Lietuviai masiškai pasisako “už” Europos Sąjungą, tai pirmasis “taip” iš Baltijos šalių. Taip skamba Prancūzų žiniasklaidoje pasirodę komentarai dieną po referendumo Lietuvoje. Kai Lietuvos Respublikos Seimo nariai renkasi Strasbūre pirmą kartą dalyvauti Europos Parlamento sesijoje, juos sutinkanti šalis teigiamai vertina Lietuvos referendumo rezultatus.
Prancūzijai, esančiai Europos integracijos avangarde, besirūpinančiai nuolatine ES evoliucija, ne tas pats, kokią valią pareikš buvusios komunistų bloko šalys dabartiniu plėtros klausimu.
Dar tebevykstant referendumui savaitgalį “Euronews” transliavo reportažą, kuriame pateikė Lietuvos oficialiųjų sluoksnių susirūpinimą menku piliečių dalyvavimu balsavime ir išreiškė viltį, kad Lietuva, labai katalikiška šalis, sulauks daugiau rinkėjų sekmadienį, po Šv. Mišių. Bažnyčios vaidmuo skatinant dalyvauti referendume pabrėžiamas ir pirmadienio laikraščiuose. Viena iš pagrindinių temų, kurias pristato Prancūzijos spauda, tai kad svarbiausias pro-europietiškai nusiteikusių lietuvių ir ypač valdžios susirūpinimas buvo dėl piliečių aktyvumo.
Išradingą kampaniją, skatinančią piliečius balsuoti, mini visi laikraščiai: ekonomikos dienraštis "Les Echos", regioninis Elzaso laikraštis "L’Alsace" trumpai užsimena, kad lietuviai sekmadienį buvo aktyvesni nei dieną prieš tai “spaudžiami valdžios ir visokiausių rūšių paskatinimų”, tuo tarpu "Les Dernieres nouvelles d’Alsace" plačiau rašo apie dalijamus lipdukus pareiškusiems savo valią referendume, autobusus, kursuojančius kaimo vietovėse, kad nuvežtų toliau gyvenančius balsuotojus iki urnų, akciją Vilniaus prekybos parduotuvių tinkle, kur už centą buvo pardavinėjamas šokoladas, skalbimo milteliai ar gėrimai (nuotraukoje pagyvenusi moteris prie kasos tiesia įrodymą, kad jau balsavo referendume), paminėtos net tokios paskatinimo priemonės kaip antai merų pažadai aktyviausioms seniūnijoms padovanoti najus kompiuterius. Cituojamas Vilniaus tarptautinių santykių instituto politologas R. Lopata, jog Lietuvą reikėjo “versti, kad atgautų savo vietą Europoje, kurios jos piliečiai yra verti”, tačiau pagrindinis tikslas jau pasiektas.
Iš tiesų trumpose žinutėse informuojama, kad Lietuvoje po referendumo rezultatų neslepiamas džiaugsmas tų, kurie per pastaruosius dešimt metų sunkiai dirbo, kad šalis pasiektų dabartinių ekonominių bei politinių rezultatų ir kad gautų šią istorinę galimybę įstoti į Europos Sąjungą. Pastebėta, kad premjeras A. Brazauskas ir Seimo pirmininkas A. Paulauskas pjaustė referendumo tortą po “triumfališko” Vyriausios rinkimų komisijos pirmininko Z. Vaigausko pareiškimo, jog reikalingas balsavusiųjų procentas pasiektas, o buvęs LR Prezidentas V. Adamkus skatino “neužmigti ant laurų” ir dirbti toliau tinkamai Lietuvos integracijai į ES, nuotraukose ir televizijos vaizduose puikuojasi Vilniaus Katedros aikštėje vykusios šventės akimirkos.
Piliečių nuomonė nuodugniau atskleista dienraštyje "Le Figaro" išspausdintame straipsnyje “Lietuviai taria taip Europai” ir išsamesnėje Laure Mandeville analizėje “Vilniuje Europos Sąjunga tebėra apsupta paslapties”. Čia paminima Lietuvos “stulbinanti” pažanga, modernizacija ir “svaiginančiai greitas” žingsniavimas į ES. Straipsnio “Paskutinių minučių įtampa” autorė pastebi, kad aktyvumo trūkumas dar iki sekmadienio pietų rodo, jog lietuviai nejaučia Briuseliui tokio entuziazmo, kokio susilaukia, pavyzdžiui, NATO. Tačiau ji akcentuoja, jog nekyla abejonių dėl to, kad lietuviai galėtų leisti savo vaikams “nesuspėti į Europos traukinį”. Korespondentės kalbinti lietuviai Paluknyje ir Valininkuose sakė balsuoją dėl savo vaikų ateities. Į Europą skuba ypač tie, kuriems teko patirti sovietines represijas. Jiems ES kultūra simbolizuoja laisvės kultūrą, todėl jie nesigąsdina “dar vienos sąjungos”. Straipsnis išreiškia bendrą referendumo nuotaiką, kad tikrų skeptikų Lietuvoje nėra, o tik neapsisprendusių ir abejingų žmonių. Tačiau dėmesys atkreipiamas į tai, kad lietuviai, nors ir balsavę “už”, sunkokai apibrėžia savo ateitį ES ir tai, ką narystė jiems atneštų. Jie kalba apie geresnį gyvenimo lygį, užtikrintesnę šalies sienų apsaugą, socialines garantijas, tačiau apskritai narystė NATO lietuviams atrodo daug aiškesnė nei ES. Reikia pastebėti, kad šalių kandidačių proatlantiškas ir proamerikietiškas nusitiekimas – vienas iš ypač rūpimų klausimų prancūzams, kurie gerokai skeptiškai žiūri į JAV įtaką mūsų kontinente.
Straipsnyje pateikta tik viena euroskeptiška nuomonė, mininti būsimus sunkumus smulkiems ūkiams, galimą užsienio investicijų sumažėjimą kitų valstybių, ne ES narių, naudai, konkurenciją au ES įmonėmis: “Nesu prieš Europos Sąjungą, tačiau ar ne per daug ten skubame?”.Užsimenama, kad kai kurie, ypač pagyvenę žmonės nelabai nutuokia, kaip reikia balsuoti, atėję prie urnų klausia darbuotojų patarimo. Kitiems referendumas rūpėjo mažiau nei bulvių sodinimas: užklaustieji laukuose, ar eis balsuoti atsakė, kad “tai padarys sekmadienį po mišių, jei bus laiko”.
Lietuvos visuomenės eskizas prancūzų akyse iškyla įvairialypis ir dar pakankamai egzotiškas: modernūs miestai, išsilavinę politikai bei žurnalistai, šalia jų – naiviai paprastas, gana izoliuotas, dar labai konservatyvus kaimas. "Le Figaro" pastebi šio savaitgalio simbolinę reikšmę: Lietuva buvo pirmoji Sovietų Sąjungos respublika, “įmetusi naikinančią smėlio kruopelytę į komunistinės imperijos ratus”, dabar ji – pirmoji iš Baltijos tautų, pareiškusi norą įsijungti į “didelę Europos Sąjungos šeimą”.
www.akiračiai.lt
