Šiuolaikiniuose animaciniuose filmuose meškučiai nebeskina gėlyčių, o kiškučiai nebesiūlo atskubėti į pagalbą bėdos ištiktiesiems. Švelnius žvėrelius keičia kariaujantys digimonai ir priešus dobiančios aršios supermergaitės.
Vaikų TV laidas be jokių skrupulų pertraukia savireklamos produktai - kitų laidų anonsai. Visiškai tikėtina, kad juose gali šmėstelėti automobilio avarijoje suknežinti kūnai ar nuskambėti tragišku balsu ištarta frazė: "Maniakas maitoja savo aukas".
Žiniasklaidos savireguliacija nėra veiksminga, vis dėlto mėginama kažką daryti, kad vaikų netraumuotų žiniasklaidoje pasirodanti informacija. Vienas iš prevencinių būdų - problemos viešinimas.
Gruodžio 5-6 dieną Vilniaus universitete vyko tarptautinė konferencija "Žiniasklaida ir asmenybės raida: nepilnamečių apsauga ir žmogaus orumas", kurią surengė Žurnalistų etikos inspektorius, Lietuvos radijo ir televizijos komisija, Kultūros ministerija ir Vilniaus universitetas. Iš pirmo žvilgsnio (ir iš nagrinėjamų temų sąrašo) atrodė, kad konferencijos dalyviai tik keiksnos žiniasklaidą už skaitytojų gąsdinimą ir tvirkinimą. Keiksnojimų iš tiesų buvo, bet buvo ir teiginių, kad žiniasklaida yra visuomenės atspindys: jei visuomenės informavimo priemonės žiaurėja, vadinasi, ir pati visuomenė nėra sveika. Tad gydyti reikėtų jas abi.
Žiniasklaidą auklėti yra būtina, mano Bažnyčia
Pastaruoju metu ne itin malonaus žiniasklaidos dėmesio sulaukusi Katalikų Bažnyčios bendruomenė savo ruožtu pro akis nepraleidžia žurnalistų nuklydimų. Kardinolo Audrio Juozo Bačkio nuomone, etinė situacija visuomenės informavimo priemonėse nesitaiso - pažeidimų žiniasklaidoje nemažėja (arba vienur mažėja, o kitur daugėja), todėl svarstymų apie etiką negali būti per daug. Net susitarus dėl bendrų etinių principų ir apribojimų - pavyzdžiui, žymint vaidybinius filmus tam tikromis raidėmis ar nurodant laiką, nuo kada nepilnamečiams nerekomenduojama žiūrėti televizoriaus - dėmesys žiniasklaidai vis tiek negali atslūgti.
Bažnyčios atstovas išskiria tris sritis, kurios labiausiai nukenčia žurnalistams pažeidus etinius principus. Tai - šeima, sąžinė ir gyvybė.
“Vis modernėja nuostata, kad sąžinė nieko neverta - ji tik trukdo daryti karjerą, kaupti pinigus... Tai anksčiau ar vėliau atsigręžia prieš šeimą ir gyvybę”, - teigia kardinolas, neslėpdamas nuomonės, kad žiniasklaida irgi prie to prisideda.
A. J. Bačkis nesutinka, kad domėjimasis smurtu bei pornografija yra žmogaus asmeninis reikalas ir niekas jam negali to uždrausti. "Tai žaloja ne tik jį, bet ir aplinkinius. Todėl tai nėra asmeniškas dalykas, į kurį visuomenė neturėtų kištis", - sako jis. Nemažai smurto kardinolas mato liejantis iš TV ekranų.
“Jeigu kambaryje yra mažamečių, televizoriaus apskritai nevertėtų jungti, nes netgi gražiausio filmo vidury gali pasipilti kruvini ir lavonų pilni anonsai, - sako Bažnyčios hierarchas. - Kaip jūs tai paslėpsite nuo išplėstų vaiko akių? O sekso scenos iškreipia nepilnamečių supratimą apie santykius, sudaro įspūdį, kad tai - tik desperatiškas pasitenkinimas. Nesuprantu, ko siekiama demonstruojant tokią medžiagą. Vargu ar meninių ir publicistinių tikslų...”
