Lietuviai mūru stoja ginti savo pozicijų mūšyje dėl Europos Sąjungos biudžeto, kad tik negautume mažiau. Bet ar stotume lygiai taip pat ginti savo įsipareigojimų teikti paramą kitoms valstybės?
2004 m. pabaigoje Pietryčių Azijoje įvykusi tragedija ir dosni Lietuvos gyventojų parama tarsi nepalieka abejonių – nelaimės ištiktiems žmonėms paaukota daugiau nei milijonas litų, vadinasi, esame solidarūs ir užjaučiantys.
Neseniai Jungtinių Tautų vystymosi programos (JTVP) atstovai paskelbė gyventojų apklausos rezultatus, kurie parodė, kad 85 proc. žmonių pritaria, jog išsivysčiusios valstybės turi teikti paramą besivystančioms ar pereinamojo laikotarpio šalims, o 72 proc. apklaustųjų manė, kad ir Lietuva turėtų teikti tokią paramą.
„Omni.lt“ kalbinti ekspertai pritarė, kad Lietuvoje apskritai didėja palankumas paramai ir labdarai, tačiau viską piešti rožinėmis spalvomis neskubėjo.
Emocijos, ne sąmoningumas
Užsienio reikalų ministerijos Daugiašalių santykių departamento vadovas Rokas Bernotas sako, kad lietuvių parama Pietryčio Aziją nusiaubusio cunamio aukoms žymi tam tikrą lūžį – Raudonajam Kryžiui surinkta suma pranoko bet kokius ankstesnius atvejus. (išsamų pokalbį su R. Bernotu skaitykite čia http://www.omni.lt/?i$9359_26002$z_326523).
„Tai pirmas toks atvejis Lietuvoje, vadinasi, keičiasi mąstymas“, – įsitikinęs ministerijos pareigūnas. Tačiau jis pripažino, kad šiuos pokyčius lemia ne tik gerėjanti Lietuvos gyventojų materialinė padėtis, bet ir tąkart žiniasklaidos perduodami vaizdai buvo „labai akivaizdūs“, taigi paveikė žmones daugiau emociškai nei racionaliai.
Gal dėl to lietuvių entuziazmas aukoti katastrofų išvargintiems žmonėms atslūgo: nuo uragano „Katrina“ nukentėjusiems surinkta apie 50 tūkst. litų, o žemės drebėjimo sukrėstam Pakistanui – tik apie 11 tūkst. litų.
Kad Lietuvos gyventojus lengviausia paveikti emocijomis, iliustruoja ir Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Motinos ir vaiko globos namų direktoriaus Tomo Kurapkaičio pateiktas pavyzdys: daugiausia lėšų paramai surenkama per televizijų rengiamas akcijas, kurios kiekvienais metais vis labiau populiarėja.
„Labai žaidžiama jausmais, t.y. įvairiomis akcijomis. Deja, dažnai nepagalvojama, kokių pasekmių gali atnešti tos akcijos, – apgailestavo T. Kurapkaitis. – Pavyzdžiui, visos labdaros akcijos, nukreiptos į benamių vaikų paramą turi labai gerą efektą – atneša vaikams šviesą, džiaugsmą, bet, kita vertus, stiprinama vaikams nepalanki aplinka, t.y. stiprinami internatai arba mokyklos, kuriose vaikui nėra sveika augti. Sykiu ne toks didelis dėmesys skiriamas sunkiai gyvenančioms šeimoms, nors šeima yra vaikui palankiausias klimatas augti.“
Reikia atkreipti dėmesį
Vis dėlto lietuviai nėra abejingi tiek paramai savo šalyje, tiek ir kitoms valstybėms, tik, kaip pažymi pašnekovai, yra vangoki, todėl reikia nuolat atkreipti jų dėmesį.
Labdaros ir paramos fondo Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro direktorius Martinas Žaltauskas teigia, kad dažnai dar galima susidurti su abejingumu, tačiau neseniai jų fondo užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad daugiau kaip 80 proc. žmonių paremtų bet kurią organizaciją, jei jų bent kas nors paprašytų.
Būtent tai sumanė padaryti labdaros ir paramos fondas „Lietuvos ir JAV iniciatyvos“, surengęs akciją „Maisto bankas“. Jos tikslas, kaip aiškino fondo direktorė Jolanta Blažaitė, buvo ne tik skurstantiems gyventojams surinkti maisto produktų, bet ir atkreipti visuomenės dėmesį į veikiančias labdaros organizacijas. „Parodyti, atkreipti dėmesį, žinoma, visada reikia. Juk iš tiesų žmogui sudėtinga kažkur eiti, ieškoti, kaip galėtų paremti. Dėl to mes tas organizacijas parodome, pasakome žmonėms, kad galite eiti ir su jomis kalbėtis. Taip užmezgamas ryšys su naujais rėmėjais“, – aiškina J. Blažaitė.
Šiemet Lietuvos gyventojai nupirko ir paaukojo maisto produktų už daugiau nei 270 tūkstančių litų – tai trečdaliu daugiau nei pernai. „Man atrodo, kad požiūris ir reakcija į šią akciją keičiasi. Žinoma, visada bus tokių, kurie piktinsis ir nepasitikės, bet daug žmonių šiemet atėjo ir dėkojo už gražią akciją“, – džiaugėsi organizatorė.
Nuomonė formuojasi
Pagal minėtą JTVP apklausą, į klausimą, ar Lietuva turėtų teikti paramą ir perduoti žinias skurdesnėms šalims, neigiamai atsakė 19,9 proc. respondentų, dar 8,3 proc. nežinojo arba neatsakė. Taigi Lietuvos parama kitoms valstybėms besirūpinančios institucijos taip pat turi atsižvelgti į šią prievolę – sugebėti atkreipti žmonių dėmesį ir supažindinti su problema.
