Karas Irake prasidėjo greitu sąjungininkų judėjimu Bagdado link. Tačiau, kaip parodė šios savaitės įvykiai, kariniai veiksmai Irake tampa vis labiau komplikuoti, nepaisant efektyvios ir dinamiškos pradinės karo fazės. Todėl visi sekantys karo veiksmus per TV ir dalyvaujantys kare turi pasirengti sunkiam ir kiek nenumatytai užsitęsiančiam konfliktui Persijos įlankoje.
Problemos slegia ne tik Irako vadovybę, bet ir sąjungininkų gretas.
Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad pinigai niekada nebuvo problema finansuojant JAV karines operacijas. Tačiau neseniai George’o W. Busho pateiktas prašymas Kongresui skirti dar 75 milijardus dolerių karo išlaidoms padengti norom nenorom verčia susimąstyti apie galutinę sumą, kurios prireiks visiškai išvaduoti Iraką, ką jau kalbėti apie šalies atstatymą ir demokratizavimą pokario metais. Verta pažymėti, kad šie 75 milijardai - tai tik pinigai reikalingi iki rugsėjo 30 d., iždo metų pabaigos. JAV ekonomika, nors ir kylanti pirmosiomis karo dienomis, toli gražu nėra tokia stabili.
Kaip ir visose tvirtose demokratinėse valstybėse, Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje viešoji nuomonė yra vyriausybės efektyvumo atspindys. Todėl ypač svarbu, ką žmonės gatvėje mano ir kalba apie karą ir jo įtaką žmonėms. Sąjungininkams artėjant Bagdado link akivaizdžiai didėja rizika žūti ar būti paimtam į nelaisvę. Pasiklausius žmonių nuomonių Niujorke, susidaro įspūdis, kad kuo arčiau sostinės kariai artėja ir kuo daugiau aukų, tuo labiau niujorkiečiai yra linkę atsitraukti nuo karo veiksmų Irake ir paremti kitas, taikesnes priemones konfliktui išspręsti.
Kita galima problema artėjant prie Bagdado yra pačių irakiečių nenoras priimti sąjungininkus ("okupantus"). Likus mėnesiams iki Irako puolimo buvo pradėta propagandos kampanija, kuria siekta "laimėti Irako žmonių širdis ir protus", sumažinti žmonių priešiškumą invazijai. Tūkstančiai lapelių buvo išmėtyta iš lėktuvų, daugybė žinių laidų transliuota bandant sumažinti irakiečių priešiškumą. Tačiau nors pradinė puolimo fazė lyg ir patvirtino kampanijos efektyvumą, bet kuo labiau artinamasi prie Bagdado, tuo labiau atrodo, kad vis mažiau irakiečių noriai priima sąjungininkų buvimą savo šalyje. Viename iš paskutinių reportažų CNN taikliai perteikė situaciją, parodydama Irako berniuką, žvelgiantį į pravažiuojančius JAV bei britų karius ir sykiu laikantį Sadamo Huseino nuotrauką.
Kitas faktas, kuris iš dalies pagreitina sąjungininkų judėjimą Bagdado link, tačiau kartu ir palieka saugumo spragas, yra įspūdingas JAV ir britų kariuomenių greitis dykumoje. Sąjungininkai beveik neima karo belaisvių, nes nori kuo greičiau pasiekti sostinę. Taip pat kariai yra saugomi lemiamam Bagdado šturmui, vengiant strateginio karių panaudojimo okupuojant teritoriją. Tačiau priešas užnugaryje gali tapti grėsmingesnis, jei bus paliktas be apsaugos. Dėl šių saugumo spragų jau įvyko keli konfliktai, kurie pareikalavo ir koalicijos aukų.
Kitas ne mažiau rimtas klausimas, kamuojantis generolą Tommy Franksą yra, be abejo, pats Bagdado šturmas. Kariniai susirėmimai miestuose yra turbūt patys nedėkingiausi ir daugiausiai aukų reikalaujantys mūšiai. Tai savaime reiškia daug aukų koalicijos pajėgoms. Kita neigiama kovų mieste pusė - ilgas operacijos vykdymo laikas. Gyventojų skaičius Bagdade siekia per 5 milijonų. Sunku net nuspėti, kiek laiko užtruktų Bagdado "valymas". Kol kas buvo pateiktas prognozuojamas aukų skaičius mūšyje dėl Bagdado - apie 3000 karių. Artimoje ateity mes sužinosime, kiek tikslūs buvo JAV gynybos departamento atstovai. JAV, britų ir australų specialiosios pajėgos yra labai aukštos kvalifikacijos ir yra pajėgios susidoroti su šia užduotimi. Tačiau elitiniai daliniai tesudaro mažą dalį karių, reikalingų šturmuoti Bagdadą. JAV karo akademijoje dėstantis CŽV agentas neseniai pažymėjo, kad kariniai mokymai urbanizuotose zonose yra pirmiausia pritaikyti kovai šiuolaikiniuose vakarietiškuose pastatuose. Artimųjų Rytų pastatų architektūra stipriai skiriasi nuo mums įprastos. Sienos neretai iki dviejų metrų storumo, namai dažnai su kiemu viduje ir be langų išorėje. Norint pasiekti kuo efektyvesnę pergalę, specialus karių pasirengimas yra būtinas. Norint pamatyti, kaip miesto mūšiai gali atrodyti, siūlau pažiūrėti prancūzų filmą apie Prancūzijos karių problemas Alžyre "The Battle of Algiers". Panašaus pobūdžio sunkumai gali stipriai paveikti sąjungininkų taktiką Bagdade ir kartu užtęsti operaciją.
Kitas turbūt mažiau aukų kainuojantis būdas užimti Bagdadą būtų dar stipresnis miesto bombardavimas iš oro. Taikiniai pirmiausia būtų vadovybės bunkeriai, būtų siekiama visiškai paralyžiuoti Irako karines pajėgas atkertant jas nuo lyderių. Kad ir kokia tiksli yra JAV preciziškai kontroliuojama technika, tačiau dar nė viename kare neužteko vien aviacijos smūgių, norint kontroliuoti šalies ar miesto teritoriją. Tad, ko gero, pėstininkams ir motorizuotiems daliniams teks įžengti į Bagdadą, kad miestas būtų visiškai kontroliuojamas.
Šiomis pastabomis aš jokiu būdu nekritikuoju Centrinės vadovybės (CENTCOM) ir jų strategijos Irake. Generolo Tommy Frankso reputacija vis dėlto yra nepriekaištinga. Jo padėjėjai - brigados generolas Vince’as Brooksas ir generolas leitenantas Johnas Abizaidas - yra vieni iš greičiausiai kylančių generolų visoje JAV armijoje. Aš tikiu, kad jie priims teisingus sprendimus, kurie padės išvengti kuo daugiau aukų. Tačiau reikia pabrėžti vieną dalyką, kad tai, ko gero, nebus greitas karas, todėl visi turėtume būti pasirengę ir įvairiems netikėtumams, kurie gali įvykti šio konflikto metu. Pergalė turi būti užtikrinta ir laikas neturėtų būti spaudimo priemonė sąjungininkų pajėgoms.