Tomas JOKŪBONIS
Vievis. 1970 metų spalio 15-oji. Semeliškių gatvė. Čia jau pravažiavo ne vienas KGB automobilis. Tačiau juose sėdintys karininkai negalėjo apsispręsti: ar eiti žinomo namo vidun pradėti tardymą ir kratą, ar vis dėlto skandalo nekelti. Kaip ne kaip, o skandalas artėjo didelis. Netoli vidurinės mokyklos, name su įstiklinta veranda, pirmosios durys iš koridoriaus į dešinę ir vedė į kambarį, kuriame kadaise gyveno Pranas Brazinskas. Kaimynai tada dar nežinojo, kad būtent jis su sūnumi Algirdu vos prieš keletą valandų ginklu užvaldė keleivinį lėktuvą An-24, kirto Turkijos sieną ir pabėgo iš Sovietų Sąjungos. Kitą rytą apie tai prabilo viso pasaulio laikraščiai, radijo stotys ir televizijos.
Po keleto dešimčių metų pasaulis užmiršo Mėnulyje išsilaipinusių astronautų vardus. Tačiau pamena Brazinskus. Nes jų istorijoje yra kažkas ypatingai svarbaus.
"Juodojo rugsėjo" moterys
Šiais laikais Brazinskai dažniausiai vadinami "prieštaringai vertinamais". Tik, sunku įžvelgti kokį nors prieštaringumą. Nebent tik tokį, kad prieš tų laikų komunistinę ideologiją jie kovojo ne žodžiu, o ginklu. Vis dažniau pasigirstančios versijos, kad stiuardesė Nadežda Kurčeko žuvo ne nuo jų kulkos, vis dar nėra pagrįstos jokiais išslaptintais to meto ekspertų dokumentais. Dvidešimtmetė mergina nukraujavo priekinėje lėktuvo An-24 bagažinėje neprileidžiant prie jos Turkijos medikų. Jai mirus, neprileido ir turkų ekspertų - nustatyti, kuris sužeidimas buvo mirtinas. Tik vėliau turkų balistikai rado lėktuve 24 šautines skyles, tačiau kuri kulka pakirto stiuardesę, taip ir išliko paslaptimi. Šiaip ar taip, galingoji Sovietų Sąjunga taip ir nesukūrė jai tinkamo paminklo. Net faktas, kad šių dienų enciklopedijose minima visai priešinga jos paskutiniojo skrydžio kryptis, nėra joks ženklas ateities kartoms, kad viskas tais laikais vyko kitaip, nei buvo skelbiama. Savotiškai pasimetė ir "Brazinskų bylos", tarsi jų "išslaptinimo" neturėtume sulaukti niekados.
Tačiau jau galime istoriškai nužvelgti tą laikotarpį. Pasaulis 1970 metų rudens įvykius pamena "juodojo rugsėjo" vardu. Šiandien jau nesunku suvokti, kad tuomet užverta sovietų propagandos mašina "prieš Brazinskus", nuolat pabrėžiant "lietuvių nužudytąją" Nadeždą Kurčenko, buvo ne kas kita, kaip pastangos užtušuoti pasaulinės visuomenės sąmonėje kitą liūdnai išgarsėjusią komunistinės pakraipos moterį - Leilą Khaled. Jos kovos lauku irgi buvo keleivinių lėktuvų salonai. Abiejų šių moterų portretai tuomet mirgėjo pasaulio spaudoje ir buvo komentuojami visai ne dviprasmiškomis politinėmis antraštėmis. Lėktuvų užgrobimų suvestinės mirgėjo vykusiais ir nevykusiais bandymais pabėgti iš JAV į komunistinę Kubą -patyliukais Maskvoje tai buvo vertinama gerai. Tačiau teroristų gretose atsiradus Leilai Khaled, ideologinės kovos keleiviniuose laineriuose įsiplieskė neregėtu mastu.