Todėl kurį laiką per televizijos kanalus ar radijo stotis transliuota socialinė reklama, kuria siekta informuoti visuomenę apie Lietuvos, kaip šalies paramos teikėjos statusą, pristatyti plėtros ir pagalbos politiką bei telkti visuomenės paramą šiai politikai įgyvendinti.
JTVP atstovė Lyra Jakulevičienė tvirtina, jog 72 proc. palaikančių Lietuvos plėtros ir pagalbos politiką yra labai daug ir net tai, kad po metų vykdytos informavimo kampanijos šis palaikymas nepadidėjo, jos nė kiek netrikdo. Anot atstovės, „kažkoks rezultatas“ jau yra tai, kad nuo 82,7 proc. pernai iki 84,9 proc. šiemet išaugo pritarimas bendrai nuostatai, kad išsivysčiusios šalys (nebūtinai Lietuva) turi remti mažiau išsivysčiusias. Be to, sumažėjo skaičius nežinančių ir nepritariančių. Šis rezultatas, jos nuomone, taip pat yra pasiekimas, mat tai reiškia, kad vis daugiau žmonių susiformuoja bent kokią nuomonę.
Kaip pažymi R. Bernotas, iš tiesų mažai kas lankosi tokiose šalyse kaip Moldova ar Albanija, todėl nežinoma, kaip varganai ten gyvena žmonės, o tolimesni kraštai, ypač Afrika, lietuviams lieka terra incognita.
O žinojimas reikalingas, jei norime užjausti vargingiau gyvenančius ir įskiepyti solidarumo jausmą. „Plėtros ir pagalbos politika nėra ta sritis, kurioje veikia vien tik įsipareigojimai. Vis dėlto ji grindžiama tokiais gilesniais dalykais kaip solidarumas su kitomis valstybėmis, gyvenimo kokybės gerinimas besivystančiose valstybėse, valstybių bendradarbiavimas, naujos partnerystės“, – dėsto JTVP atstovė L. Jakulevičienė.
Išguiti stereotipus„Betgi mes patys gyvename skurdžiai, pirmiausia pakelkite mus ant kojų, o tada žarstykite pinigus svetur“, – su tokiu dominuojančiu argumentu susiduria paramą kitoms valstybėms propaguojantys žmonės. Tad plėtros ir pagalbos politikos priešai – ne tik nežinojimas ar solidarumo stoka, bet ir gajūs stereotipai. Kokiais ginklais įveikti juos?
„Nė vienoje valstybėje nėra taip, kad nebūtų skurdo. Net jeigu pasižiūrėtume tokias išsivysčiusias valstybes kaip JAV ar Skandinavijos šalys, jose irgi yra tam tikras skurdo lygis. O Lietuvoje jis nėra jau toks didelis, – atšauna L. Jakulevičienė. – Be to, juk Lietuvoje skurdo problema taip pat sprendžiama. Ir tos lėšos, kurios yra skiriamos skurdui mažinti, tikrai nėra perskirstomos kitoms sritims. Parama kitoms valstybėms nėra teikiama kitos srities sąskaita.“
Oficiali statistika taip pat rodo, kad tarp kitų pasaulio šalių mes laikomi išsivysčiusia valstybe. Rugsėjį paskelbtas naujausias Lietuvos žmogaus socialinės raidos indeksas, kurį skaičiuojant įtraukiami ir ekonominiai, ir gyvenimo kokybės rodikliai, atskleidė, kad Lietuva šiemet tarp 177 pasaulio šalių pakilo 2 pozicijoms į 39 vietą ir pastaruosius penkerius metus įsitvirtino tarp valstybių, turinčių didesnį kaip 0,800 indeksą. Indeksas skaičiuojamas nuo 0 iki 1, kuo šalis labiau išsivysčiusi, tuo šis skaičius didesnis, pavyzdžiui, pirmoje vietoje esančios Norvegijos indeksas yra 0,963, o paskutinėje atsidūrusio Nigerio Respublikos – 0,281.
Bet net jeigu sausi skaičiai mums neleidžia pasijusti sotesniems, plėtros ir pagalbos politikoje galime įžvelgti daug pragmatinės naudos. Užsienio reikalų ministerijos atstovas vardija: pirmiausia parama – tai diplomatinis instrumentas, lygiai toks pat kaip vizitai, sutartys ir t.t., kuriuo užmezgami nauji ryšiai, palaikomas geras šalies įvaizdis, net atveria naujus kelius mūsų verslininkams ir t.t. Antra, paramos nereikia suprasti kaip išmaldos davimo – tai valstybių bendradarbiavimas, kurio metu kitiems perduodame savo patirtį, įgytą sėkmingai atkuriant savo valstybę ir integruojantis į ES ir NATO.
„Labai svarbu kalbėti apie paramą ne kaip apie finansinius išteklius, bet kaip apie ekspertizę, apie Lietuvos ekspertus, kuriems atsiveria vis daugiau galimybių vykti į tas šalis ir teikti savo ekspertizę. Ta prasme lėšos grįžta į Lietuvą, nes finansuojamas mūsų šalies ekspertų vykimas. Juk taip jie kartu įgyja daugiau patirties“, – papildo JTVP atstovė L. Jakulevičienė.
Svarbiausia, M. Žaltausko nuomone, kad pats principas „remti“ žmonėms turėtų būti suvokiamas ne kaip „aš atimu iš savęs kažką ir atiduodu kitam“, tačiau „aš prisidedu prie kažko savo dalimi ir tuo džiaugiuosi“.
