Integruotis į Vakarų Europos elektros rinką ir taip sumažinti šalies ūkio pažeidžiamumą Lietuva aktyviai siekia jau keletą metų. Tačiau, niekaip nepavykstant susitarti su kaimynine Lenkija, „eiti į Europą“ tenka per aplinkui – per Suomiją ir Švediją.
Su Lenkija susitarti nesiseka
Elektros tiltas tarp Lietuvos ir Lenkijos visuomet buvo prioritetinė integracijos į Vakarų Europos elektros rinką kryptis. Šios planuojamo 1000 megavatų (MW) galingumo jungties svarba pabrėžiama ir 2002 metais patvirtintoje Nacionalinėje energetikos strategijoje (http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=188456&Condition2).
Tačiau šio projekto įgyvendinimas per keletą metų taip ir nepajudėjo iš mirties taško, kol galiausiai, netekęs kantrybės, premjeras Algirdas Brazauskas praėjusią savaitę viešai pareiškė: „Iš tikrųjų patyrėme nesėkmę, mums nesiseka sutarti su kaimynine valstybe“.
Nors Lenkijos pareigūnai suskubo neigti, esą jie stabdo šį investicinį projektą, Lietuvos energetikos instituto vadovas Jurgis Vilemas linkęs pritarti premjerui. „Per keletą metų neįvyko nieko naujo, nėra jokių konkrečių susitarimų“, - trumpai situaciją apibūdino profesorius.
J. Vilimas „Omni.lt“ teigė, kad lenkams elektros tilto statybą nebūtų naudinga, todėl jie nenori savo teritorijoje tiesti tinklų už savo pinigus. Profesoriaus teigimu, didžioji dalis elektros energijos Lenkijoje pagaminama deginant anglis, todėl lenkai šiame sektoriuje vengia konkurencijos, bijodami, kad gali tekti uždaryti anglių kasyklas.
Dėl šios priežasties, J. Vilimo nuomone, Lenkija neketina savo teritorijoje tiesti tinklų už savo pinigus ir tikisi visą finansavimą gauti iš Europos Sąjungos (ES).
Aplinkkelis – per Švediją
Stringant projektui su Lenkija, premjeras A. Brazauskas užsiminė, kad dabar didžiausias dėmesys bus skiriamas povandeninio elektros kabelio tiesimui į Švediją.
Kaip pavyko sužinoti „Omni.lt“, praėjusį ketvirtadienį Lietuvoje lankėsi Švedijos atstovai, kurie su bendrovės „Lietuvos energija“ ekspertais aptarė šio projekto perspektyvas. Tą patvirtino ir AB „Lietuvos energija“ generalinis direktorius Rymantas Juozaitis.
Pasak jo, šis susitikimas su švedais nebuvo pirmasis. Bet komentuoti kažką daugiau R. Juozaitis nepanoro. „Nagrinėjami įvairūs variantai. Susitikimų bus ir ateityje, jų bus daug. Kada kas nors paaiškės, tuomet ir pranešime“, - kalbėjo direktorius.
Planuojama, kad Lietuvos ir Švedijos elektros energetikos sistemų sujungimo projektas „SwindLit“ turėtų būti baigtas iki 2009 metų, o kabelio galia turėtų siekti 700 MW.
Pasak J. Vilimo, šiuo povandeniniu kabeliu Lietuva galės ir importuoti, ir eksportuoti elektros energiją, priklausomai nuo to, kada perteklius bus Švedijoje, o kada – Lietuvoje.
Greičiausiai susijungsime per Suomiją
Kol minėti du elektros tiltų projektai egzistuoja tik „ant popieriaus“, trečiasis, apie kurį žiniasklaida ir visuomenė beveik nešneka, jau yra sėkmingai įgyvendinamas. Kaip teigė R. Juozaitis, jau 2006 metų pabaigoje su Suomija bus sujungtos Baltijos šalių, tarp jų ir Lietuvos, elektros energetikos sistemos.
Įgyvendinus šį „Estlink“ projektą, Lietuvos tikslas integruotis į Vakarų Europos elektros rinką bus bent jau formaliai įgyvendintas. „Galėsime per Suomiją, Švediją, Daniją pasiekti kontinentinę Europą ir pardavinėti savo elektros energiją net Prancūzijoje ir Italijoje“, - tvirtino R. Juozaitis.
Tiesa, jis pridūrė, kad elektros tilto į Suomiją galia (350 MW) yra per maža, kad pakaktų jo vieno. „Tai ne tas galingumas, kuris mus tenkintų“, - sakė AB „Lietuvos energija“ generalinis direktorius.
„Tinklų saugumo požiūriu esame pažeidžiami“
Tuo tarpu Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius nelinkęs sureikšminti Baltijos šalių elektros energetikos sistemų sujungimo su Suomija. Politiko vertinimu, svarbu ne tik pastatyti elektros tiltą, bet ir sinchronizuoti savo sistemą su Vakarų Europos šalimis.
Kaip „Omni.lt“ aiškino A. Kubilius, visos buvusios Rytų komunistinio bloko valstybės 1995 metais atjungė savo elektros tinklus nuo Rusijos ir perėjo prie sinchroninio ryšio su Vakarų Europos valstybėmis, įsijungdamos į Elektros perdavimo koordinavimo sąjungą (UCTE), kuri apima visas ES valstybes, išskyrus Didžiąją Britaniją ir Skandinavijos šalis).
Vienintelės Baltijos šalys to nepadarė. Taigi iš visų šiandieninių NATO ir ES valstybių tik Estijos, Latvijos ir Lietuvos elektros tinklai tebėra centralizuotai valdomi iš šioms sąjungoms nepriklausančios valstybės – Rusijos.
„Jungtis per Suomiją niekaip tos problemos nesprendžia. Reikia ne kelis laidus nutiesti, o sinchronizuotis su ES sistema ir atsijungti nuo Rusijos sistemos“, - tvirtino A. Kubilius.
Konservatorius pabrėžė būtinybę peržiūrėti ir šiuo požiūriu atnaujinti Nacionalinę energetikos strategiją ir apgailestavo, kad Lietuvos Vyriausybė neskuba to daryti.
Dabar galiojančioje 2002-aisiais patvirtintoje Strategijoje prie Lietuvos energetikos strateginių tikslų įrašytas toks punktas: „per artimiausius 10 metų integruoti Lietuvos energetikos sistemas į Europos Sąjungos energetikos sistemas“. Ką gi, laiko dar yra. Bet ne tiek jau daug.
