Filmas apie didįjį Aleksandrą tikriausiai turi būti žiūrimas didelėje kino salėje, su garsais ir efektais. Išties batalinės scenos vietomis naujoviškos ir, matyt, smalsu pažiūrėti į jas dideliame ekrane. Aš pasižiūrėjau filmą kompiuteryje ir užteko.
Kad ir to, kad žydruma nukloja ekranus perdėm politkorektiškai. Kaip ir politkorektiška tai, kad Aleksandro Makedoniečio pagrindinė žmona padaryta mulate (iš kur jis ją galėjo traukti anais laikais - egiptiečiai kaip chamitai neturi negroidinio kraujo, net jei manysime, kad tą damą jis būtų nusičiupęs Egipto Aleksandrijoje).
Bjauru buvo masinėse scenose žiūrėti į persus, kurių keli lyg ir buvo paimti iš iraniečių; bet dauguma statistų buvo arabai ar saracėnai. Na taip, būta pagalbinių pulkų iš Arabijos genčių dažnuose Persijos karuose, bet didžiąją dalį sudarė blondinai šauktiniai. Ir nejauku, kad aukšta Persijos civilizacija neatsispindi niekaip, net persų armija aprengta paskutiniais skudurais, net karalius. O visi šaltiniai nuo Herodoto iki Amiano Marcelino ir vėliau - bizantiškieji - mini geriausius pasaulyje persiškus žvyninius šarvus, dengusius persų karių kūnus nuo pakaušio iki pėdų, žvilgančius saulėje ir taip pritaikytus prie kūno, kad jie atkartodavę kiekvieną besikaunančiojo judesį. Ir jie, kas be ko, žvėriškai spindėdavo saulėje, akindami priešininkus. Tiesa, kas tikra, tai tikra - kai kurias batalines scenas taip gožia dulkės, kad neaišku, kas vyksta, ir matome tik atskiras scenas. Kas be ko, tai jau iš Marcelino, smulkiai aprašiusio IV a. pab. vykusių romėnų ir persų armijų susidūrimų detales, Persijoje per dulkes niekas nieko nematė ir ne tik kautynių eiga, bet ir rezultatas dėl tų dulkių būdavo neaiškus.
Ir labai jau negausios masinės scenos.
Šiaip “Aleksandrą Makedonietį” žiūrėjau per piratinę kopiją, rūkydamas kontrabandinį “Sent George”, duksliame pasenusio monitoriaus veide. Bet likau patenkintas, nes mane “Makedoniečio” statytojai apmovė. Nepadarė nei teisingo, nei brangaus filmo, o kur tuos milijonus sukišo - jau tikrai ne mano reikalas. Rūkant simuliakrus, per simuliakro programą žiūrėti simuliakrą apie legendą, kuri yra, žinia, simuliakras.
Velykiniai kiaušiniai pasirodė irgi esantys simuliakrai. Iš maksimizuotų keturiolikos po pirmo virimo liko keturi neįskilę. Paskui jau skilinėjo tik kas antras.
Ir druskos dėta, ir nešalti buvo, o sproginėjo kaip bitės.
Vištos, matyt, buvo įvarytos į soc. lenktyniavimo šišą, dėkim čia ir dėkim šičia, gal jos negavo vitaminų ar tiesiog buvo įtikintos šiurkščia prievarta? Tačiau kaip ir kokiu iškreiptu būdu? Nenorėčiau žinoti.
Kokios Velykos, kai kiaušinių nebeišsivirsi, kai jie detonuoja puode, apsimetę granatomis, nusilpę tokie, pavasaringi.
Kiaušiniai pasidaro simuliakrais, ko čia norėti iš, tarkime, daug silpnesnės ir neatsparesnės medžiagos kaip kad tekstas ar kontekstas. Nes rašau tą tekstą apie simuliakrus žinodamas ir atmindamas, kad tą žodį nudžioviau iš aibės autorių ir kolegų, ir visai nepažįstamų, ir iš visuotinai pripažintų autoritetų. Beje, autorius ir autoritetas, įsiklausykime, kaip gražiai sulimpa.
