Australų rašytojas Peteris Carey (g. 1943) už “Oskaras ir Liusinda” 1988 metais gavo “Bookerio” premiją. Duodama tikrai geriems autoriams ir romanas yra geras. Nesakau, kad jis perskaitomas lengvai, nes tai gana tiršta epika, su gausybe herojų ir nepaprastai reljefiškais pagrindiniais veikėjais, geografiniais ir biografiniais atsišakojimais.
Kiek primintų Salmaną Rushdie, prakalbusį mažiau vaizdingai, bet su vietų ir kolorito išmanymu. Panašumas gal peršasi todėl, kad anglosaksų pasaulis Rushdie veikaluose piešiamas iš Indijos ir Britanijos civilizacinio susidūrimo. Čia jauna XIX a. Australijos civilizacija, provinciali, neturinti savo tradicijos, dar šaudanti “juodukus” ar ką tik šviežiai tą reikalą pabaigusi. Pramoninė revoliucija Britanijoje, eksportuojama į Australiją, prigyjanti sunkiai, nes ten darsyk ji turi perlaužti žmogaus esminius principus ir vertybes; nuolat užgęstantis ir vėl įsipučiantis Liusindos stiklo fabrikas. Stiklas - kaip metafora. Liusinda iš Britanijos atsiveža idėją, stiklo pramonę. Žinoma, simboliškas gestas - civilizacijos, su kuria siejama technologija, pradžia - gaminti stiklą; dužią produkciją, reikalaujančią ir įdirbio, ir išmanymo, bet dūžtančią. Stiklo darymas. Civilizacija visada prasideda nuo tos vietos, kai imami gaminti nebūtini daiktai ir medkirčius keičia stiklo pūtėjai.Tokios tad metaforos.
Meilės, kaip tikina viršelis, čia ne per daug. Vyro ir moters meilė čia ne centras, tai pabėgimas. Sufražistė ir pastorius. Kas gali būti šauniau siužeto vystymui. Modernaus siužeto, turiu omenyje. Anglosaksiška “Ragana ir lietus”. Carey, žinoma, į pagrindinę vietą stato meilę Dievui, aistrą Dievui, protestantai, anglikonai, sekmininkai, baptistai maišosi tiek Londone, tiek Sidnėjuje, visi ieškantys, ir dar daugiau suradusių, tik visi suradę priešinasi per ilgoms paieškoms. Ir suvargusio, nuo maldų žaizdotomis rankomis pastoriaus ieškojimai niekam nemalonūs. Kaip ir jo vyskupui, kuriam juolab nemaloni jo bendrystė su dama, ir ypač judviejų aistra lošimui, žinoma Britanijoje ir atslinkusi paskui juos į tebeprovincialų Sidnėjų. Carey nemėgina reabilituoti lošimo aistros. Bent jau tiesiogiai, nors vien tai, kad lošimas pasirenkamas pagrindine siužetine linija, kai ką reiškia.
Galbūt lažinimasis čia atstoja sektą, kryptį, pasirinkimą; lažinimasis kaip nuolatinis buvimas ant plauko, ant ašmenų, lažinimasis kaip tiesiog įprastinė žmogiška būklė, pakylėta iki dvasiško rango. Gyvenimas, visada gali parblokšti, tačiau paprastai tariama, kad religija, pinigai, visuomeninė padėtis apgins nuo skaudžiausių ir baisiausių padarinių. Nuolatinis lošimas - tai provokavimas, tai nuolatinė nesaugumo būklė, galinti pavirsti pertekliaus antplūdžiu, taigi sutirštėjęs gyvenimas. Jį tirština narkotikai, lošimai, alkoholis. Tik lošimas virtęs meilės išraiška jau kažkas kita. Tikriausiai meilės Dievui išraiška, kad ir kaip tai būtų nepatogu pripažinti.
Kunigo lošimo aistra, sufražistės lošimo aistra, XIX a. tai visų tabu laužymas. Tačiau sulaužęs tabu, pažeidęs draudimą, patenki į kitą erdvę, kuri nuo tavęs buvo ginta, prietarų apstota, o ar be reikalo, jau kitas klausimas. Šitoje erdvėje visiškai vieniši jie ir sulošia savo partiją, žinoma, partiją su Dievu.
Romanas turtingas, sodrus, mėgėjams skaityti ilgai, vienu kartu jo nepermesti. Istorinis romanas, romanas apie lošimą, yra ir meilės, bet neperdėtai. Prasilavinusiam skaitytojui. Mėgstančiam stiprią gerą literatūrą. Ir ilgą skaitymą. Visa tai romano bruožai ir visa tai čia yra.
Peter Carey. Oskaras ir Liusinda. Romanas. Iš anglų kalbos vertė Rasa Akstinienė. V.: “Tyto alba”, 2002, 539 p. (Garsiausios XX a. pabaigos knygos). Tiražas 3000 egz.