Pragaran - keleiviniai lėktuvai
"Marksistinės-lenininės" pakraipos Palestinos laiudies išsivadavimo frontas, kuriame aktyviausia lėktuvų užgrobėja buvo Leila Khaled, prisiėmė atsakomybę ne už vieną pragaran pasiųstą keleivinį lainerį. Per šio "fronto" teroristinius išpuolius prasidėjusius 1968 metais, buvo užgrobti 9 lėktuvai. Oro bendrovės "Swissair" lėktuvas 1970 metų vasario 21 dieną buvo susprogdintas, žuvo 47 žmonės... Masinis lėktuvų grobimas prasidėjo 1970 metų rugsėjo 6 dieną. "Aš mokiausi pergrobti lėktuvų sistemas, - sakė pati Leila Khaled. - Net dažnai skraidžiau paprasta keleive, kad įsigilinčiau į įgulos darbą. Grobimų metu mes turėjome veikti įtikinamai. Ne tik iš žodžių, bet ir iš mūsų gestų lakūnai turėjo suprasti, kad elgsimės žaibiškai, negailestingai, ir žinome, ką darysime kitą akimirką". Leilos Khaled įsakymas pilotams praskristi žemai virš jos buvusių namų Haifoje, Izraelio karinių veiksmų teritorijoje, dar 1969 metais jai pelnė garsiausios XX amžaius teroristės vardą. "Kapitonas buvo ramus, o antrasis pilotas - įsiutęs. Atrodė, jis suės mane. Bandė kažką gurkštelti iš tuščio kavos puoduko. "Nori gerti - gausi! - surikau. - Tačiau nuo šiol tau tai bus mokama", - prisimena pati Leila Khaled.
1970 metų rugsėjo 6 dieną buvo užgrobtas bendrovės "Pan American" lėktuvas "Boeing 747", skridęs iš Amsterdamo į Niujorką, užgrobtas bendrovės "Trans World Airlines" lėktuvas "Boeing 707", skridęs iš Frankfurto į Niujorką, galiausiai - Šveicarijos avialinijų lėktuvas DC-8, skridęs iš Ciuricho į Niujorką. Visų lėktuvų galutinė skridimo vieta - šiurpusis Dosono laukas, kuriame jie buvo susprogdinti pasaulio žiniasklaidos akivaizdoje. Keleiviai paleisti įvykdžius teroristų reikalavimus, o įgulos nariai ir Izraelio piliečiai - iškeisti į kalinamus teroristus. Tik užgrobtą bendrovės "Pan American" lėktuvą buvo išsiderėta nutupdyti Kaire - jis irgi buvo susprogdintas.
Nors Leilai Khaled buvo atliktos plastinės veido operacijos, rugsėjo 6 dieną Amsterdamo oro uoste ji buvo pastebėta, kaip besiruošianti skristi aviakompanijos "El Al" lėktuvu "Boeing 707" į Niujorką. Bet į lėktuvą ji buvo įleista... Prasidėjus užgrobimui, jos bendrininkas buvo akimirksniu nukautas, o ji - surakinta antrankiais. Lėktuvas pasuko ne atgal į Olandiją, o Londono link. Leila Khaled pakliuvo Didžiosios Britanijos teisėtvarkai, garsėjančiai bausmėmis už piratavimą dar nuo viduramžių.
Bet įtampos atomazga buvo dar labai toli. 1970 metų rugsėjo 9 dieną užgrobiamas penktasis, aviakompanijos "BOAC" keleivinis lėktuvas "Vickers VC-10", skridęs į Londoną per Beirutą. O teroristų reikalavimas labai trumpas - išlaisvinti Leilą Khaled. Lėktuvo likimas toks pat, kaip ir visų kitų, suliepsnojusių Dosono lauke.
Rugsėjo 30 dieną Leila Khaled buvo paleista. Bet tuometinis JAV prezidentas Ričardas Niksonas tokias Anglijos derybas su teroristais vertino neigiamai. Nuskambo įsakymas nedelsiant pradėti negailestingą Palestinos išsivadavimo fronto stovyklų bombardavimą. Šiandien jau nebeslaptuose politikų prisiminimuose minima, kad jis buvo atkalbėtas argumentuojant blogu oru ir galimu JAV prestižo kritimu, susijusiu su jau pradėtu karių išvedimu iš Vietnamo. Tačiau netrukus į kovinę padėtį buvo pakeltos visos JAV aviacijos ir karinio jūrų laivyno pajėgos, kaip atsvara pastebėtam sovietų kariniam aktyvumui "juodojo rugsėjo" metu. JAV karinio oro transporto lėktuvai, lydimi viršgarsinių naikintuvų eskortų, pajudėjo į Turkiją, siekiant išvengti galimų karinių konfliktų regione ir neramumų Turkijos viduje. Būtent tuo metu į Turkiją ir atskrido Algirdas ir Pranas Brazinskai, ne kovojantys už komunistines idėjas, o bėgantys nuo jų.