Bažnyčios atstovas ypač neigiamai atsiliepia apie realybės šou. Jo teigimu, jaunimo dievinamas ir kopijuojamas gyvenimo modelis - kone kasdien keičiami partneriai, audringos emocinės scenos ir t.t. - toli gražu nėra pavyzdinis. "Tai sukuria įspūdį, kad gražių šeimų išvis nebūna", - teigia A. J. Bačkis.
Mažiesiems supermenams imponuoja riaušės
Švietimo ir mokslo ministro Algirdo Monkevičiaus nuomone, Lietuvoje nepilnamečius saugantys įstatymai ir konvencijos menkai teveikia: smurto netrūksta netgi animaciniuose filmuose, o ką jau kalbėti apie kitas TV laidas bei filmus. "Žurnalistai teisinasi, kad tai meninis kriterijus. Arba - kad visuomenė turi teisę tai žinoti, - nelabai tokiais pasiteisinimais linkęs tikėti ministras. - O paaugliui imponuoja ne riaušių esmės svarstymas, o pačios riaušės".
Dar didesnių pavojų kelia internetas, kur neįmanoma patikrinti vartotojo amžiaus, todėl belieka pasikliauti tėvų budrumu.
“Tyrimai rodo, kad nuolat agresiją matantys vaikai laikui bėgant ją ima suvokti kaip vis mažiau agresyvią, - teigia A. Monkevičius. - Paauglio pasąmonės troškimas yra tapti supermenu. Matydamas smurto pavyzdį, jis virsta "supermenu" būtent šioje srityje.”
Ministro manymu, apsaugoti nesubrendusią asmenybę galėtų žurnalistų saiko jausmas.
Tokioms mintims antrina Kultūros, filosofijos ir meno instituto docentė Lilijana Astra. Pasak jos, televizija - tai trečiasis auklėtojas.
“Amerikiečiai netgi apibrėžė sąvoką "televizinis smurtas, - teigia docentė. - Taip jie apibūdina viešas transliacijas, kurių veikėjai patiria prievartą bei sužalojimų. Kelerių metų eksperimentai įrodė, kad nepilnamečiai, ekrane ilgai stebėdami smurtą, pradeda agresyvų elgesį suvokti kaip normalų.”
L. Astros žodžiais, menkaverčiai ir labai agresyvūs filmai Europoje surenka net 80 procentų žiūrovų pinigų. Kraujas "gerai parduodamas" ir laikraščiuose. Docentė iš eilės vardija dienraščio "Lietuvos rytas" šeštadienio numerių antraštes, pradėdama šių metų rugpjūčio 23 diena ir baigdama rugsėjo 20 diena: "Vienišų moterų žudikas svajoja apie laisvę", "Atgailaujantis žmogžudys mynė žvėrių takus", "Tėvažudžio vardas - prakeiksmas iki mirties"... Žodžio "žudyti" šaknis tampa kone nuvalkiota kasdienybe.
Grėsmingų persekiotojų aureolė
Vilniaus universiteto docentas Paulius Subačius žiniasklaidą tituluoja baimės kultūros stiprintoja.
“Bet kuris asmuo jam nepalankioje ar net tragiškoje situacijoje gali būti nufilmuotas bei nufotografuotas ir patenkinti auditorijos smalsumą, - konstatuoja jis. - Į avarijas ar buitinius incidentus pakliuvę ir net laidotuvėse dalyvaujantys žmonės yra fiksuojami stambiu planu. Kartais net pasitelkiami teisėsaugos struktūrų įrašai. Asmens pažeidžiamumas ir bejėgiškumas technikos akivaizdoje yra didžiulis.”
P. Subačiaus teigimu, kitas baimės kultūrą formuojantis veiksnys - visuomenės informavimo priemonių nuostata, kad jos gali sugriauti bet kokio žmogaus reputaciją. "Demaskuojami" ne tik politikai, bet ir paprasti žmonės. Leidėjai jaučiasi esą visagaliai. Iš viešosios arenos jie yra išstūmę ne vieną asmenį, o likusiems grasina: "Ir jums bus kaip Landsbergiui ar Pėdnyčiai..."
“Vietoj tiesos karžygių aureolės žurnalistai įgyja vis daugiau grėsmingų persekiotojų bruožų, - tvirtina docentas. - Galiu pasakyti, kad tik tam tikrame amžiuje vaikai džiūgauja, kai jų visi bijo. O hitleriai ir hitleriukai iš to amžiaus taip ir neišauga.”
