Šią istoriją man papasakojo žmogus, su kuriuo retkarčiais susitinkame Senamiestyje ir išgeriam kavos. Pernai rudenį jis lankėsi Kalifornijoje, kažkokiame nedideliame miestelyje netoli Los Andželo. Neprisimenu to miesto pavadinimo, bet galiu prisiekti, kad jis keletą sykių minėjo Mohavio dykumą. O gal Mirties slėnį? Kad ir kaip būtų, tai neturi didelės reikšmės. Anot jo, buvo velniškai karšta. To užtenka.
Kad įspūdis būtų adekvatesnis (kuo didesnis adekvatumas – kiekvieno pasakojimo siekis ir idealas), perpasakosiu jo istoriją pirmuoju asmeniu.
Prieš vykdamas į valstijas nusprendžiau šiek tiek atsinaujinti: nusipirkau naujus mėlynus džinsus. Norėjau dar ir kaubojiškų batų, kad Vakarų pakrantėje jausčiausi savas, bet nepirkau. Labai jau pederastiškai jie atrodo – tie kaubojų batai. Visi piemenys kaubojai anksčiau ar vėliau iš nevilties išdulkina kokį nors savo bandos galviją ir šaunūs jie atrodo tiktai kokiuose nors senuose Holivudo vesternuose..
Taigi apsigyvenau viešbutyje, kursai, dėl kurių čia atvykau, turėjo prasidėti tiktai rytoj, - man prieš akis buvo kone visa laisva diena.
Kadangi angliškai moku tiktai apie šimtą penkiasdešimt žodžių, į autobusą nusprendžiau nelipti – velniai žino, kur jis gali nuvežti, o metro šitame miestelyje nebuvo. Tiesą sakant, ir į metro nebūčiau sėdęs – niekad negalėjau suprasti tų painių schemų, vienos linijos viena spalva, kitos kita ir apskritai po žeme mane apima klaustrofobija.
Išėjęs iš viešbučio ilgai žvalgiausi parduotuvės, tokios, apie kurią ne kartą buvau girdėjęs – kur galima ir pavalgyti, ir išgerti, praleisti visą dieną ir nusipirkti, pavyzdžiui, nešiojamą kompaktinių diskų grotuvą. Kursuose toks dalykas būtų nepakeičiamas, nes aš vis tiek nieko nesuprasiu, ką ten pasakos pamišę specialistai.
Tokia mintis man šovė į galvą, kai skridau per Atlantą, tiktai lėktuve per ausines leidžiama tokia sušikta muzika, kad jeigu lėktuvas imtų kristi, nė kiek nesigailėtum. Gali būti, jie tyčia taip elgiasi, tie avialinijų psichologai – rodo kvailus filmus ir groja kvailą muziką, kad žmogus mirties baimės akivaizdoje suvoktų, jog šis gyvenimas toli gražu ne malonumų rojus ir tėkšdamasis į žemę nieko neprarasi.
Tolumoje pamačiau stūksantį grandiozinį pastatą ir patraukiau prie jo pėsčiom. Toks didelis statinys galėjo būti ne kas kitas, kaip man reikalinga parduotuvė. Taksi taip pat nedrįsau imti. Nežinočiau ką pasakyti tam tipui, kuris sėdės prie vairo ir piktai šnairuos į mane, o paskui nuveš velniai žino kur ir paims krūvą dolerių.
Buvo jau kone pusiaudienis, saulė kaitino kaip pragare, užsukau į benzino kolonėlę nusipirkti ko nors gaivaus, „Coca cola“ ar „Sprite“.
Atsistojau prie kasos už stambios moteriškės, kuri vis kniausėsi savo krepšyje, niekaip negalėdama sukrapštyti piniginės. Kažkodėl pagalvojau, jeigu daiktai būtų gyvi, būtų labai įdomu gyventi: reiktų prisijaukinti kėdes, kad leistų atsisėsti, susitarti su šakutėmis ir peiliais – kad nesipjaustytų ir nesibadytų, o pamesta piniginė po pusvalandžio grįžtų pas šeimininką. Mintis pasirodė tokia absurdiška ir ištikusi mane taip ne laiku, kad užmiršau, ką ketinau pirkti, ir paėmiau cigarečių pakelį, nors rūkyti nė velnio nenorėjau.
