Reikalavimai per griežti, kunigai nevykę, parapijiečiai susirūpinę. Bet šalia klesti fengšui, astrologija, psichoanalizė, - programoms. Gyvenimo programoms kurti. Mielos amžinybę ir gerą seksą žadančios religinės grupės daug įdomiau. Alternatyvos - nuo sveikuolių iki satanistų. Lietuvių religija - krepšinis. Tai jau oficialiai pripažinta.
Pripažinta ir netgi sudėstyta puiki hierarchija su viešpačiu Saboniu ir jo šventaisiais. Kolektyvinės entuziastingos krepšinio mišios, kur gerieji laimi ar pralaimi, bet kurie leidžia tapatintis su pergalėmis ar teikia ateities pergalių viltį. Nesišaipau. Tai atgaiva, ypač kai pergalė leidžia su jas susitapatinti ir pailsėti nuo gėdingųjų buvimo lietuviu formų. Aš irgi tose TV pamaldose dalyvauju ir raminamuosius ryju į mačo pabaigą. Natūralu. Ir man A. Sabonis, A. Macijauskas ir visi kiti turi aureoles. Kam dar senovinio stiliaus šventieji?
Biblija? Kruviniausia, kriminalo pilna knyga pasaulyje. Dievas trėmėjas, Dievas žudikas, Dievas teisėjas, rūstus ir net savo tautai neatleidžiantis. Ar Kristus, kurio visai neperprasi. Čia jis tą sako, čia aną, o alegorijos gal tik prieš du tūkstantmečius buvo kokia naujiena. Europa, į kurią einame, sekuliari. (Tfu, jau esame.) Trejybės dogma absurdiška, nekaltas prasidėjimas - kvaila pasaka. Kosmosas, kuris mums priartėjęs pro superteleskopų lęšius, nėra jokio tikslingumo persmelktas, greičiau katastrofinis. O be to - buvo Didysis Sprogimas ir viskas pradėjo būti savaime. O dar - juk mes esame periferinės galaktikos periferinio kampo užkampis. Kam Dievui, jei jis jau toks yra, reikėjo leistis į šitą gana sumautą planetą ir kodėl vaizduoti, kad jis atperka žmones? Kur ufonautų atpirkimas. Ir kam dumti akis, kad mes visatos centras? Ir kam tokia neekonomiška Dievo religinė politika?
Katalikybė nebeįdomi. Labai įtartina, kad daugeliui ji fasadinė. Fasadiniai katalikai. Katalikybė per daug kraštutinė. Pernelyg dešinėje. Pernelyg reikli, iki kvailumo. Sakykime, iki koktumo kalba apie tuos prezervatyvus, piliules, spirales, - vis vien visi naudoja; kas nenaudoja, sėda balon su krūva vaikų ir balsuoja už populistus - kaip dar vieną religinę atmainą. Kad ne tik krepšinis, bet ir populistų garbinimas jau yra nacionalinė lietuvių religija irgi nėra ką kalbėti. Patys matome. Patys kunigai gyvena platų seksualinį gyvenimą, - ir su kolegomis, ir su parapijietėmis, o kabinėjasi prie prezervatyvų. Logika kur, ponios su ponais?
Tiesa, o gal jie mylėdamiesi prezervatyvų nenaudoja? Gana gausūs palikuonys iš heteroseksualių kunigų šeimų tą ir liudytų.
Fasadas. Nieko už jo nėra, tik aklas taisyklių laikymasis. Dėl paties laikymosi, ne dėl ko nors kito. Man regis, katalikybė pralaimėjo Lietuvoje 1387-aisiais, Žemaitijoje 1413-aisiais, o po to turime tik jos formalybių, liekanų valkiojimą žodžiuose, apeigose, struktūrose. Ji neveikia, ji nesuveikė. Ji nepadarė lietuvių geresnių.
Ar nematyti?
Tikrai nepadarė.
O jeigu nepadarė - vadinasi, ji nesuveikė. Kristaus mokymas negali nesuveikti, jei jis jau įdiegiamas. Jis kalnus verčiantis ir visagalis. O pasižiūrėkime į Lietuvą 2004-aisiais? Kas tai? Kas per nuoskala ar eina, ar grįžta į Europą? Naujiesiems pagonims lipant ant kulnų?
Kas per katalikiška šalis, kurioje hierarchams ar pačiam kardinolui aiškiai pasakant, kad kai kurie politiniai-religiniai motyvai Lietuvoje gravituoja į Dievui priešingą erdvę, nesureaguoja visas provincijos tikinčiųjų masyvas, kuris ar tik nėra Katalikų Bažnyčios stuburas? Jiems, tikintiesiems, neaišku, kai pirštu prikišamai parodoma velniava, velnio pėdos. Liaudis spokso į tas velnio pėdas akmenyse ir ima smilkyti bei garbinti himnais, užuot atšokusi kaip nutvilkyta. Liaudis užguita prietarų, ji nežino krikščionybės, nepažįsta Kristaus. Ji lipte limpa prie stabų. Stabai užtveria kelią.
Kur meilė artimui, kur socialinis teisingumas, kur santarvė? Katalikybė privalo vežti labai sunkų žmonių nuodėmių vežimą - ir ji veža, Filipinuose, Lotynų Amerikoje, Lenkijoje. Mūsų vežimas tiesiog stovi. Katalikybė šito lietuviško masyvo kaip ir nepatraukia. Nepaveža. Per sunku.
Demokratijos paskelbimas nereiškia, kad tuoj pat įsivyrauja demokratija. Tai politikos taisyklė, kurią patys išgyvenome. Demokratija - tai oligarchijos rūšis. Ji veikia šalyse, kur piniginiai santykiai pakankamai išsivystę, kad būtų galima savo interesų siekti ne nukertant senato nariui galvą, o jį paperkant.
Abiem pusėms maloniau.
Į kokią versiją išsigimė Lietuvoje katalikybė? Manau, ji net neišsibaigė. Ji neišsisėmė. Nereikia manyti, kad “lietuviška katalikybė” per sena ar per moderni, kad ji per kieta ar per švelni, - ji nebuvo įvesta. Ji buvo paskelbta, tačiau dėl aibės priežasčių paskelbimas ir liko deklaracija bei pasitaškymu Neryje, Minijoje ar Nevėžyje. Liaudis, politiškai tariant, neratifikavo šios sutarties su katalikybe.
Ar kas nors mato Lietuvoje katalikiškos jautros, atlaidumo, meilės pėdsakų? Persmelkiančią atsakomybę už save, už artimą? Dabartinė religinė Lietuva yra šešis šimtus metų nereguliuojamos pagonybės rezultatas. Tai tradicija be žynių, tradicija, kuriai svarbu slėpti savo veidą po kauke. Pagonybė, kurios nekontroliuoja žyniai, išsigimsta į prietarų, burtų liūną. Jame ir murkdomės.
Stabų geidulys - štai mūsų religija šiandien.
Kol lietuvių senąją religiją kontroliavo žyniai, jie iš paskutiniųjų stengėsi - neduoti lietuviams stabų. Buvo šventvietės, šventa ugnis, šventi simboliai - tik ne stabai; žyniai mus pažino. Ir pagonys stabų nestatė.
Šiandien stabų rinka yra efektyviausia. Stabų pasiūla - didžiausia. Mūsų norai - nesumažėję.
Katalikybė - neįvesta.
Neatitiko charakteriai?
