Geras žmogus – ne profesija. Taip buvo sakoma tais senais laikais, kažkur iki 1990-ųjų. Sakai „Geras žmogus“ – o balse girdėt užuojauta, gailestis... Geras žmogus – lyg vakar dienos šampanas, nusivadėjęs, be skonio, jo gerumas – lyg vakarykštės gėlės, apvytę ir nešviežios. Geras yra tas, kuris nesugeba nei muštis, nei bėgt. Toks žmogus nepakels rankos, bet ir neatliks Heraklio žygdarbių.... Kai valia nesugeba pasipriešinti galingai lemčiai, belieka atsiprašinėt impotentiška šypsena.
„Štai aš vėl aplankau šitą juosvą standartinį rojų / vinguriuoja žaltys ir dangus nebetrokšta herojų“, - rašė Josifas Brodskis. Dangus nebetrokšta herojų, tiesą sakant, ir dangaus nebėra – yra tik „Dangus“. Ir nebėra herojų – yra tik Antanas. O herojai – nebėra jiems vietos, baigėsi herojų era - ir dangus jų netrokšta, ir žemė nebeišgali jų pakelt. Naujoji era – malonių žmonių era. Žvilgsnis atviras, šypsena giedra, besišypsant - duobutės skruostuose... – lyg nekalto kūdikio....
Optimistiški ir nepretenzingi. Žavintys savo draugišku paprastumu. Neprobleminiai, nepaniurę, spinduliuojantys gerą nuotaiką. Nieko nekliudo, niekam neužkliūna. Lengva slyst gyvenimo paviršiumi, pertraukas tarp dainų ir šokių užpildant lengvais, maloniais pašnekesiais. Du labai, labai malonūs žmonės kviečia - „Reikia pakalbėti.“ Apie ką, mano mieli...? Nesvarbu, apie ką. Svarbu - užpildyt gyvenimo paraštes saldžiomis kalbomis. Kaip glajumi. Kaip medum... Toks gyvenimas – paprastas ir saldus.
Homo ludens. Žaidžiantis žmogus. Herberto Marcuse įvardintas kaip vienmatis – lėkštas, negilus, stokojantis tos vienos papildomos dimensijos. Banalus hedonistas, paprastas ir nuspėjamas, nors gali būti labai, labai malonus. Ir ko jam nebūti maloniam – jo egzistencija anaiptol nėra problemiška, jis neturi dėl ko pykt. Na, galbūt kartais, - kai TV pultelio nerandi...
Televizija kaip vienmatiškumo šaltinis. Televizijos vedėją supykino tiesioginėje laidoje - įdomu, nuo ko – gal nuo laidos turinio....? Ir nereikia čia mojuot liberalizmo vėliava - „nepatinka, tai gali nežiūrėt“... Gali žiūrėt, pvz. pro langą. „Spjaudau sau ir gaudau“ – kieme stūgauja vaikai. Ne tik stūgauja, bet taip ir daro. T.y. spjaudo. Bet – kažkodėl - negaudo. Skrepliai krinta ant suoliuko, ant laiptinės grindų, ant šaligatvio plytelių. Aišku, gali ir pro langą nežiūrėt. Galiausiai, gali niekur nežiūrėt – gali, kaip Edipas, išsidurti sau akis, slegiamas nepakeliamos kaltės – juk ir ten buvai, prie TV bokšto per sausio 13-ąją, - televizija, kurią ir tu gynei... O dabar, iš TV ekrano šypsosi nuteisto asmens dukra, nuteisto asmens žmona, o kita, trečioji – tiesiog šiaip, blondinė... Viena iš jų klausia: „O kodėl turėčiau būt nelaiminga?“
Nenuostabu, kad televizorius pradėjo gėdytis pats savęs. Naujausi plokščiaekraniai Sony modeliai po dekoratyvinėmis užsklandomis. Įspūdingų gabaritų TV ekranas, pats savaime – nesolidu, liudija prastą skonį - priklausomybę nuo muilo operų bei realybės šou. Todėl, reikalui esant, TV ekranas gali diskretiškai apsimest paveikslu ar šiaip interjero detale. Kaip Kazio Binkio eilėraštyje „Vokiškas pavasaris“: „nuraudo mėnuo / ir už bokštų / užrito savo veidą plokštų“. Dabar, nuraudo ir susigėdo televizorius. Susigėdo, lyg žmogus, ir nusprendė prisidengt – užrito savo veidą plokštų meno kūrinių imitacijų ir „pradingo“ madingam interjere...
Žaviuosi, kaip kultūra pati savaime, be jokio režisieriaus, organizuojasi, sudėlioja ir susieja visas reikšmes į darnią visumą, per begalines metaforas ir referencijas įprasmindama savyje egzistencijos rūpesčius ir lūkesčius. Civilizacijų analizėje, taškus ant „i“ sudės reklama - vienmatis žmogutis, vienmačiame ekrane, orientuotas į vienmatį žiūrovą.... – ir to žmogučio vardas Lyyygis.... Toks lygis, nieko nepadarysi.
Georgas Ritzeris siūlo permąstyt ir įvertint nieką. „Rethinking Nothing“. Niekas tampa sąmonę ir socialinį gyvenimą struktūruojančia jėga. Niekinės naujienos. Niekiniai pašnekesiai. Niekį įkūnija nonebrities... – famous for nothing – žavios, sveikos, energingos, optimizmą spinduliuojančios, amžinai besišypsančios būtybės... Atvirai prisipažįstama – „mėgstu pirkti, nemėgstu dirbti“.... Gerų žmonių - geras gyvenimas: dainos, šokiai, pirkiniai, kava, pašnekesiai... „Švelniabalse ir džiaugsmu spindinti...“ „Moka džiaugtis gyvenimu...“ „Jai nėra blogų dienų...“
Jų profesija – geras, malonus žmogus. Tiesą sakant, tai ne profesija, tai – pašaukimas. Ir sugebėk tu man šitaip eiti per gyvenimą, be jokios graužaties, be sunkių minčių, jokio slegiančio nerimo.... - va čia tai lyyygis....