Vos paėjęs keliolika žingsnių pamačiau prie šviesoforo stovintį automobilį, iš kurio du juodaodžiai vilko kažką rėkiančią moterį. Prisiminiau, kad tai ta pati moteris, kurią mačiau degalinėje. Negrai nutrenkė moterį ant šaligatvio, o patys šoko į automobilį ir nulėkė nepaisydami raudonos šviesoforo šviesos. Ten buvo kažkoks tiltas per upę. Upė nedidelė, o tiltas labai ilgas, su aukštom metalinėm atramom. Tokius rodo amerikietiškuose filmuose apie kokias nors gaudynes – automobilis lekia per tiltą, o kamera filmuoja jį kiaurai aukštas atramas. Dabar nulekiančių negrų niekas nefilmavo.
Moteris žiūrėjo į mane sutrikusi ir bejėgiška, o aš nežinojau, ką atsakyti į jos žvilgsnį, ir nusišypsojau, nes mudu jau buvom lyg ir pažįstami, na, turiu galvoje, kad matėmės benzino kolonėlėj, ji pylėsi degalų, o aš nusipirkau cigarečių ir dabar eidamas per tiltą rūkiau, nors visai nenorėjau rūkyti.
Pagalvojau, būtų gražu, jeigu piniginė iššoktų iš lekiančio automobilio ir grįžtų pas šeimininkę vizgindama kreditinės kortelės uodega.
Norėjau kuo greičiau patekti į parduotuvę, kuri dunksojo tolumoje kaip kalnas ir nė kiek neartėjo. Kažkada esu buvęs kalnuose, ten irgi panašiai – eini eini, atrodo jau visai arti, o kol nueini, praeina bent dvi valandos. Ir grožis, kurį, žiūrėdamas iš tolo manei ten esant, visai ne toks jau gražus iš arti. Kalnais geriausia grožėtis nuotraukose arba kino teatre, kai rodomos reklamos prieš seansą.
Po dviejų valandų pagaliau pasiekiau tą prakeiktą parduotuvę. Šiek tiek pasėdėjau prie jos ant suolelio, nes nebeturėjau jėgų įeiti į vidų ir pagaliau pasislėpti nuo kepinančios saulės. Įsivaizdavau, kaip jautėsi japonai Nagasakyje ir Hirošimoje. Labai gerai juos supratau.
Po keleto minučių aš jau važiavau autobusu, ir parduotuvės pastatas tolo nuo manęs kaip tamsus grėsmingas ledkalnis. Įlipau į pirmą pasitaikiusį autobusą iš nevilties. Kai įėjau į parduotuvę, iš tiesų buvo gana malonu, gaudė kondicionavimo sistemos ir pardavėjai maloniai šypsosi. Bet mano viltys čia ką nors nusipirkti žlugo: parduotuvė prekiavo medicinine įranga gailestingosioms seselėms. Milžiniška, iš visų pasaulio kampelių matoma parduotuvė – ir tokia siaubingai siaura specializacija.
Pagyvenusi moteris man ilgai aiškino, kad tai vienintelė parduotuvė visoje Amerikoje, todėl tokia didelė. Moteris buvo apsisiautusi plačią nėriniuotą skraistę atbrizgusiais galais. Tokiame karštyje, ką ji sau galvoja! Gal ir tiesa, kad seni žmonės ima jausti šaltį. Iš ten, iš vidaus ar iš apačios. Tikriausiai tai vienas ir tas pats.
Važiavau keliolika minučių. Pagaliau autobusas sustojo prie kažkokio plyno lauko, kuriame stovėjo išrikiuoti lėktuvai, lauko pakraštyje stovėjo minia žmonių, visi su beisbolo kepuraitėmis ir žiūronais. Aš išlipau ir pamačiau, kad ne visi lėktuvai stovi ant žemės, kai kurie skraidė ore ir išdarinėjo įvairiausias figūras, leido spalvotų dūmų juostas, nardė čia aukštyn, čia žemyn ir nuo žiūrėjimo užvertus galvą man pasidarė truputį bloga.
Kažkas pakišo butelį alaus, išgėriau jį vienu užsivertimu, bet alus man nepatiko. Beskonis ir per daug lipnus. Nemaloniai šiltas. Mano gerklė pasidarė tokia klampi tarsi išsilydžiusi guma. Vėl kažkodėl pagalvojau apie japonus, kuriems ant galvų nukrito atominė krosnis ir viskas ėmė lydytis ir degti.
