvaily silkės uodega, žalių vėmalų pilna burna, pasipūtėli, bergždžiai mosuojąs moliuskais aplipusiomis šakėmis! Gali būti, kad ji taip pasielgė iš pasitenkinimo. Dėl slapto, pasąmonėje tūnančio malonumo, kuris žmogų ištinka iš pasalų, kai jis galvoja apie mirtį tų, kuriuos jis myli: tai šiurpulius keliantis, koktus ir podraug saldus malonumas. Aukos, mylinčios savo budelį, ekstazė ir atvirkščiai.
Sėdėjau prie baro ir žiūrėjau į tuščią stiklą. Jis kvepėjo viskiu, bet buvo tuščias. Uodžiau išpūtęs šnerves ir tas malonus kvapas jungėsi su skysčiu, tekančiu mano skrandžiu, žarnomis, kurių sienelės greitai absorbavę alkoholį, nešė jį plaučių, širdies ir smegenų link ir ten banalus skystis, išgautas iš grūdų, susitiks, ne, kodėl susitiks, štai, jau susitiko su mano asmenybe, su mintimis, su vaizdiniais, kuriuos ta asmenybė sukūrė mąstydama apie mane patį, apie košmarą, kuris ką tik buvo ją ištikęs pajūryje.
Nutolęs nuo laivo bent šimtą metrų, kaip man tuo metu atrodė, gana saugiu atstumu, sustojau ir atsisukau: jokios žmogaus figūros ant denio nebuvo. Po velnių, o gal ten apskritai nieko nebuvo. O jeigu buvo, tai gal net ne žmogus, o kas nors... ko nenorėtum susitikti nei šiame, nei kitame gyvenime? Ne, paprasčiausias aidas, vėjas ir daugybės kiaurymių keliami skersvėjai. Bet juk aš aiškiai girdėjau juoką ir žingsnius. Gal tai buvo mano juokas ir mano žingsniai. Vis artėjančius, garsėjančius žingsnius – juk aš juos tikrai girdėjau? Niekas negali prisėlinti prie mūsų arčiau, nei mes patys.
Nors rankos tirtėjo kaip etatiniam aguonų barstytojui, ėmiau juoktis. Juokiausi taip, kad net paširdę ėmė skaudėti. Kokio velnio aš bėgau, ko išsigandau? Kvailystė, visiškas, gėdingas absurdas. Man netgi šovė mintis grįžti tuojau pat ir nusijuokti jūrų pabaisos viduriuose. Bet po keleto akimirkų apsigalvojau – paprasčiausiai tingėjau vėl leistis nuo uolų. Be to – tirtėjo ne tik rankos, bet ir kojos. Norėjosi ramiai pasėdėt ir ko nors įrėžt.
Saros bare nebuvo. Vietoj jos kitapus prekystalio stypsojo vyriškis, kurio anksčiau neteko matyti – sausas, kreivanosis, su styrančiais gelsvais plaukais ant kaktos, tarsi tai būtų ne plaukai, o beisbolo kepuraitės snapelis. Akivaizdus europietis, joks graikas taip negali atrodyti.
Po trečios dozės nuotykis laive man jau atrodė kadaise, gal net vaikystėje sapnuotas sapnas. Velnias, matyt, su nervais negerai, šitaip įsitempęs šlaistausi po salą, o juk atvažiavau ilsėtis, nieko negalvoti, dėl nieko nesirūpinti. Užmiršt viską kas buvo, nesitikėt nieko iš to, kas bus.
Artinosi vakaras, bare sėdėjo kelios porelės, sukišusios veidus virš plevenančių žvakių. Nuo to viskas ir prasideda: come-on baby light my fire, uždegam žvakutę, paskui supermarkete prisipirksime šeimyninių degtukų ir užsikursim šeimos židinį, galiausiai viskas supleškės po velnių šlykščiame neapykantos vienas kitam gaisre, išsiskirstysim kas sau, atvyksim į kurortą, sėdėsim prie staliuko su ką tik susipažinta persona, jaukiai plevens žvakės liepsnelė, o iš garso kolonėlių skambės daina – come-on baby light my fire...