Reisas, pasibaigęs Turkijoje
Iki to laiko "Aerofloto" lėktuvuose tebuvo nuskambėję vos keli šūviai. Įvykių aplinkybės dar ir dabar mažai žinomos. 1970 metais tuometinio Leningrado vietinių oro linijų aerodrome KGB suėmė keliolika žmonių, - nusipirkę visus reiso bilietus, jie ketino užgrobti keleivinį "kukurūzniką". Įkalčiai - lakūnams surišti skirtos virvės. Bausmės - nuo 8 iki 15 metų kalėjimo. Asmenims, galėjusiems "kukurūzniką" pilotuoti - mirties nuosprendžiai. Tie, kurie galėjo žinoti apie planuojamą pabėgimą, tačiau nepranešė KGB, buvo suimti teismo salėje ir nuteisti kalėti po 4 metus. KGB atsikvėpė: yra ką raportuoti Kremliui apie valdomą situaciją Sovietų šalyje... Bet staiga - Brazinskai.
Juodosios jūros pakrantėje, įsigiję bilietus į keleivinį lainerį, skrendantį reisu Batumis - Suchumis - Krasnodaras, Brazinskai pareikalavo skristi į Turkiją. Atsakymas į tai - kovinių ginklų šūvių salvės. Tačiau susišaudymas pasibaigė Brazinskų naudai ir lėktuvas An-24, pažymėtas tarptautiniais SSRS atpažinimo ženklais, pasiekęs Turkijos oro erdvę sėkmingai nutūpė Trabzono oro uoste.
Maskva niekaip negalėjo apsispręsti, ką šaukti per savąjį politinį ruporą. Patyliukais Maskvoje "Juodojo rugsėjo" įvykiai buvo vertinami kaip "labai gerai". Ir staiga dėl Brazinskų reikėjo garsiai pareikšti: lėktuvų grobimas ir sprogdinimas - blogas dalykas.
Bet nebūtina fakto komentuoti tarptautiniu mastu. Brazinskai bėgo iš Sovietų Sąjungos. Vidaus įstatymai tai vertino vienareikšmiškai - mirties bausmė. Pabėgusieji teisiami už akių. Tik 7-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėtos skirti 10-15 metų kalėjimo bausmės. Sunku paaiškinti tokius valstybės, iš kurios neįmanoma išvykti, justicijos absurdiškumus. Paprasčiau pasakyti - būtent iš ten, kur tokie įstatymai, ir reikia bėgti. Bet jei ne Brazinskai, pasaulyje šių logikos trūkumų niekas taip ir nebūtų pastebėjęs.
"Brazinskai" - tarptautinis žodis
Brazinskais vėliau buvo vadinami visi "Aerofloto" keleiviai iš Latvijos, Estijos ir Lietuvos. Lietuviams tai skambėdavo kaip įžeidimas, latviams buvo tarsi vis tiek. Bet labai įdomiai reagavo estai. "Kodėl jūs taip? Mes labiau pritariam šaltajam karui", - kartą sakė estas "Aerofloto" tranzito dispečerei tolimame Rusijos oro uoste, kai ši grupelę keleivių pavadino brazinskais. "Aš norėjau paminėti Suomijos ir Rusijos karą, - vėliau paaiškino estas, - kur viską sprendė ne patrankų parakas, o šaltasis ginklas - suomiški peiliai".
M. Gorbačiovo laikais į tiesioginę Rusijos TV laidą kartą paskambino pasipiktinusi maskvietė - girdi, kodėl naujojoje "laisvoje" spaudoje žodžiai "socialistai", "fašistai", "demokratai" ir net "komunistai" rašomi iš mažosios raidės, o žodis "Brazinskai" pradedamas didžiąja? Sutrikę žurnalistai nesugebėjo paaiškinti, ar "Brazinskai" - tai kažkas lyg ir "nacionalis", "nacionalistiškas", ar dar kas.
Brazinskais sarkastiškai lietuvius vadino seržantai Sovietų armijoje. Užrašą "brazinskas" galima buvo pamatyti ant taikinių šaudyklose ir ant manekenų, naudojamų specialios paskirties smogikų pratybose. "Brazinskas - tai kiekvieno tikro diversanto svajonė, - sklandė anekdotai. - Reikia išsikovoti pasitikėjimą, degti meile tėvynei ir nepamatuojamu kerštu. Geriausiąjį pasiųs į Vakarus. O čia jau aišku, ką daryti. Palaukti už kampo tikro Brazinsko - ir išplėšti širdį".
"Gerbiami keleiviai, jauskitės ramiai. Lietuvių lėktuve nėra", - leisdavo sau pajuokauti rusų lakūnai ir stiuardesės. Visa tai gaubė ir nepakartojamas kaukazietiškas humoras. "Aerofloto" oro trasos atkarpoje Suchumis - Batumis įvyko ne vienas keleivinio lainerio užgrobimas. Tad beveik prieš kiekvieną reisą kuris nors iš keleivių parodydavo lakūnams peilį ir pasakydavo: "Jeigu vėl nusileisite Turkijoje - grąžinsite pinigus".