Itin glaudus žiniasklaidos priemonių ir teisėsaugos struktūrų bendradarbiavimas bei viešas ikiteisminio tyrimo medžiagos demonstravimas atrodo keistas ir žurnalo "Naujasis židinys-Aidai" apžvalgininkui Bernardui Gailiui.
Civiliniame kodekse nurodyta, kad žmogus negali būti fotografuojamas ar filmuojamas be jo sutikimo, išskyrus tam tikrus atvejus. Viena tokių išimčių yra asmens vaizdavimas teisėsaugos institucijų reikalavimu. Pareigūnai fiksuoja žmones turėdami konkretų tikslą: jie atlieka ikiteisminį tyrimą.
“Neaišku, kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis ta medžiaga perduodama žurnalistams ir ar tai nėra žmogaus teisių pažeidimas, - svarsto B. Gailius. - Reikia pripažinti, kad egzistuoja įstatymų spraga, kuria žiniasklaidos priemonės sėkmingai naudojasi.”
Apžvalgininkas pats atliko tyrimą: jis kurį laiką įdėmiai stebėjo TV3 laidą "Komanda". Laidos kūrėjai drauge su policininkais vyksta į įvykių vietas ir filmuoja pareigūnų darbą. B. Gailiaus teigimu, jie padaro labai daug pažeidimų.
“Yra ir pagirtinų dalykų: atskleidžiamas teisėsaugos institucijų sąžiningas darbas, galbūt baimė atsidurti TV ekrane kažką sustabdo nuo nusikaltimo vykdymo, - teigia jis. - Bet tai nepateisina pažeidimų. Žurnalistai pažeidžia ne tik teisę į atvaizdą - jie neretai pažeidžia ir nekaltumo prezumpciją. Neaišku, kokiu pagrindu patenkama į privačias valdas. Pareigūnai tokią teisę turi, bet žurnalistai - tikrai ne. Be to, jų dalyvavimas pavojingose situacijose gali didinti įtampą ir sukelti nepageidaujamų padarinių.”
Kaip etikos pažeidimo pavyzdį apžvalgininkas pateikia vieną "Komandos" siužetą. Į ligoninę atvežamas susižeidęs apsvaigęs žmogus. Jis pasipriešina medikams, todėl šie iškviečia policiją, o drauge atskuba ir filmavimo grupė. Toliau nieko ypatinga nenutinka: žaizda susiuvama ir žmogus išleidžiamas namo išsiblaivyti. Jokių nuobaudų jam nebus skiriama. Jis nėra nusikaltėlis, o medicinos kabinetas nėra vieša vieta, taigi žmogų filmuoti buvo galima tik gavus jo sutikimą. B. Gailius labai abejoja, ar sutikimas buvo gautas.
Štai kitas pavyzdys. Sutemus du jaunuoliai slankioja aplink automobilius. Kažkas iškviečia policiją; ši atvažiuoja, nenustato jokių pažeidimų ir jaunuolius paleidžia. Galbūt jie iš tiesų nėra jokie nusikaltėliai. Tačiau siužeto pabaigoje nuskamba reikšmingas komentaras: "Ką gi, šiąnakt šie vaikinai nespėjo prisidirbti".
Bernardo Gailiaus nuomone, esama padėtimi būtinai turėtų susirūpinti atsakingos valstybinės institucijos.
Jaunuolius ragina žudytis
Vilniaus universiteto profesorė Danutė Gailienė pateikia tyrimais pagrįstų duomenų, kad Lietuvos žiniasklaida sukelia minčių apie savižudybę.
Anot jos, žiniasklaida ne tik informuoja, bet ir formuoja žiūrovų nuostatas, taip paveikdama ir jų elgesį. Lengviausiai tokiam poveikiui pasiduoda nepilnamečiai, nes jie labiausiai linkę susitapatinti su informavimo priemonių iškeliamais herojais ir mėgdžioti jų elgesį. Tai patvirtina psichologai.