- Tau patinka šitas šlamštas? - išgirdau balsą prie pat ausies iš dešinės. Ji sėdėjo ant kėdutės nežiūrėdama į mane, ir jos profilis man kažką priminė: galbūt Anderseno pasakas, o gal kokią nors pop dainininkę, Sher ar panašiai. Tokios pat skausmingai sudėtos lūpos. Na, Sher atveju aišku – po tiek plastinių operacijų ne tik lūpos atrodo skausmingai, visas kūnas kaip rūkyta škotiško jaučio dugnaskylė.
- Man patinka šitas šlamštas, - atsakiau, nelabai suprasdamas, ko ji klausia – ar norėdama pasakyti, kad daina šūdina, ar piktindamasi gėrimu, kurį nuoširdžiai ir nuosekliai gėriau. Niekad negali žinoti, ko iš tikrųjų žmonės siekia, tave užkalbindami. Ko gero, jie ir patys to nežino. Užkalbina, o paskui žiūri, kas iš to išeis.
- Nori, kad atsiknisčiau? – paklausė jinai, bet ir toliau sėdėjo kone liesdamasi alkūnę mano alkūnės, gėrė iš butelio alų ir lyg niekur spoksojo į televizorių, kuris be garso rodė du pusgalvius su burlentėmis besivartaliojančius per bangas.
- Nežinau, - atsakiau nieko nereiškiančiu balsu. Juokingiausia, kad aš tikrai nežinojau.
Barmenas perjungė programą ir dabar televizoriuje blaškėsi minia kažką rėkaujančių žmonių.
- Kaip manai, ko jie nori? - paklausė mergina manęs.
- Nežinau, - vėl atsakiau. Patylėjęs prisiminiau savo teoriją apie butų pardavimą, bet niekaip nesugalvojau, kaip ją pritaikyti. – Turbūt duonos ir žaidimų, - burbtelėjau stengdamasis neišsiduoti, kad mergina man patinka. Nedidukė, juodaplaukė, kiek per daug išplėstom akim. Tetrūko vos vos ir jau būtum galėjęs jos akis pavadinti išsprogusiom. Tada jau nemalonu. Bet kol jos saiko neperžengia – būna gražios kaip du priverkti lelijos lapai. Saikingai pabrėžta krūtinė, klasikinio ilgio sijonukas – tarp kelio ir medžiagos kaip tik vieta mano letenai. Kai pradėjau galvoti apie lelijų lapus, supratau, kad alkoholis jau veža.
Barmenas vėl perjungė kanalą – akivaizdu, mėgėjas paspoksoti. Ekrane pasirodė stambus dainininkas blizgančiu veidu. Jis nuolatos skėčiojo rankomis, sukinėjosi per liemenį į šalis ir taip intensyviai žiopčiojo, kad atrodė kaip dūstanti žuvis ant kranto, arba kad tokiu būdų jis maldauja mus įjungti televizoriaus garsą, nes žmogus, dainuojantis be garso atrodo idiotiškai, dievaži.
Jos vardas Sonia, ji atvykusi iš Hamburgo. Hamburgas – šiaurės Venecija, pasakė ji. O kaip gi Peterburgas, paklausiau. Ji gūžtelėjo pečiais ir atsakė ten niekad nebuvusi. O Hamburge tiltų daugiau negu pačioje Venecijoje.
- Skiedi, - nepatikėjau, nors nebuvau nei Venecijoj, nei Peterburge.
- Mano brolis nuolat man kartoja – kad ir kiek tiltų būtų Venecijoje, Hamburge visada bus vienu daugiau.
- Skamba kaip koks užkeikimas, - pritariau Soniai. - Tūkstantis ir vienas tiltas, - pridūriau patylėjęs, ir mudu dar sykį užsisakėm gėralo: dabar ji gėrė graikišką vyną, o aš škotišką viskį.
Mes jau buvom gerokai įkaitę, kai pasirodė baro šeimininkė Sara. Ji buvo apsirengusi džinsinį švarkelį ir atrodė ne tokia jau pabaisa, kaip man pasirodė pirmą pažinties dieną. Kuo ilgiau žmogų pažįsti, tuo jis darosi gražesnis. Žinoma, jeigu tas žmogus – ne tavo sutuoktinis. Visa tai dėl to, kad aš, kaip ir dauguma žmonių, labai skubu susidaryti nuomonę apie kitą žmogų. Ir, be abejo, kuo blogesnę. O štai apie Sonią susidariau kuo palankiausią nuomonę ir svarbiausia – iš karto, vos tik spėjom susipažinti. Tauškėm visokias nesąmones ir kiekvienas jos žodis man atrodė evangelinis. Man ji taip patiko, kad aš iš pradžių net užmiršau, jog mergas reikia kabinti tam, kad paskui galėtum parsiversti. Juk pašnekėt gali su bet kuo, net ir su Sara.