Šių dienų pasaulinėse lėktuvų užgrobimų suvestinėse Brazinskų incidentas irgi spindi kaukazietiško humoro dvasia. Minima 60 lėktuvu skridusių žmonių, o juk lėktuve An-24 neįmanoma sumontuoti tiek krėslų. "Ar tu pats kartais ne Brazinskas?" - šmėsteli ir šiandien rusų išeivijos internetiniuose forumuose politine tema. Visi tarsi suvokia, tačiau neišdrįsta pasakyti tiesiai šviesiai: Brazinskai - tai savotiška riba, už kurios nebegalioja okupaciniai dėsniai.
Vienas pulkininkas ir du žudikai
Aidint šūviams lėktuve, uždaroje salono erdvėje labai greitai pasklinda aitrus parako kvapas. Netikėtas šokas užgniaužia sąmonę. Veiksmas vyksta ne dideliame kovos lauke, kur girdisi net iš toli sugrįžtantys šūvių aidai. Viskas šalia. Čia negirdimi kartais tampa net patys šūviai ir lėktuvo variklių gausmas. Skamba tik širdies tvinksniai. Stovintiems neretai ima tirpti arba šalti kojos. Sužeistas žmogus dažniausiai išsyk nepajunta geliančio skausmo. Net treniruotas karys akimirkai gali prarasti amą. Suvokimas apie tai, kas vyksta, į sąmonę sugrįžta ne iš karto. Ir ne visiems tuo pačiu metu.
"Išlyginti lėktuvą. Nelįsti į debesis. Laikyti kursą į pietus. Žalios signalinės raketos virš artimiausio Turkijos oro uosto", - pilotų kabinoje nuskambėjo įsakmus Prano Brazinsko balsas. Kas šaudė, kaip ir iš kur, suvokti dar negali niekas. Įmanoma tik suprasti, kas liko gyvas, kas sužeistas, o kas vis dar negali atsitokėti. Atsigauti po tokio šoko nepakanka kelių valandų.
Sumaištis nesibaigė ir lėktuvui nusileidus Turkijoje, Trabzono oro uoste. Žiniasklaida negalėjo teisingai nei parašyti, nei ištarti tėvo ir sūnaus pavardės bei vardų. "Patyręs vilkikų vairuotojas Bransizkas su sūnumi Prano Algirdas", - suskubo pranešti pasauliui pirmąsias įvykio nuotrupas žurnalistai. Iki šių dienų kai kurie informacijos šaltiniai tvirtina - "broliai Brazinskai". Turkijos karinis patrulis niekaip negalėjo suprasti, iš kokios Lietuvos jie atskrido ir ką reikalauja išlaisvinti. Į Sovietų Sąjungą vėliau grąžinti įkaitai irgi buvo šokiruoti, kad turkų kariškiai neatėmė iš Brazinskų ginklų, o kurį laiką manė, kad Brazinskai atvežė pilną lėktuvą pabėgėlių, dabar nori juos išlaipinti ir skristi atgal...
Po kelių valandų tėvas su sūnumi buvo skubiai išvežti iš oro uosto. O po trijų dešimtmečių Rusija prisipažino, kad pirmąsias valandas buvo rimtai svarstoma galimybė išlaipinti Trabzone Sovietų desantą, pagrobti Brazinskus ir sugrąžinti į Sovietų Sąjungą. Taigi tas valandas tikrai skambėjo riksmai diplomatinio ryšio kanalais, buvo trankomi telefonų rageliai. Galbūt į orą kilo Turkijos priešlėktuvinės gynybos lėktuvai.
Istorine data liko ir spalio 18 diena. Tą rytą Turkijos radijas pranešė, kad vadovaudamasis savo samprata apie "gerus" ir "blogus" piratus, dėl įtampos Artimuosiuose Rytuose Turkijos teismas nemato jokio pagrindo Brazinskų laikyti suimtų ir teisti. Sprendimas - paleisti. Būtent tą dieną į blogo oro sąlygas pakliuvęs JAV karinis lėktuvas, skraidinęs du Amerikos generolus ir Turkijos pulkininką, nutūpė į atsitiktinį atsarginį aerodromą. Lyg tyčia, tai buvo Sovietų karinių oro pajėgų bazė Kaukaze... "Turime vieną Turkijos pulkininką Rusijoje ir du rusų žudikus Turkijoje. Visi bus grąžinti", - jau ramiu balsu susidariusią situaciją komentavo Sovietų ambasadorius Turkijoje. Ramybė tęsėsi neilgai ir ne Sovietų Sąjungos naudai. Spalio 27 dieną užgrobiamas "Aerofloto" nedidukas lėktuvas L-200 "Morava". Naujo pabėgimo iš "socializmo rojaus" dramos atomazga - vėl Turkijoje, Sinopo oro uoste. O lapkričio 9 dieną užgrobiamas lėktuvas IL-14, skridęs maršrutu Vilnius - Kaunas - Klaipėda - Palanga. "Lietuva - ginkluotų banditų gauja", - vėl prapliupo prakeiksmai Sovietų politiniuose užkulisiuose.
