Priimdamas į darbą šią tiesą savo būsimajam pavaldiniui turėtų išaiškinti kiekvienas krautuvės šeimininkas. Ir dar pridurti – būna tik prasti pardavėjai.
Ne visada išmintinga tiesiogiai lyginti valstybės gyvenimo aukštumas ir buities smulkmenas. Tačiau kas keleri metai vis pasikartojanti „Mažeikių naftos“ pardavimo istorija norom nenorom verčia prisiminti anų tarybinių laikų pardavėjus. Po prekystaliu paslėptą geresnį mėsos gabalą ar kokią kitą deficitinę prekę galėjai tikėtis nusipirkti tik tuomet, jeigu turėjai vadinamąjį „blatą“ – t.y. pažinojai pardavėją arba galėjai jam į delną įsprausti didesnį pinigą negu oficialioji kaina. Vienu žodžiu, pardavėjas buvo padėties viešpats ir galėjo pasirinkti sau patinkantį pirkėją.
Dabar gyvename kitaip – pardavėjas džiaugiasi galįs įsiūlyti prekę, jau pramoko šypsotis. Netruks ir įsisąmoninsime tiesą, kad pirkėjas visada teisus. Galbūt šią tiesą perprastume dar greičiau, jeigu prieš akis vis nešmėkščiotų mūsų visų turtą pardavinėjančios valstybės pavyzdys. Privatizavimo, žemės grąžinimo istorijos nė iš tolo neprimena šiuolaikinio verslo. Ir graudžiausias viso to pavyzdys – „Mažeikių nafta“.
Žinoma, svarbu, kas įsigis šią bendrovę. Tačiau šiandien mus labiausiai turėtų jaudinti tas faktas, kad atsiranda tiek mažai norinčiųjų pirkti įmonę, kuri bent jau artimiausius kelerius metus turėtų duoti didelį pelną.
Šiandien net gerą prekę reikia reklamuoti, mokėti pateikti ją kuo daugiau pirkėjų, gražiai supakuoti.
Ar jums neatrodo, kad pardavinėdama „Mažeikių naftą“ Lietuvos Vyriausybė elgiasi ne kaip šiuolaikinis verslininkas, o kaip anų tarybinių laikų bufetininkė, skanesnį kąsnį iš po prekystalio ištraukianti tik jai patinkančiam klientui?
„Mažeikių naftos“ pardavinėjimas iš po prekystalio gal ir priimtinas atvykėliams iš Maskvos, tačiau rimtas verslininkas, susidūręs su tokia tarybine prekyba, mandagiai padėkos ir nesunkiai susiras vietą, kur žaidžiama pagal jam puikiai suprantamas ir skaidrias taisykles.
Šiandien Lietuvos Vyriausybė gali iki užkimimo ginčytis, esą žemės grąžinimas vyksta sąžiningai, privatizavimas skaidrus, o investuotojams sąlygos kuo palankiausios... Jeigu skaičiai sako ką kita, jums pasiūlys naudoti kitą metodiką.
Tačiau kas patikės visomis tomis metodikomis, jeigu trečią kartą pardavinėjama didžiausia Lietuvos įmonė kas kartą apauga vis didesniu paslapčių šleifu.
Kurdama nepriklausomybę, Lietuva savo vietą pasaulyje tikėjosi rasti tapdama tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Esą esame vakariečiai, bet mūsų istorinė patirtis leidžia gerai suprasti ir Rytus.
Šiandien, kai mėgini į lietuviškas privatizavimo ar įmonių pardavinėjimo istorijas pažvelgti europiniame kontekste, jos neatrodo nei vakarietiškos, nei rytietiškos, o paprasčiausiai tarybinės. Visuotinio deficito laikais užaugusiam pardavėjui – ir ne tik pardavėjui – sunku atsisakyti savo privilegijuoto vaidmens. Bet jam dar sunkiau suprasti, kad gali egzistuoti ir orūs, pagarba vienas kitam pagrįsti lygiaverčių partnerių ryšiai. Juk pardavėjas gali būti ne tik deficito dalytojas arba nusižeminęs pono tarnas, bet ir orus pirkėjo pagalbininkas. Tiesa, tokių pardavėjų Lietuvoje dar nelabai sutiksi.
O kaip sutikti, jeigu pačiai mūsų valstybei santykiuose su kaimynais kaip tik labiausiai ir trūksta orumo. Šakių rajone įvykusi rusų karo lėktuvo avarija galėjo tapti puikia proga parodyti galingajai kaimynei, kad ir maža šalis gali būti išdidi. Sunku įsivaizduoti, kad policijos komisaras įteikinėtų gėles kad ir netyčia avariją padariusio vairuotojo žmonai. O ką jau kalbėti apie krašto apsaugos ministrą...
Šią savaitę Vyriausybė turėtų paskelbti daug abejonių sukėlusio Lietuvos įvaizdžio kūrimo konkurso nugalėtojus. Galime milijonus išleisti Lietuvos vardo populiarinimui ir gražinimui. Bet įvaizdį kuriame ne kalbomis. Ne gražiomis svečių liaupsėmis įvaizdį ir matuojame.
Gintaras Aleknonis yra Mykolo Romerio universiteto docentas.
www.lrt.lt