Lietuvai gerai pažįstamas reiškinys – emigracija vėl ima kelti rūpestį. Per pastaruosius penkiolika metų iš šalies išvyko apie 300 tūkst. gyventojų. Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą (ES) 2004 metais, atrodo, tik suaktualino šią problemą. Ir ji gali aktualėti dar labiau.
ES sudaro net 25 valstybės, bet erdvė ūkinei veiklai yra bendra. Iš visų ES laisvių - pirkti, parduoti, investuoti, keliauti ir įsidarbinti - laikinai liko suvaržyta tik įsidarbinimo laisvė. Kaip sutarta Stojimo sutartyse, suvaržymai įsidarbinti kitose ES šalyse gali tęstis daugiausia septynerius metus. Po pirmųjų dvejų metų tie suvaržymai galbūt bus peržiūrėti. Dauguma šalių taip ir padarys. Taigi kitos vasaros pradžioje įsidarbinti ES bus greičiausiai lengviau.
Vilioja didesni atlyginimai
Vos ne vienintelė priežastis, genanti lietuvius iš Lietuvos, yra noras dirbti ir užsidirbti. Todėl sveiko proto ir moralės požiūriu kiekvienam iš tų žmonių galima tik pritarti.
Lietuvoje vyksta esminis ekonominės sistemos pertvarkymas, ir darbo, ypač tokio, kokį daugelis nuo seno mokėjo dirbti, visiems nebeužtenka. Be to, paprasto, menkai kvalifikuoto darbo atlyginimai Lietuvoje suteikia tik skurdų gyvenimą. Tai liudija ir skaičiai.
Lietuvoje 2005 metų pradžioje minimalus darbo užmokestis buvo 145 (nuo liepos 1 d. – 159) eurai, Rumunijoje – 80, Ukrainoje – 36), o Graikijoje - 560, Ispanijoje - 513, Belgijoje - 1317, Prancūzijoje – 1154, Airijoje – 1213, Didžiojoje Britanijoje – 1226 eurai.
Visada buvo ir bus žmonių, kuriems norėsis pagyventi svetimoje šalyje, ten siekti geresnės karjeros. Gali būti, kad tokių žmonių daugės, ypač gyvenant Europos Sąjungoje.
Kaip emigracija paveiks Lietuvą?
Emigracija iš nedarbo alinamos šalies pradžioje nekelia daug nuostolių. Didelė dalis išvykusiųjų yra žmonės, negalėję rasti darbo, taigi ir gauti pajamų čia, Lietuvoje. Kaip pasakytų ekonomistas, pasidaro geriau ir jiems, ir valstybei – jie ima pelnytis duoną, o valstybė atsikrato rūpesčio remti ir prižiūrėti juos, bedarbius ir dykinėjančius, socialinių tarnybų ir policijos pastangomis bei lėšomis.
Tačiau kai emigracija tampa didelė, ji ima veikti visą šalį – jos ekonomiką, jos gyventojų struktūrą ir jos ateitį. Pirma, išvyksta beveik vien tik darbingi žmonės. Lietuvoje šiuo metu dirba apie 65 proc. darbingų žmonių, o iš išvykstančiųjų įsidarbina kiekvienas. Iš dalies dėl to šiandien Lietuvoje vienam senatvės pensininkui tenkančią pensiją kas mėnesį „sudeda“ savo įmokomis vos 1,7 dirbančiojo. Kaip tada gali didėti pensijos?
Antra, dauguma išvykstančiųjų – jaunimas. Dėl to šalyje mažėja gimstamumas – kūdikių Lietuvoje dabar gimsta beveik perpus mažiau nei prieš 16-17 metų. 2050 metais mūsų bus jau beveik milijonu mažiau nei 1989 m. Tiesa, pagrindinė gimstamumo mažėjimo priežastis - ne emigracija. Jis mažėja daugumoje Vakarų ir ypač Rytų Europos šalių.
