Reiktų tikėtis, kad garsiausio Vilniaus viešbučio privatizavimo istorija nebus užmiršta, kad dar bus pakartoti klausimai, į kuriuos premjeras taip ir neatsakė. O kol kas vertėtų įdėmiau pažvelgti, kaip Algirdas Brazauskas bandė kapstytis iš „Draugystės“ istorijos, ką jis pasiekė ir ką tie pasiekimai rodo.
Užklaustas, kaip buvo privatizuota „Draugystė“, iš kur gauta lėšų tokiam sandėriui, ministras pirmininkas galėjo Seimo sudarytai komisijai garbingai atsakyti į klausimus, o ne kovoti net su pačiu tokios komisijos sudarymu. Tokį variantą jam siūlė ne tik opozicija, bet ir kai kurie socialdemokratai, kurių nuomone, kratytis politinės atsakomybės nedera.
Algirdas Brazauskas įsiklausė į kitų patarėjų žodžius, pamėgino supainioti politinę ir teisinę atsakomybę, padarė keletą nešvarių propagandinių triukų. Premjero populiarumas katastrofiškai krito, tačiau delsimo taktika bent kol kas duoda vaisių.
Pasirinkdamas tokį skandalo glaistymo būdą, ministras pirmininkas nuėjo savo partijos nomenklatūros pažymėtu maršrutu ir parodė, kad jam artimesnė yra naujoji nomenklatūra, o ne principinga politika.
Nomenklatūrai nerūpi politinės idėjos, jos prioritetas – savų šiltų tarnybos vietų saugumas. Viešai kalbama, kad atsistatydinus premjerui turėtų iš tarnybos pasitraukti apie du šimtus aukštų valdininkų. O jie tikrai to nenori.
Nomenklatūrą vienija besąlygiško paklusnumo aukščiau stovintiems principas, todėl su ja premjerui lengviau dirbti negu su savarankiškais politikais.
Nomenklatūra nepratusi atsiskaityti už savo sprendimus. Ji jaučiasi nepakaltinama. Ir Vyriausybės vadovas priima tokias žaidimo taisykles, už prasižengimus tik švelniai pagrūmodamas pirštu ar blogiausiu atveju leisdamas nomenklatūrininkui laikinai pasitraukti į paūksmę.
Nomenklatūros niekas nerinko į jokias pareigas. Ji pati susiranda patikėtinius ir taip sistema sėkmingai išgyvena ir plėtojasi.
Neatsitiktinai naujoji mūsų nomenklatūra labai primena aną, sovietinę. Kaip tikina profesorius Bronius Genzelis, patys artimiausi premjero žmonės – absoliučiai visi komunistų partijos centro komiteto darbuotojai. Betoninė atrama. Kuo toliau, tuo ta betoninė atrama jaučiasi viską galinti, viską diktuojanti.
Pasižvalgius kone visur galima atrasti nemažai atsinaujinusios nomenklatūros įsitvirtinimo ženklų. Pamenate, kokia buvo anos, sovietinės nomenklatūros mėgstamiausia pramoga? Medžioklė. Štai ir dabar Seimas priėmė naują Medžioklės įstatymą, kuris leistų kone laisvai užsiimti tokia veikla. Pagal naująjį įstatymą nereiktų prašyti leidimo medžioti svetimoje žemėje, atvirkščiai, žemės savininkas turėtų prašyti medžiotojų, kad jie nemedžiotų. Tiesa, prezidentas tokį įstatymą vetavo. Pakilo į kovą su nomenklatūra? Vargu. Vienas ar kitas demonstratyvus valstybės vadovo gestas nedaug tepadės. Kaip ir vieši raginimai ugdyti tėvynės meilę ir patriotizmą. Naivu tikėtis, kad jaunimas pamils nomenklatūros valdomą Lietuvą. Ir jokie nauji istorijos vadovėliai čia nepadės. Ar padoru uždaryti archyvus, o paskui raginti ieškoti naujo požiūrio į istoriją. Juk toks elgesys visų pirma naudingas naujajai nomenklatūrai, kuri taip norėtų užmaskuoti savo ryšius su praeitimi.
Anksčiau ar vėliau patriarcho ruduo ateis. Neverta be reikalo jo skubinti. Verčiau įdėmiau pažvelkime pro langą. Nomenklatūros pavasaris Lietuvoje jau seniai prasidėjo.
www.lrt.lt