Bet ir Turkija netrukus pakeitė savo nuomonę: Brazinskai buvo nuteisti (tiesa, jau 1974 metais Turkijos Respublikos 50-mečio proga juos paleido į laisvę). Nors Turkija, JAV ir Brazinskai "juodojo rugsėjo" įkarštyje tarsi buvo tose pačiose barikadų pusėse, asmeniniai politiniai įsitikinimai yra viena, o valstybių politinė pozicija yra visai kas kita. Paskelbusi nepakantumą aviaciniam terorizmui, JAV Brazinskams nesuteikė jokių išimčių.
Tuo tarpu Sovietų vadovybė nelabai jautė skirtumo tarp valstybinių ir asmeninių ambicijų. 1970 metų gruodžio mėnesį iš Turkijos buvo grąžinti spalio 27 dieną iš Sovietų Sąjungos lėktuvu pabėgę N.Giliovas ir V.Pozdejevas. Čia jie buvo nubausti taip, kad tolimesni jų likimai nebežinomi. Sovietų nuomone, Brazinskai nebuvo Turkijoje nubausti tiek, kiek Sovietų valdžia buvo ant jų supykusi.
Grįžtant prie Sovietinių teismų už akių, reiktų paminėti, kad šie teismai nebuvo vien "kvailais spektakliais". Po kiekvieno mirties nuosprendžio - rezoliucija slaptosioms tarnyboms: "Vykdyti".
Keršto labirintai
KGB ketino nužudyti ir Romos Popiežių, ir ne vieną JAV prezidentą. "Nesąmonė, absurdas!" - taip tai komentavo KGB vadovai. "Gal ne ketino, gal tik studijavo galimybes, ieškojo spragų, kuriomis galima būtų pasinaudoti", - ne daugiau pasako ir ramios pensijos sulaukę karininkai. Taigi, ar KGB ruošėsi žudyti Brazinskus? Juk per pasaulį sklisdavo žinios, kad Sovietų lėktuvų pagrobėjai paskęsta baseinuose, žūsta autokatastrofose, nusižudo... Ar tai buvo tik nelaimingi atsitiktinumai, ar KGB iš tikro neturėjo nei noro, nei laiko atsikratyti visais ištrūkėliais, kad likusieji Sovietų Sąjungoje bijotų. Ką sako KGB archyvai? Pateikiame ištraukas iš Agnės Fabijonavičiūtės straipsnio "Lietuvių gyventojų pabėgimai ir mėginimai ištrūkti iš Sovietų Sąjungos" ("Genocidas ir rezistencija", 2001 m., Nr. 2). Prieš Brazinskus buvo ruošiamas platus keršto planas.
Brazinskų byla buvo KGB pirmosios vyriausiosios valdybos "S" valdybos 8-ojo skyriaus žinioje. Lietuvoje vykdomus veiksmus turėjo koordinuoti ir jiems vadovauti LSSR KGB Užsienio žvalgybos skyrius. Jame buvo pradėta byla "Piratai". Po 1970 m. spalio 15 d. nedelsiant buvo surinkti duomenys apie Brazinskų giminaičius ir jų aplinką, ištardytos žmonos, vaikai, giminės. Jie nebuvo paliekami ramybėje. Ne vieną iš jų mėginta verbuoti tikintis, kad anksčiau ar vėliau Brazinskai bandys užmegzti ryšius su Lietuvoje likusiais giminaičiais, o kai šie mėgins išvykti į JAV, padės nustatyti tikrąją jų gyvenamąją vietą.[...]
1974 m. paleistiems iš kalėjimo Brazinskams sekti buvo numatyta panaudoti kelis KGB agentus: Arą ("Moscow News" korespondentas Niujorke, užverbuotas 1968 m.), Močiulį (SSRS konsulato Vašingtone darbuotojas, užverbuotas 1973 m.), Švarcą (gyvenęs VFR, užverbuotas 1957 m. ir 1959 m. išsiųstas į VFR), Sekretorių (rusų kalbos ir matematikos dėstytojas VFR, lietuvių bendruomenės Vokietijoje valdybos narys, užverbuotas 1968 m.), Posredniką (turizmo firmos Sidnėjuje savininkas, užverbuotas 1973 m.) ir kt. Brazinskams išvykus iš Turkijos, į JAV ir Kanadą pirmiausia buvo išsiųsta agentė Eugenija, "Tėviškės" draugijos Laiškų skyriaus vedėja (užverbuota 1966 m.).[...]