“VU Klinikinės psichologijos katedroje jau dvylika metų atliekami tyrimai apie žiniasklaidos poveikį jaunuolių destruktyviam ir savižudiškam elgesiui, - kalba D. Gailienė. - Žurnalistai rėkia: nesukite mums galvos, jeigu savižudybių nebus - mes apie jas ir nerašysime. Tačiau, palyginti su Vokietijos, Austrijos, Graikijos ir Vengrijos spauda, lietuviški laikraščiai savižudišką elgesį skatina labiausiai, nes jie jį aprašo pozityviai, net su pasimėgavimu. Maždaug ketvirtadalis apklaustų studentų ir beveik pusė paauglių nurodo, kad žiniasklaidoje pateikiami savižudybių pavyzdžiai jiems sukelia minčių apie tokio elgesio pamėgdžiojimą. Jie galvoja: "Matai... Jam buvo taip pat negera, kaip ir man. Gal ir man reikia pasielgti taip, kaip pasielgė jis?"
Versdama laikraščius, profesorė cituoja ir komentuoja kai kurias straipsnių antraštes. "Lietuviai dažnai žudosi" - skamba prieštaravimų nepriimantis faktas. "Romeo ir Džuljeta" - taip herojiškai pavadinama ir išgarbinama pora, kai merginai mirus vaikinas nusižudo. "Nusižudė abu" - mintis pateikiama lyg geras receptas. "Savižudybės - tautos bruožas" - nuskamba fatališka tezė. Anot D. Gailienės, taip visuomenėje platinama bejėgiškumo sėkla. Blogiausia tai, kad nors savižudybės kelią Lietuvoje dažniausiai pasirenka vidutinio amžiaus žmonės, žiniasklaida labiausiai linkusi viešinti jaunų žmonių - ypač nepilnamečių - nusižudymus.
Geriausias poilsis - be televizoriaus
Daugelis specialistų, siejančių savo veiklą su žiniasklaida, pripažįsta, kad žiniasklaidos savireguliacijos principas Lietuvoje neveikia. "Dar nemačiau nė vieno transliuotojo, kuris porintų, kad pažemino laidos herojaus artimuosius, smurtą pateikė kaip kasdienį reiškinį", - prisipažįsta Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininkas Jonas Liniauskas.
“Lietuvoje egzistuoja žiniasklaidą reguliuojančių institucijų sistema, - teigia jis. - Šios institucijos ne tik skaičiuoja TV reklamos sekundes. Už pažeidimus jos gali taikyti ir nuobaudų - nuo įspėjimo iki veiklos sustabdymo. Tačiau dažniausiai apsiribojama vaikišku baksnojimu pirštais į tą, kuris yra kaltas. Pasigailima leidėjų, kurie teisinasi, kad jie tik nupirko produkcijos paketą ir jį paleido į ekraną, kad jiems yra neįmanoma peržiūrėti visos medžiagos. Žinoma, galima uždrausti laidą, pakeisti jos vedėjus... Bet kuo čia dėtos dekoracijos, jei turinys vis tiek liks toks pat?..”
J. Liniauskas tvirtina, kad už tai, kas šiandien rodoma, prieš 20 metų transliuotojai būtų sėdę į kalėjimą.
“Gal todėl, norėdami iš tiesų atsipalaiduoti, mes bėgame į kaimo turizmo sodybas, kur apskritai nėra televizoriaus”, - atsidūsta Radijo ir televizijos komisijos pirmininkas.
"Matome pilietinių vertybių degeneraciją", - jam pritaria Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas Gintaras Songaila. Anot jo, Lietuvoje galima pastebėti mediakratijos elementų. O negatyviais faktais pasitenkina tiek žiniasklaida, tiek visuomenė.
Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius sako, kad nemažai žiniasklaidos problemų todėl, kad žurnalistu vadintis gali iš esmės bet kas. Lietuvoje nėra apibrėžtas profesionalaus žurnalisto teisinis statusas.
“Žmogus, pataręs draugui išgerti aspirino, kažkodėl nevadinamas mediku. Tuomet kodėl bet kas, įlindęs į ekraną, vadinamas žurnalistu? - stebisi D. Radzevičius. - Kai man kas nors pradeda skųstis žiniasklaidos nuodėmėmis, aš visuomet reikalauju tiksliai nurodyti etikos nepaisančio žurnalisto pavardę. Jeigu ji man nurodoma, dažniausiai tenka atsidusti: kažin ar tas žmogus apskritai yra žurnalistas. Gal jis tik prisidengia šiuo statusu tuomet, kai jam tai yra patogu.”