- Gal tu pažįsti tokią keistą porelę, - paklausiau Saros, kuri kartkartėmis sustodavo prie mūsų su Sonia, o paskui vėl kažkur dingdavo – galbūt pasitikti lankytojų, o gal myžtelt, arba pinigų skaičiuot, maža ką gali veikti žmogus, kai yra baro savininkas. – Tipiški Tomas ir Džeris: vienas tipas stovi atkišęs plikę po langu, o kitas padugnė spjaudo jam ant galvos vaisių kauliukus?
Sara palingavo galva, šyptelėjo puse lūpų:
- Tai atsitiko maždaug prieš dvidešimtį metų, kai jiedu buvo jauni. Buvo dar viena jauna būtybė, Nikolajaus, to, kuris spjaudosi sesuo, ir Konstantino, to, kuris apačioje, sužadėtinė. Ar jums teko girdėt apie Juodojo Drakono grotą?
Sonia papurtė galvą, o aš truputį linktelėjau, bet taip, kad nieks nepastebėjo. Kavinėje, kai valgiau gyros, man danas pasakojo, jog kažkokia skylė yra vakarinėje salos pakrantėje, ir ta skylė kaip tik vadinosi Juodojo Drakono grota, esą apie tai kalbėjęsi du seni graikai. Girdėt girdėjau, tačiau kas tai yra, neturėjau žalio supratimo.
- Tai labai sena tradicija – salos gyventojai susižadėjusius jaunuolius paskutinę naktį prieš jungtuves nuplukdydavo į Juodojo Drakono grotą, palyda prie įėjimo kurendavusi laužus ir dainuodavusi, o jaunieji, kartu praleidę naktį, tarsi susijungdavo amžiams, ir kitą dieną jungtuvės įvykdavo cerkvėje.
- Koks nors pagoniškas ritualas? – smalsiai paklausė Sonia ir man jos klausimas žiauriai patiko. Iš jos lūpų žodis „pagoniškas“ skambėjo taip kietai, kad panorau ją tuojau pat pabučiuot.
- Jie to nevadina pagonybe. Paprasčiausiai yra vietinių papročių ir tiek. Žinoma, tai vykdavo be bažnyčios pritarimo. Saliečiai pamaldūs žmonės, bet būna tokių tradicijų, kurioms žmonės paklūsta, ir net negali paaiškinti, kas juos verčia tai daryti... – Sara nutilo, nes barmenas vėl paėmė nuotolinio valdymo pultelį ir perjungė kanalą – dabar ekrane žiopčiojo CNN pranešėjas. Po pauzės Sara tęsė:
- Atsitiko taip, kad rytojaus dieną iš grotos išėjo tiktai jaunikis, Konstantinas. Saliečiai išnaršė visą grotą, bet sužadėtinės taip ir nerado. Kur ji galėjo dingti, iki šiol niekas nežino. Iš grotos buvo vienintelis išėjimas, prie kurio budėjo palyda. Konstantinas dievagojosi, jog jis nemiegojo, gal tik keletui akimirkų sudėjęs bluostą, o kai atsibudęs, sužadėtinės Sofijos niekur nebebuvę. Nikolajus būtų pasmaugęs Konstantiną, jei ne kartu buvę vyrai. Štai nuo to laiko jiedu ir tapo neperskiriama pora: Niko ir Kosta, vienas budelis, kitas auka.
Man pasirodė, kad Sonia net žado neteko iš nuostabos: jos putlios lūpos prasižiojo, o trumpa, tiesi, ir šiek tiek strazdanomis aptaškyta nosytė net aprasojo iš nuostabos.
- Čia tai bent istorija, - sušnabždėjo jinai man į ausį, - rytoj pat varom ieškoti tos grotos.
- Kokios, - išpūčiau akis nelabai suprasdamas, kad visa tai, ką pasakojo Sara, gali staiga užgriūti tiesiog ant mano nelaimingos galvos.
- Pamatysi, bus cool, - kumštelėjo man šonkaulius Sonia, o paskui staiga apkabino kaklą savo smulkia, bet stipria plaštaka ir prisitraukusi mano galvą pabučiavo tiesiai į lūpas.
Bus daugiau