KGB aktyviai rinko duomenis apie Brazinskų veiklą ir gyvenimą JAV "galimoms diplomatinėms arba kitoms priemonėms". "Kitos priemonės" - tai pirmiausia su Brazinskais bendravusių išeivijos veikėjų kompromitavimas ir aktyvios priemonės (pagrobimas ir pan.) pačių piratų (taip jie buvo vadinami KGB) atžvilgiu. Todėl pirmiausia rinkti duomenys apie slepiamą jų buvimo vietą. Pirmasis gautas adresas buvo 516 Charlton, Willow Springs, Chicago.
Kai 1981 m. Los Andželo teismas svarstė Brazinskų išsiuntimo iš JAV klausimą, buvo pasitelkta keletas JAV gyvenančių patikimų agentų. Tai buvo žurnalistai Vilnelė (užverbuota 1961 m., gyveno Niujorke), Šarūnas (užverbuotas 1971 m., gyveno Čikagoje) ir Blažys ("Moscow News" korespondentas, užverbuotas 1977 m.), Sovietų Sąjungos pasiuntinybės Vašingtone konsulinio skyriaus darbuotojas Vilnius (užverbuotas 1967 m.), Filadelfijos universiteto dėstytojas Omaras (užverbuotas 1967 m., universiteto fakulteto dekanas).
Niekad nebuvo konstatuota, kad Rusijos žvalgyba kada nors nutraukė Brazinskų bylą, kad paliko juos ramybėje. Niekada nebuvo paminėta, kur link pasisuko kitų panašių bylų eiga, kai iš sovietų priespaudos ištrūko ne tik Lietuva, bet ir visas Europos "socialistinis lageris".
Skambutis policijos telefonu Los Andžele
2002 metų vasario 5 dieną Santa Monikos policijos ekipažas gavo Los Andželo policijos būstinės prašymą patikrinti butą 21-ojoje gatvėje. Nurodytu adresu buvo rastas nužudytas Pranas Brazinskas...
Netrukus tragedija išsiliejo "Santa Monica Daily Press" dienraščio puslapiuose. "Blogai, labai blogai. Aš nužudžiau savo tėtį", - kartojo sūnus Algirdas. Policija nenorėjo plačiai komentuoti apie bute rastą įspūdingą ginklų arsenalą. "Mus domina tik ginklas, kuriuo nužudytasis grasino sūnui", - teigė policija. "Tėvą kartais kankino liguisti nerviniai priepuoliai, kad jo ateis du KGB agentai. Kažkodėl būtent du", - aiškino ginklų paskirtį Algirdas. Tą vakarą tėvas galėjo ir neatpažinti sūnaus. Juristai patarė Algirdui ieškoti liudininkų, galinčių teigti, kad Pranas Brazinskas turėjo arba norėjo užmegzti ryšius su šešėlinės ginklų rinkos atstovais, nesvarbu, Amerikoje ar Lietuvoje. Kitaip prisiekusieji nevertins tų ginklų kaip realios grėsmės. KGB šmėkla Amerikoje per mažas argumentas, svarstant lengvinančias aplinkybes. Net ekspertams tai gali asocijuotis su vaiduoklių pėdsakų paieška.
"Odiniame portfelyje buvo sudėti 30 kalibro revolveris, 38 kalibro pistoletas-automatas, 9 milimetrų rankinis automatas, 45 milimetrų "Uzi", graižtvinis... - vėliau liudijo ekspertas. - Kai kurie buvo užtaisyti ir gulėjo taip, kad galima būtų juos panaudoti akimirksniu. Net neištraukus iš portfelio".
Vis dėlto teismas šioje byloje neskyrė Algirdui Brazinskui švelnios bausmės. Sprendimas - kaltas dėl antro laipsnio žmogžudystės.
