“Na, iš ko man padaryti “pletką”? Na, ką nurauti? Nieko nepažįstu...” - depresijos apimta svarsto vieno blizgančio ir pigaus (moraline prasme) žurnalo reporterė vakarėlyje. Atsiuntė ją “padaryti “pletkų”, o publika - beviltiška. Vieni kultūrininkai. Iš jų - nei įmantresnės suknelės, nei aksesuarų, visi spindi smegenimis ir ironiškais žvilgsniais. “Gal ką žinote?..” - maldaujantis žvilgsnis.
Žinome. Kas su kuo, kada metė, kada pradėjo. Bet visi pernelyg savi, o šios gyvenimo smulkmenos vertos tik to paties ironiško žvilgsnio. Ypač jei jos aprašomos. Va, sakom, daryk naują žvaigždę: naujas jaunas kultūros viceministras, žmona graži - ir čiupk. Apie ką klausinėti? Kiek vaikų? Išsiskyrę? Vedę? Pardon, tiesiog nežinom.
O reporterei, ko gero, tai tik laikina depresija, bet šiaip - dopingas. Juk turėtų patikti, jeigu dirba. Tik kad žmonės beviltiški. Tas kultūrinis “bomondas” yra viena didelė kolektyvinė nykybė. Susimuš - tyliai. Pasiųs vienas kitą - dar tyliau. O ir tai neįdomu, nes blizgūs žurnalai sklidini teigiamų emocijų. Suknelė vietoj kumščio, tortas vietoj keiksmo. Neigiamus išgyvenimus palikime “Gyvenimo būdui”, tam našlių laikraščiui: jei pirmadienį užmušė vyrą (pageidautina - verslininką), šeštadienį skaityk apie jo žmoną. O žurnalai - ne. Jei žmoną paliko, išėjo - skaityk, kaip ji bandė žudytis, bet po to atsistojo, išsitiesė, dabar vadovauja firmai, vargo nemato, į ugnikalnius landžioja, į kalnus lipa, sūnus Oksforde, dukra šunį vedžioja. Nuotraukoje - visi keturi (su šunimi) prie džipo. Va čia tai reportažas ir teigiamų emocijų antplūdis! Sėdi Marytė kokioje nors Baisogaloje ir mąsto - ak, kad mane kas taip paimtų ir po to paliktų… Dabar net šuns pavadėlio negali įpirkti.
Bet žurnalas ne jai. Aukštuomenei, elitui. Kolektyvinis albumas. Jam kultūrininkai niekaip nepriklauso. Na, atėjo į tą vakarėlį visa Kanados šokio žvaigždžių trupė, visi atsipalaidavę, jauni, gražūs. Bet argi jie reikalingi žurnalui, fotografams? Jų juk niekas nepažįsta. O jau kokį kazino ar “Olympic Gym” prezidento pavaduotoją - tai visi, ar ne? Nes žmogus prie “babkių”, gal reporterei dar kokį abonementą “nachaliavai” duos. Juk ir ji iš esmės - kaip ta Baisogalos Marytė.
Sociologai neskaičiavo, bet įdomu būtų pamatyti, kas sudaro tą mūsų “bomondą”, grietinėlę. Iš esmės - galia. T.y. verslas ir politika. T.y. pinigai. Pinigai ir žurnalą daro blizgų, t.y. gražios suknelės jo nesuterš. Jei lygintume su užsienio elitu - skirtumas akivaizdus. Pagal viską - tą jų modelį - dar vakarėliuose turėtų būti TV žvaigždės ir aktoriai. Pastarieji apskritai čia būna retenybė, jei ne vakaro vedėjai, o TV žvaigždės - na, tik kaip šioks toks jefreiteris, net ne generolas vestuvėse. Dar turėtų būti ir dizainerės, bet ir jos - jei šalia turtingų vyrų (Oželio, Verslovo) ar su itin garsiomis moterimis (pageidautina - Lietuvos pilietėmis Orbakaite, Pliseckaja). Antraip nepakliūsi. Nykybė, pasakyčiau tai žurnalistei.
Ji pasitenkino pakalbinusi naujojo viceministro žmoną. Kiti ir to nepešė. Mes maloniai pabendravome, nes savi tarp savų, apšnekėjom savus (oi, reporterė negirdėjo!), nusprendėme, kad “Kultūros barai” seniai galėtų vietoj reprodukcijų spalvotose įklijose spausdinti tokias nuotraukas iš “tusovkių”. Ir pavadinimas pasiteisintų. Išsiskirstėme.
Parėjau namo, o ten, kaip pagal užsakymą - viena Rusijos televizijų rodo dokumentinį filmą apie Piterio “tusovkes”, jų “bomondą”. Kur kartą per metus renkamas “Metų bomondo žmogus” (gavo fotoreporterė, kuri kas vakarą trinasi vakarėliuose, net ir nėščia būdama, net ir iš vakarėlio iškeliavusi tiesiai į gimdymo namus). Kur žmonės tokie užimti, nes per savaitę vakarėliuose tenka apsilankyti vidutiniškai 5-6 kartus - jei jau nori figūruoti elito sąraše. Kur vietoj profesijos užrašoma - žinomas vakarėlių žmogus. Kur oficiantai, žongliruojantys buteliais ir stiklais, atpažįsta tave ir įpila to paties, ką gėrei aną dieną. Kur schema paprasta: atėjai į porą vakarėlių, pataikei pakliūti į blizgaus žurnalo objektyvą, ir kiti pagalvos: kodėl šitas - kas jis toks? - pas juos buvo, o pas mus negali būti? Būtinai pakvieskime. Ir ratas įsisuka. Tu su juo taip pat, atidus drabužiams ir etiketui, atviras, šmaikštus, “krūtas” ir su “stiobu”, nes aplink - vienos TV žvaigždės ir dizaineriai, o verslo klasės pagyvenę žmonės - tik pasieniuose. Vakarėliai, kurių mada, kaip konstatuojama, išsisemia (“mūsų jau niekuo nenustebinsi” - sako vienas dalyvis), ir vėl daugelis ima sugrįžti į virtuvę prie virtuvinių Brežnevo epochos pokalbių. Bet “Eugenijaus Onegino” schema dar gaji: išsimiegojai, atsikėlei, peržiūrėjai paštą - pas ką šiandien? Pas Larinus!
Mūsų schema kuklesnė, sąmonėje gajesnis Cvirkos “Franko Kruko” pavyzdys: miestelio galva, pašto viršininkas ir kunigas žaidžia vakarais preferansą. Ar, - ne iš literatūros - Kipras Petrauskas, pralošiantis mašiną ir einantis paryčiais namo pėsčiomis. Bet Petrausko laikai praėjo, svarbiau šiandien - miesto galva ir tolesnių planų su ja preferansas. Nes vakarėliai - ne pasilinksminimams, o naujų “projektų” aptarimui. Darbiniai. Nori figūruoti, geriau gyventi - turi eiti. Net jei skolos praėdė visas kišenes. “Pasižymėjimas” žurnale - tavo kelialapis į gyvenimą. Jei ten tavęs nėra - tavęs nėra visai. Kurgi ta reporterė? Aš jau atėjau!
Specialiai “Omni Laikui” iš vakarėlio - [email protected]
