Sąskaitų su istorija suvedinėjimas - vis dar yra svarbi Lietuvos visuomeninio gyvenimo dalis. Praeities iškėlimas lieka aštriu politinės kovos ginklu ir sunku numatyti, kada tas ginklas bus panaudotas, į ką bus nukreiptas, kam tokia kova bus naudinga.
Naujausios kovos su praeitimi aukos - užsienio reikalų ministras ir Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. Tiesa, net opozicijoje esantys konservatoriai nereikalauja Antano Valionio ir Arvydo Pociaus atsistatydinimo, tad gal per anksti juos vadinti aukomis. Tačiau pagrįsti ar nepagrįsti kaltinimai ryšiais su KGB kiekvienam politikui lieka dėme. Dalies žmonių atmintyje Šatrija visada išliks ne tik Žemaitijos kalno pavadinimu ir jokie teismai neįstengs pakeisti šios nuomonės.
KGB rezervo karininkų istorija šiandien visų pirma yra doros ir sąžiningumo klausimas. Todėl į šią problemą ir norėtųsi pažvelgti bendrame mūsų valdininkijos ir politikų moralės kontekste.
Metų sąvartoje būta nemažai įvykių, kurie biurokratų kalba aptakiai vadinami etikos pažeidimais. Brakonieriavęs Valstybės turto fondo vadovas atsiperka papeikimu, policijos automobilį su taksi supainiojęs prokuroras įspėjamas, o sau premiją paskyręs vyriausiasis tarnybinės etikos saugotojas garbę nusiplauna dalį tos premijos paaukojęs labdarai.
Tokiame lietuviškame fone juokingai atrodo, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministro Davido Blunketto (Deivido Blanketo) pasitraukimas iš pareigų. Gruodį britų pareigūnas atsistatydino, nes paaiškėjo, kad jis neteisėtai paprašė paspartinti vizos išdavimą savo buvusios meilužės tarnaitei.
Viena iš opiausių Lietuvos politikų etikos problemų - visų prasižengimų vertinimas sovietiniu, o ne europiniu masteliu. Prieš gerą pusmetį atrodė, kad pagaliau Lietuvoje politinės doros reikalavimai pasiekė aukštą lygį. Dabar neramu, kad prezidento apkaltos pamokas norime kiek galima greičiau pamiršti.
KGB rezervo karininkų istorija tėra dar vienas žingsnis, vedantis atgal prie sovietinių valdininkų dorovės mastelių. Nenuostabu, kad sovietų saugumo persekiojimus išgyvenusių žmonių akyse bendradarbiavimas su KGB, sutikimas bendradarbiauti ar buvimas saugumo rezervo sąraše visada bus didesnė nuodėmė negu policijos automobilio supainiojimas su taksi ar tūkstantinės premijos paskyrimas sau. Juk prieš trisdešimt metų kumpio iš mėsos kombinato išnešimą galėjai interpretuoti kaip kovą su okupantu.
Sunku, kai tenka lyginti jaunystės suklydimus ir šiandienos brandžių politikų padarytas etikos klaidas. Nesakau, kad galima pro pirštus žiūrėti į praeities istorijas, bendradarbiavimą su saugumu ir panašiai. Tačiau labai svarbu, kad knaisiojimasis praeityje neužgožtų dabarties ir nesumenkintų šiandienos doros mastelių.
Sunku patikėti, kad kada nors sužinosime visą tiesą apie KGB operacijas Lietuvoje ir galėsime įvardyti visus bendradarbius. Žinių dozavimas gali būti labai pavojingas. Ne veltui sakoma, kad dalis tiesos dažniausiai būna didžiausias melas. Tai iš dalies liudytų ir 1940 m. istorija, kai griaunant Lietuvos valstybę Saugumo departamento direktoriumi buvo paskirtas Antanas Sniečkus. Istorikai sako, kad tuomet į sovietų saugumo rankas pateko visų Lietuvos saugumo agentų sąrašai. Komunistų partijoje buvę agentai buvo sunaikinti, o visi kiti tęsė savo veiklą - pasikeitė tik šeimininkas.
Nelengva atskirti, kur iš tiesų yra KGB ranka, o kur tik išblukę KGB šešėliai.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.