Atgarsiai Rusijoje
9-ajame dešimtmetyje kovai su lėktuvų užgrobimais Sovietų Sąjunga jau turėjo savo saugumo programą NABAT, specialios paskirties kovinius būrius, radijo lokacinę sistemą SSO, specializuotus sraigtasparnius, neperšaunamas liemenes ir snaiperius. Kasdienę keleivių apžiūrą vykdė daugiatūkstantinės transporto milicijos pajėgos. Didžiuliu kovinių ginklų arsenalu buvo ginkluoti visi "Aerofloto" vidinių oro linijų įgulų nariai. Šiandien Rusijos literatūra ir kinematografas bandžiusius "pramušti" tokią "sieną" kartais vaizduoja didvyriais ir nepamirštamais rusų tautos herojais.
Tačiau kai pasaulį pasiekė žinia apie Brazinskų tragediją Kalifornijoje, Rusijos informacijos priemonės suskubo pranešti tai kaip džiugią naujieną - girdis pagaliau išmušė keršto valanda! Juk iš tikro "sūnus nužudė tėvą ir kentės Amerikos kalėjime". Kerštas daug saldesnis, nei kad Sovietų žvalgyba savus išdavikus būtų gyvus sudeginusi (o taip būdavo) krematoriumuose. Juk "žavu", jei KGB bandė tai suorganizuoti... "Kam Brazinskams reikėjo sužeisti visus įgulos narius, jei patys negalėjo pilotuoti lėktuvo?.. Gal lėktuvo stiuardesė žuvo ir ne nuo jų kulkos. Tačiau kodėl treniruoti kariai šaudė blogiau už Brazinskus?" - po visko leidžia sau spėlioti "Pravda.ru".
Tačiau nebūtina tikėti visa informacija rusiškajame internete. Oficialioji Sovietų Sąjungos ir Rusijos civilinių lėktuvų užgrobimų statistika iki 2001 metų yra tokia: 91 nepavykęs bandymas užgrobti, 26 pavykę užgrobimai, 17 nukautų užgrobėjų, 111 keleivių ir įgulos narių aukų. Tuo tarpu kai kurie šaltiniai teigia, kad Pranas Brazinskas žuvo autokatastrofoje 1990 metais ir esama žinių, kad įvykis nebuvo atsitiktinis. Kiti šaltiniai spėja, kad Prano Brazinsko mirtis Santa Monikoje tikrai nebuvo buitinio konflikto pasekmė - tai tik spektaklis suklaidinti Rusijos slaptąsias tarnybas, arba norėtųsi tikėti, kad tai tikrai šių tarnybų veiklos rezultatas. Treti šaltiniai iki šių dienų reikalauja išduoti Algirdą ir Praną Brazinskus. Pačių faktų prieštaringumas byloja, kad jais nereikia tikėti. Tačiau yra ir labai pikantiškos informacijos. Minima, kad atvirkščiai nei Nikita Chruščiovas, Leonidas Brežnevas nebeįsakinėjo vykdyti politinių žmogžudysčių. Išimtimi buvo tik tėvas ir sūnus Brazinskai. Užduotis buvo suformuluota KGB generolui majorui Aleksandrui Lazarenkai, o tiesioginiais vykdytojais paskirti - Palestinos išsivadavimo fronto smogikai. Taigi keršto troškulys Brazinskams vis dar niekaip negali nuslūgti.
Kas lieka mums, lietuviams, vakarais žiūrint televizijos ekranuose tikras ir išgalvotas istorijas apie "gerus" ir "blogus" šnipus, agentus parsidavėlius? Nejaugi tik metafora: nelaikyti per toli nuo savęs odinio portfeliuko su užtaisytais ginklais. Pas kiekvieną iš mūsų vieną dieną ateis tie du KGB agentai. Būtent du. Ateis ir sudoros. Be įkalčių, be garso ir be jokių pėdsakų. Juk visoje istorijoje jiems reikia ne brazinskų. Jiems reikia mūsų visų. Visos iš Sovietų Sąjungos pabėgusios Lietuvos.
"Vyrai juodais drabužiais"
Sakoma, kad jei ryte paskleisi gandą, o vakare jį išgirsi - jis jau apskriejo pasaulį. Tačiau gandų anatomija pasaulyje pažengusi daug toliau. Pareidolija - psichologinis terminas, apibūdinantis žmogaus savybę išorinius vaizdo ir garso dirgiklius priimti kaip atpažįstamus. Dažniausiai žmogus linkęs atpažinti veidą, tačiau tokia sąmonės savybė pagimdė ir garsiuosius "Marso kanalus", "Marso sfinksą", daugybę mitų ir sąmokslo teorijų. Garsiausius iš jų tiria mokslininkai, sociologai ir psichologai. Tai "vyrai juodais drabužiais", "juodieji sraigtasparniai", "holokausto neigimas", "satanistinės apeigos", "filadelfijos eksperimentas". Kiekvieno mito ar sąmokslo teorijos sandaroje dominuoja slaptos organizacijos, slaptosios tarnybos, vyriausybių konspiracijos, rečiau - ateiviai, stambios korporacijos.