Žurnalistų sąjungos vadovo nuomone, būtina įtvirtinti profesionalaus žurnalisto statusą atskirame įstatyme arba Visuomenės informavimo įstatyme. Tuomet nežinia kam adresuoti kaltinimai neteptų visos žiniasklaidos vardo.
Auklėjimas - tėvų pareiga
Europa turi savuosius nepilnamečių gynimo nuo žiniasklaidos metodus. Jie panašūs į lietuviškus, tik gal kiek efektyviau veikiantys.
Latvijoje nustatomas laikas, kada negalima transliuoti produkcijos, galinčios padaryti žalos nepilnamečiams: nuo 7 iki 22 valandos. Vis dėlto nepilnamečių tėvai įsitikinę, kad smurto Latvijos televizijoje yra per daug. Anot Latvijos nacionalinės transliuotojų tarybos nario Olgertso Dzeničio, tyrimai parodė, kad taip mano daugiau kaip 70 procentų suaugusiųjų. Trys ketvirtadaliai tėvų pritaria, kad sekso, smurto ir siaubo elementų turinti vaizdo medžiaga būtų rodoma tik vėlyvu paros metu.
Europos žiniasklaidos institutas Vokietijoje - tai organizacija, besirūpinanti demokratijos išsaugojimu Europos (ypač Rytų) žiniasklaidos priemonėse. Pastaruoju metu institutą itin domina padėtis Baltarusijoje. Tačiau jo direktoriui Jo Groebel nėra negirdėtos ir lietuvių problemos. Jis pripažįsta, kad čionykštės visuomenės informavimo priemonės kartais pernelyg mėgaujasi sekso ir smurto scenų aprašymais, tačiau vis dėlto gina žurnalistų mundurą.
"Dažnai girdžiu: "Žiniasklaida traumuoja visuomenę". Betgi pati žiniasklaida yra tos visuomenės dalis! Pasaulyje pilna smurto, - tvirtina jis. - Ir ne žiniasklaida dėl to kalta. Laikraščiai ir televizija tik atspindi tai, kas vyksta realybėje. Tiesa, jie atspindi ne taisykles, o jų išimtis: jie pateikia faktus, išsiskiriančius iš kasdienybės, todėl pažiūrėjus žinias gali pasirodyti, kad pasaulyje nebėra nieko kito, išskyrus smurtą.”
Anot instituto direktoriaus, žiniasklaidą būtina auklėti, bet neverta pamiršti, kad ir tėvai turi auklėti savo vaikus. J.Groebel pateiktų tyrimų duomenimis, 70 procentų europiečių tėvų apskritai nežino, ką jų vaikai veikia internete. Jie saugo atžalas nuo fizinės žalos, bet visai nesirūpina psichologiniu vaikų žalojimu, kuris yra daug baisesnis.
Nebijo skirti tūkstantinių baudų
Visuomenės kaltę dėl smurto propagavimo įžvelgia ir Švedijos Halmstado universiteto vyr. lektorė Ulrika Sjoberg. Ji pateikia keletą įdomių paralelių.
“Pažvelkite, koks moters vaidmuo kompiuteriniuose žaidimuose, - atkreipia dėmesį U. Sjoberg. - Ir pamatysite, kad paprastai ji yra identiška moterų padėčiai toje visuomenėje. Paklauskite savęs: kodėl žiniasklaidoje tiek daug smurto? Atsakysite: "Nes leidėjams jis yra komerciškai naudingas. Jis atneša pelno". Tada natūraliai kyla pats svarbiausias klausimas, kodėl visuomenėje pati pelningiausia prekė yra smurtas...
Valstybės finansuojamas Nyderlandų klasifikacijos ir audiovizualinės žiniasklaidos institutas (NICAM) vertina šalies valstybinių bei komercinių televizijų medžiagą ir visą audiovizualinę produkciją. Pasak NICAM darbuotojos Margo de Waal, medžiaga žymima piktogramomis: pavyzdžiui, jei filme yra sekso scenų, jis pažymimas ženklu su dviem žaviomis kojų pėdų poromis, jei laida gąsdinanti - ji pažymima voro vaizdu ir pan. Piktogramos demonstruojamos anonsuose, TV programose, reklamose, teletekstuose, klijuojamos ant vaizdo kasečių ir dėžučių. Jei reikia, nurodomas laikas, kada produkciją galima demonstruoti.
