Tai “bakchanalijų” atitikmuo - siautėjančio ritmo, erotikos ir perviršiaus ritualo. Iš tiesų ne kitaip galima būtų pavadinti tą reiškinį - mus užplūdusį Eve Ensler pjesės “Vaginos monologai” stulbinantį populiarumą. Jau pasirodė Nr. 3.
Intrigavo ir kitkas: nueiti į Lietuvos rusų dramos teatrą ir pasižiūrėti, kaip jame tvarkosi “Stiliaus” stiliaus žiniasklaidos aprašytoji Tatjana Rinkevičienė. Juk pagal rūbinę ar fasadą, pagal durininkių šypsenas gali suprasti, kaip teatras gyvena. Ir matai, kad blogiausius laikus jis pergyveno. Kontrolierės šypsosi, šypsosi ir pasipuošusi pati ponia Tatjana bei jos administracija (“Stiliui”: suknelės - išradingas miksas tarp dalykinio kostiumėlio ir vakarinės suknios). Ratu einančiame fojė patiestas karališkas raudonas kilimas, aiškiai nuaustas specialiai teatrui (jokių susigarankščiavimų per užsilenkimus!), tarp pirmojo ir antro aukšto - milžiniškas veidrodis (apklijuotas domino, kad nepamirštum, kur atėjai), kavinė taip pat įgavusi žmoniškesnių bruožų, nors pora staliukų ir per daug - nėra kaip praeiti; o balkone - jau alubario tipo “zuslanai”. Taigi belieka, kaip įsitikini, pagrindinis rūpestis - žiūrovų salė su visais girgždesiais, nepatogiausiomis Lietuvoje palinkusiomis į priekį kėdėmis, prastu scenos matymu ir pakrikusia akustika. Sėkmės tai taisant - iš nežinia kokių fondų! Grįžkime į pradžią, t.y. prie vaginų.
Trečias variantas - lyg ir dar ne pabaiga. Ramunė Kudzmanaitė lyg ir žadėjo ketvirtą, Audronis Liuga Naujosios dramos akcijoje savo sumanymų atsisakė. Bet jei Ramunė pastatytų, tai ji būtų - paradoksas, bet - vienintelė moteris, atstovaujanti šiai pjesei Lietuvoje. Pjesės kelias į Lietuvą prasidėjo neabejotinai nuo Ingeborgos Dapkūnaitės, vaidinusios Londone su pačia Mel C., vėliau tai išgirdęs pjesės vos neperėmė (ačiū joms ir Dievui) “šeškių” klubas (Oželytė, Mieželytė ir t.t.). Tačiau akivaizdu, kad tai - ne matriarchato sugrįžimas, net ne emancipuotų moterų raiška (nors “rusdramio” salėje sėdėjo visa feminisčių ir joms prijaučiančių kohorta). Atvirkščiai - kaip prievartavo vyrai moteris (žr. pjesės tekstą), taip jas ir toliau tvarko (žr. sceną). Pirmasis iššoko Jonas Vaitkus - radijo teatre, antras buvo Vytautas Balsys, Kauno mažajame teatre pastatęs pjesę kaip deminutyvinę “Katytę P.” (amžina kuklumo mįslė, maždaug: kaip lietuviškai pervadinti “Shopping and Fucking” - “Apsipirkimas ir dulkinimasis” ar “Pirktis ir pistis”?). Dabar - italas Giuliano di Capua.
Šio sceninio varianto genezė buvo išraiškingai aprašyta kažkuriame “Lietuvos ryte”. Kaip vakare Vilniumi klaidžiojo du žavūs jaunuoliai, sutiko Juozą Statkevičių ir dar brovėsi pas vieną aktorę į namus, bet antrą nakties jos nebuvo. Suprantu italą, gyvenantį Piteryje - pietų kraujas ir “duša na raspašku”, bet tokio atviro užkulisinio teksto dienraščiuose dar neskaičiau. Intriga.
O visa kita buvo intriga keturguba, kurioje galėjai nuskęsti kaip nebyliojo kino herojus iš Pedro Almodovaro filmo “Pasikalbėk su ja”, kaip kad aktorės šiame spektaklyje skendo ir maudėsi botičeliškoje kriauklėje, simbolizuojančioje vaginą. Visi atlikome (buvome išprievartauti atlikti) TĄ aktą, nusipirkdami ir atsiversdami programėlę, papuoštą gėlės žiedu beveik iš Westono fotografijų; plakatas taip pat buvo ne kitoks.
O spektaklis buvo ta didžioji intriga, kur nuo pirmos scenos nepatikėjai, kad sėdi “tame rusdramyje”. Juozuko Statkevičiaus estetika - kone iš Bergmano spektaklio, Gintaras Makarevičius kukliai ir taikliai prie to prisideda, o režisierius aktores atveria visomis prasmėmis ir pusėmis. Čia - Genzel?!?! O Bizunovič atodūsiai- achhh! O Bogdanovič monologas baltarusių kalba!!! O Žiemelytės pati rusų tartis!!! Kaip man pasakė pažįstama, prisiderinusi prie pjesės teksto - “Tai ... zdec”. Ir dar - nuostabus rusiškas vertimas, tobulas muzikos ir dramos, šviesų ir vaizdo projekcijų pašnekesys. Žinantys pjesę sulaikę kvapą laukė - o ar ištars tą frazę, kai reikia įvardyti vaginą? Na, tuo žodžiu, kuris prasideda p, baigiasi a, o per vidurį - na, nesakysiu, ne scenoje gi. Scenoje moterys tai pasakė. Ir nieko. Nenukritome, nes viskas buvo teatras, subtiliai įliemenuotas. O kuklumo ribos peržengtos. Transgresija, pasakytų filosofai.
Po to sekė tai, ko norėtų Ensler, bet kažin ar derėjo prie spektaklio: diskusijos. Nederėjo, nes - tiek Vaitkus, tiek di Capua pasislėpė po teatru, ir aktualijomis, pjesės tikslu (dedikuota žiaurumo dienai, Violence day) kiek padvelkė tik italo pastatyme. Bet vis dėlto tai buvo teatras, aukščiausio lygio popsas, kurio, neprisimenu, ar turėjome. Diskusijas reikia šaukti, kai tekstas sprogdina. Čia - juokino ir kiek šokiravo atvirumu, nors nepaneigsi, kad vis dėlto užkrisdavo į sąmonės įdubimus.
Į diskusijas susirinkusios margosios (įdomiosios) Vilniaus liaudies iki galo išklausyti nepavyko, nes per klausimus ir teiginius galėjai ir spektaklį pamiršti. Buvo ta pati feminisčių kohorta, sėdėjo visuomenei žinoma skrybėlėta ponia ir ne toks žinomas plaukus senatvėn persidažęs ponas, o žurnalo “Zemlia-Vselennaja” ar panašiai redaktorė paklausė režisieriaus, kokį jis mano pėdsaką šioj žemėj paliksiąs. Tiesiog į spektaklio temą.
Todėl ir galvoju: ar spektaklis yra toks atviras, kad taip maga nusisukti nuo teksto keliamų problemų? Ar jis vis dėlto virs - kaip įprastai ir normaliai derėtų - šio ir kito sezono “topu”, pakelsiančiu ne tik “rusdramio” reitingus bei kokybę, bet ir pritrauksiančių naujus ar seniai į jį pamiršusius kelią piliečius? Ar vis dėlto “Vaginos monologai” išgąsdins pačiu pavadinimu? Tada jį pamirškite, žiūrėkite į gėlę ant plakato. Juk tokias dovanojate ir ne gėda?
Jūsų - [email protected]