Į lėktuvus visai nebegalėjau žiūrėti, todėl nuėjau prie neaukštos tvoros ir atsiguliau pagulėt, nes nuo tų prakeiktų lėktuvėlių galva man ėmė suktis, tarsi būčiau pirmą sykį gyvenime išgėręs alkoholio. Kadangi to sukimosi niekaip negalėjau sustabdyti, pasitraukęs nuošaliau pavėmiau ir greitai užkapsčiau žemėmis – visiškai nežinia, kaip į tai reaguotų šios šventės dalyviai. Pamatys mane vemiantį ir pamanys, kad man nepatinka jų šventė ar panašiai. Geriau būtų išvengti konfliktų.
Užmigęs sapnavau japoną, kuris buvo panašus į ledų porciją: į apačią jis smailėjo ir turėjo tik vieną koją, tarsi net ne koją, o vaflinį indelį, o viršuje jo plaukai buvo panašūs į šokoladinę glazūrą. Japono galva pamažu lydėsi nuo didelio karščio ir greitai vietoj jo galvos liko tik didelė žiopčiojanti burna.
Kai atsimerkiau, ta didelė burna vis dar žiopčiojo tiesiai man prieš veidą. Tvoros šešėlis buvo pasitraukęs ir aš vėl gulėjau saulėje. Šalia manęs pasilenkęs stovėjo didelis vidutinio amžiaus negras. Storas ir dvokiantis prakaitu. Aš taip pat dvokiau, marškiniai ir kelnės lipte lipo prie kūno, o burna buvo pilna rūgšties skonio. Jeigu būčiau į burną įsidėjęs nuo laiko pažaliavusią monetą, ištraukta ji tikrai spindėtų kaip nauja.
Jis kažko manęs klausė, kaip aš jaučiuosi ar panašiai, tada aš jam parodžiau, kad ieškau nešiojamo kompaktinių diskų grotuvo su ausinėmis. Negras atsitiesė, pasirausė savo krepšyje ir ištiesė man kepuraitę su snapeliu.
Kadangi aiškintis su juo buvo beviltiška, nusipirkau iš jo kepuraitę. Padaviau negrui dvidešimt dolerių, jis paplekšnojo sau per viršugalvį, parodė pirštu į saulę ir atsikniso nuo manęs. Dar sykį pavėmiau, tik jau nebeužkasiau, nes nebeturėjau jėgų, ir šventė, atrodo, buvo pasibaigusi.
Kaip grįžau į viešbutį, nelabai atsimenu. Grįžau, be abejo, pėsčias, po pietų saulė jau nebebuvo tokia kaitri, regis, danguje atsirado debesų ir aš parėjau. Ėjau trumpiau nei į priekį, matyt, autobusas mane vežė į viešbučio pusę, o ne atvirkščiai.
Jeigu nebūčiau iš tos vietos, kur vyko aviacijos šventė, pamatęs tolumoje stovinčio savo viešbučio, nežinau, ką būčiau daręs. Gal kartu su negru pardavinėjęs kepuraites, o gal medicininę įrangą gailestingosioms seselėms. Jaučiausi siaubingai, visas aptirpęs, silpnas ir degančiais viduriais. Turbūt dėl vėmimo, o gal ir dėl to alaus, kurio net pavadinimo neįsidėmėjau.
Kai grįžau į viešbutį, atsigėriau vandens iš čiaupo, išsidrėbiau fotelyje ir valandėlę padrybsojau prieš televizorių. Visi kanalai kalbėjo tiktai apie orą ir pinigus. Tarsi blogu oru žmogus negalėtų švaistyti pinigų.
Vis dėlto nuotaika pasitaisė. Nusimoviau džinsus, norėjau išsimaudyti po dušu, bet žvilgtelėjau į kojas ir suakmenėjau. Po keleto akimirkų išgirdau siaubingą savo balsą, kuris buvo panašus į tos moters riksmą, kurią negrai šiandien prie tilto vilkte vilko iš automobilio, ir nualpau.
Kai atsipeikėjau, bijojau pažiūrėti į savo kojas: jos buvo tokios tamsiai mėlynos, beveik juodos spalvos, kad aš neabejojau: man prasidėjo gangrena. O kai prasideda gangrena, kojos paprastai nupjaunamos. Gyvenimas baigtas ir kaip, po velnių, be kojų aš lankysiu kursus.
- Prakeikti džinsai – jie taip nudažė kojas, kad aš vos negavau infarkto, - baigė savo pasakojimą žmogus ir mes išsiskyrėme.
Neseniai vėl sutikau tą žmogų. Išgėrėm arbatos, pasišnekėjom apie reikalus. Jis manęs klausinėjo, koks klimatas Japonijoje, ir kelis kartus mėgino ištarti savo vardą japoniškai, bet nuolat susipainiodavo, nes tas vardas buvo kone iš trisdešimties raidžių.