“Žinoma, pasitaiko problemų: atsiranda klasifikacijos klaidų, kartais kūrinys pažymimas ne ta piktograma, - teigia Margo. - Galiausiai kiekvienas žiūrovas atlieka savo asmeninę vaizdinės produkcijos klasifikaciją. Tačiau tyrimai rodo, kad paisoma ir mūsų patarimų: 90 proc. tėvų gerai vertina mūsų veiklą, o 70 proc. pagal piktogramas renkasi, ką vaikams leisti žiūrėti ir ko ne.
Institute veikia nepriklausomas skundų komitetas, kuriam pasiskųsti gali bet kas, pajutęs žalojantį vaizdų poveikį. Reaguojama į visus skundus. Įskųstos produkcijos autoriai gali likti nenubausti, jei instituto darbuotojai nenustato žalos. Bet jei pažeidimas yra akivaizdus, leidėjai gali būti baudžiami didelėmis baudomis. M. de Waal prisimena atvejį, kai vienas TV kanalas pradėjo rodyti filmą "Gelbstint eilinį Rajaną" 21 valandą, nors NICAM buvo nurodęs, kad šį filmą galima demonstruoti tik po 22 valandos. TV kanalas buvo nubaustas pačia didžiausia bauda - 22 tūkstančiais eurų.
Anglai imasi žirklių
Ekranus pasiekianti produkcija kruopščiai vertinama ir Didžiojoje Britanijoje. Šios šalies Filmų klasifikacijos valdybos direktoriaus pavaduotoja Penny Averill pabrėžia, kad institucijai jau beveik šimtas metų, taigi egzistuoja patikimos tradicijos. Vos įsikūrusi valdyba buvo itin griežta: neigiamai vertino filmus, kurių veikėjai vilkėjo "netinkamais" drabužiais, šoko "netinkamus" šokius ar garbino britams nepriimtinus svetimų tautų papročius.
Dabar valdyba yra liberalesnė. Per metus ji įvertina apie 8 tūkstančius kūrinių. Jeigu specialistai nustato, kad produkcija gali žaloti visuomenę - kadrai iškerpami arba nustatomas žiūrovų amžiaus cenzas.
P. Averill pademonstravo šiurpią medžiagą, kurią britų valdyba apriboja laiko limitais arba iškerpa. Pavyzdžiui, australų filmą "Kirtėjas" valdyba apkarpė, nes jame buvo smulkiai aiškinama, kaip replėmis užmušti žmogų. "Visa paslaptis - apversti reples", - įrodinėjo žmogus ekrane. Airių filmo "Pagrobimas" ištrauka, kurioje rodoma, kaip sukilimo dalyviai išlaisvina du kilpose kabančius bendražygius, taip pat nepraslydo pro vertintojų akis: jie nusprendė, kad tokie kadrai nepilnamečiams gali įkvėpti mintį, jog galima kartis ir nepasikarti.
Tačiau valdybos darbuotojai nėra nemąstantys biurokratai, kuriems žirklės - lengviausias būdas atsikratyti problemų.
“Šių kadrų mes nutarėme nekirpti, - teigia P. Averill, rodydama ištrauką iš filmo "Amerikietiška istorija", kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka britas Edvardas Nortonas. Jo herojus - agresyvus rasistas - viename kadre suknežina juodaodžio galvą į šaligatvį. Anglai kadro nekirpo todėl, kad nenorėjo sugriauti esminės filmo idėjos, bet leido jį žiūrėti tik aštuoniolikos metų sulaukusiems žiūrovams.
Kaimynų prancūzų sukurtas filmas "Storulė", pasakojantis apie stamboką ir gyvenimu nepatenkintą dvylikametę, irgi sukėlė daug svarstymų klasifikavimo valdyboje. Galiausiai iš vaizdajuosčių nuspręsta iškirpti dvylikametės prievartavimo sceną, o didžiajame ekrane filmą demonstruoti tik suaugusiems.
“Elgiamės griežčiau nei kolegos prancūzai, kurie bet kokius filmus traktuoja kaip meną ir nieko nekarpo, - sako P. Averill. - Bet mes tik norime apsaugoti žmones nuo nepageidautinų išgyvenimų.”
“Žurnalistų žinios” (www.lzs.lt)