Tad ar būtina neigti "Brazinskų mito" rusiškąjį variantą? Rusijoje su pasididžiavimu rašoma, kad garsiausioji (priduriant - "žaviausioji") XX amžiaus teroristė Leila Khaled baigė Maskvos universiteto žurnalistiką. Realistiškai mąstantiems gali kilti abejonių, kad dalis jos studijų vyko ne Žurnalistikos katedroje, o profesionalioje Sovietų karinės žvalgybos diversantų mokykloje. Ar tai neformuoja naujos mitologinės sąmokslo teorijos, kad neva egzistuoja nematoma, galinga, gerai organizuota, Maskvoje sukurta slapta organizacija, kuri yra pasklidusi po visą pasaulį ir, prasidėjus "juodojo rugsėjo" masto įvykiams, galinti parklupdyti galingiausias valstybes?
Kad, ir kaip toks mitas beskambėtų, 1970 metų istorijoje prieš tokią nematomą ir galingą jėgą ginklus pakėlė tik du lietuviai - tėvas ir sūnus Brazinskai. Išniro iš kažkur netikėtai, tarsi "vyrai juodais drabužiais", ir mitas (arba pati organizacija, jei tikėsime tuo mitu) griuvo kaip kortų namelis.
Prabėgus 38 rugsėjams
Algirdas Brazinskas šiuo metu atlieka bausmę Santa Monikos kalėjime. Susitikimai su juo ribojami. Tačiau dabartinis jo vardas, pavardė ir net adresas nebeslepiamas nuo jį persekiojusių slaptųjų tarnybų ir teroristinių organizacijų. Laiškai jį pasiekia. Algirdas bendrauja su jį palaikančiais lietuviais. Neatstumia ir kino studijų bei žiniasklaidos dėmesio. "Brazinskų buvo pradėta vengti ir dėl to, kad jie nebuvo geri bei pasiruošę politikai, o tik žmonės, kuriems buvo be galo įgrisęs sovietizmas, ir dėl didelės anti-propagandos prieš juos. Tai atliko tam tikri asmenys, atsidūrę Amerikoje ir gyvenimui, ir turizmui. Maskvos tikslas buvo neleisti susivienyti ištrūkusiems į Laisvę. Nugręžti nuo jų visuomenę", - rašo savaitraštis "Amerikos lietuvis" po susitikimo kalėjime su Algirdu Brazinsku. - [...] "Viena aišku - Kremliui reikia bet kokiu būdu įkalti į širdis: Brazinskai - teroristai, žmogžudžiai".
Dokumentinis filmas "Leila Khaled - užgrobėja" pasaulyje pelnė daug apdovanojimų. Pati Leila Khaled gyvena Jordanijoje, jos kabinete iki šių dienų kabo jos politinio įkvėpėjo Če Gevaros portretas. Artėjant "juodojo rugsėjo" trisdešimtmečiui ir likus vos metams iki Rugsėjo 11-osios įvykių Niujorke), ji sutiko duoti interviu žurnalui "Aviation Security". Susitikimas su redaktoriumi Filipu Baumu įvyko "SAS Radisson" viešbutyje Amane, Jordanijoje. Bet tai buvo vienas iš paskutiniųjų Leilos Khaled "atvirų pokalbių" apie "juodojo rugsėjo" smulkmenas. Štai keletas nuskambėjusių minčių: - Kai jūs matėte keleivius, lipančius į lėktuvą, ką jautėte, žinodama, kad jie bus incidento dalyviais? - Žinote, mano dėmesį atkreipė, mergaitė. Ji vilkėjo marškinėlius su užrašu "Būkime draugais". [...] - Kaip jūs nustojote užgrobinėti lėktuvus? - 1970 metais Palestinos išsivadavimo frontas, jo centro komitetas, priėmė sprendimą, kad mes turime nutraukti lėktuvų užgrobimų aktus. Ankstesni aktai buvo tik tam, kad būtų iškeltas klausimas". Jis iškilo, ir to mums užteko. Šiandieną pasaulyje nebe paslaptis, kad visų komunistinės kovos "centro komitetų" centras 1970 metais buvo Maskvoje. Taigi būtent čia ir buvo suformuluotas sprendimas "nutraukti lėktuvų užgrobimų aktus". Sprendimo priežastis - garsiai pasaulyje nuskambėję lietuviai Algirdas ir Pranas Brazinskai. Komunistinis teroras lėktuvų salonuose buvo priverstas trauktis.