O po teisybei, rašinėju tai vienu tikslu, nes bandau įsikirsti į vieną simuliakrinę užsifiksavusią idėją, o būtent tai, kad jeigu jau simuliuojame tikrovę, tai prisipažinkime tai; visi simuliuoja ir visos uodegos su šiokia tokia savigarba vizgina po gerą dogą ar buldogą. Mes politikoje (kaip paprasčiausi jos vartotojai) esame draugiškai įtikinėjami, kad mūsų valstybė Lietuvos Respublika tėra Lietuvos TSR tęsinys be jokios cezūros, ir esame gražiai bei tvarkingai valdomi komunistų, kaip ir anksčiau. Atitinkamai mūsų mentalitetas sovietinis, korumpuotas, rusofiliškas ir būtent todėl rusofobiškas ir kad mes manydami, jog vizginame uodegas, patys esame sovietinės praeities didšunio vizginami.
Kita versija dar populiaresnė, nes oficiali versija - kad mes septynmyliais žingsniais įklampoję į šviesią ateitį ir, “nepaisant pasitaikančių trūkumų”, esame išmintingi europiečiai ir jau tuoj nusipelnysime net euro medalio. Taigi mus vizgina Europa.
Ir vienas, ir kitas įsitikinimas yra simuliacija. Procesai yra pernelyg susipynę ir kur per daug simuliakrų, tikrovės nėra. Tikrovė yra tai, kas yra pats šiuo metu madingiausias simuliakras ir kokioje visuomenės grupėje esame, taip pat daug reiškia.
Matau vieną smagų simuliakrą, kuris mums rodo, kaip eižėja Rusijos imperija, apsupta vis progresyvėjančių režimų. Keičiasi kartos, ateina laikas politikams nueiti nuo scenos, seniems politikams - bet pas mus politikų kaita nevyksta. Tiesiog klanas, senas mielas klanas nuo rinkimų iki rinkimų atnaujina save kaip organizmą, apsimesdamas, kad jis yra ne senas, o naujas. Ir net dvelkia nuo šviežumo. Bet kodėl mes vaizduojamės, kad Gruzija, Ukraina, Kirgizija yra šalys, kurias mes toli pralenkėme vidiniu susitvarkymu, demokratija, kad oligarchai pas mus nedaro politikos, kad mes nežinome, kas yra politiniai-ekonominiai klanai. Mes manome, kad esame apsidraudę nuo įvykių, kurie nutiko posovietinėje, apgailėtinoje erdvėje ir kad nėra plebso bei elito susiskaldymo, išprovokavusio tas spalvotas revoliucijas. Juk jau keleri metai kalbama apie elitą ir daržoves. O Ukrainoje, ką kitaip buvo?
Aš nežinau, ar mes simuliuojame Europą, ar posovietinę erdvę, bet Europoje irgi yra klampių vietų. Prancūzija labiau neatspari Rusijos įtakai nei Estija, bet abi simuliuoja nepriklausomybes. Viena nuo JAV, kita nuo Rusijos.
O abi juk perdėm priklausomos.
Ir šitame simuliakrų pasaulyje labai tikėtina išvysti už langų oranžines ar violetines vėliavas. Šiuo požiūriu Lietuvoje demokratija neveikia, kaip ir kokioj Kirgizijoj, nes tarp klano ir liaudies tėra tik klanas. Ir atstovavimą žaisdamas jis simuliuoja partinį gyvenimą, o liaudis simuliuoja, kad ji susigaudo politikų rietenose ir jų simuliacijose. Arba: kad jai tas kažkiek - ir kol kas - rūpi.
Laimei, liaudis mažiausiai linkusi simuliuoti tingėjimą. Tingėti yra valstybiškai ori ir susipratusi laikysena, bet piktas ir alkanas tinginys - tai revoliucionierius. Gerai dar, kad jis kol kas apsimeta, jog tiki, kad jam pažadėti simuliakrai yra ne eilinis klano pokštas.