Trečia, išvyksta dažniausiai valingesni, energingesni, ambicingesni, tie, kuriems negana to, ką jie gauna čia, ir kurie nebijo rizikuoti. Dar blogiau – narystė ES skatina ne vien provincijos miestų ir miestelių, kaimo jaunimo emigraciją. Aukštos kvalifikacijos žmonės irgi priima sprendimus siekti profesinės karjeros svetur. Nors šis srautas dar labai nedidelis, jis plėsis.
Mažosios tautos “maitina” didžiąsias
Mažos tautos neretai patiria neproporcingai didelių gyventojų nuostolių. Gabiausi jų žmonės ir seniau, ir dabar – tik skirtingomis formomis ir dėl skirtingų priežasčių – palikdavo savo kraštą ir įsiliedavo į didesniąsias tautas. Vokiečių, rusų, prancūzų elite rasime tūkstančius iš mažesnių kaimyninių ar tolimesnių tautų kilusių ir jame prigijusių gabių žmonių.
XVI-XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje gabiausieji lietuviai maitino lenkų elitą ir kultūrą. Vėliau mes papildėme caro Rusijos mokslą, kariuomenę, administraciją, tapome rusais asimiliuojant ištremtus sukilimų dalyvius bei mūsų rytinių pakraščių gyventojus, taip pat amerikiečiais – emigruojant ir visiems laikams įsikuriant už Atlanto.
Antrasis pasaulinis karas vėl šluote iššlavė į rytus ir į vakarus beveik visą išsilavinusią tautos dalį ir daugybę kitų – vienus sovietai ištrėmė į Sibirą, o kiti pasitraukė į Vakarus. Šiandien esame netekę, galbūt laikinai, vėl maždaug tiek pat – apie 300-350 tūkstančių lietuvių (tautine bei pilietybės prasme).
Kada grįš emigrantai?
Šiandien išvykstant į užsienį dirbti, kad ir ilgesniam laikui, anaiptol nebūtinai reiškia nutraukti ryšius su Tėvyne ir tarsi įsipareigoti likti ten amžinai. Airijoje ar Ispanijoje įsidarbinęs lietuvis internetu gali kasdien skaityti Lietuvos žinias, bendrauti su saviškiais, taip pat lengvai gali burtis su likimo draugais toje šalyje, kur tuo metu gyvena, žaisti numylėtą krepšinį ir netgi kurti lietuvišką šeimą. Galop bent pasenęs jis gali nuspręsti, kad Lietuvoje geriausiai. Čia jis ir persikels – su paskui jį einančia pensija.
Pasaulio istorija liudija: tauta nepalyginti saugesnė, jei ji turi savo valstybę. Lietuvos valstybę nuo mažėjimo galiausiai išgelbės jos ekonominė pažanga. Siūlymai vilioti pinigais ar gėdinant iš užsienio lietuvius grįžti į Lietuvą yra ir naivūs, ir bergždi.
Problemos nebebus, kai Lietuva dar paspartins savo ekonomikos augimą. Investicijomis į infrastruktūrą, kurias didele dalimi finansuoja ES, ji jau rengiasi šuoliui. Kai mūsų ekonomika pasuks iš tekstilės, baldų, trąšų ir naftos produktų gamybos į kur kas sudėtingesnės produkcijos kūrimą, ji pasišauks – ir prisišauks – daugelį iš tų šimtų tūkstančių išvykusiųjų.
Tada mūsų šalis iš emigrantų krašto taps imigracijos vieta. Ilgainiui joje gausės net nebūtinai baltaodžių lietuvių – tai yra žmonių, kalbančių lietuviškai, vadinančių save lietuviais, mylinčių Lietuvos kraštą, mokančių savo vaikus lietuviškose mokyklose Lietuvos istorijos ir kultūros. Gali būti, kad Lietuvą jie pažins, gerbs ir brangins net labiau nei mes.
Jonas Čičinskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius
2005-10-03
