Nors net trys parlamentinės Lietuvos partijos save sieja su liberalizmu, tačiau, pripažinkime, to lietuviško liberalizmo šaknys nėra labai gilios. Štai kodėl pusę amžiaus kultūrinio liberalizmo idėjas emigracijoje ir Lietuvoje puoselėjanti “Santaros-Šviesos” federacija yra įdomi istorinės tradicijos nešėja.
1993-aisiais pirmąkart Vilniuje ir Anykščiuose buvo surengta “Santaros” konferencija, o šį ketvirtadienį, birželio 26 dieną, santariečiai susirinks Lietuvoje jau dešimtus metus iš eilės. Konferencijos diskusijos prasidės Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Auloje, o savaitgalį persikels į Anykščius, kurie jau tapo Lietuvos “Santaros” vasaros sostine (programa ir informacija dalyviams - www.akiraciai.lt). O tradicinis išeivijos santariečių suvažiavimas, kuris įvyks rugsėjo pradžioje Lemonte, JAV, bus penkiasdešimtasis.
Nepameluosiu, jei tarsiu, kad, nepaisant aktyvios kultūrinės, visuomeninės ir tam tikra prasme politinės veiklos, “Santaros-Šviesos” prigimtis ir svarbiausios ypatybės vis dar yra miglotai suprantamos. Tai, kad prezidentas Valdas Adamkus buvo vienas iš šio sąjūdžio iniciatorių, kad jo politinių įsitikinimų ir elgsenų savybės tam tikra prasme galėjo būti vadinamos santarietiškomis, prisidėjo prie “Santaros” populiarumo, tačiau gilesnio jos veiklos supratimo nepridėjo.
XX a. 6 dešimtmečio pradžioje “Santara” užgimė kaip nepriklausomų, nonkomformistiškai ir liberaliai mąstančių lietuvių studentų Vakaruose (ypač Amerikoje) spiečius. Idėjinius jos stimulus bene geriausiai suformulavo sociologas Vytautas Kavolis, vėliau tapęs garsiu pasaulyje lyginamųjų civilizacijos studijų profesoriumi, kurio paskaitos prieš dešimtį metų darė didelę įtaką daugeliui Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos universitetų studentų, dėstytojų ir kitų akademinės bendruomenės narių. 1957 m. lietuvių studentų “Santara” susivienijo su “Šviesa” - pokario Vokietijoje susikūrusia panašaus gymio organizacija į vieną federaciją. Nors vėlesnė istorija suteikė federacijai liberalios organizacijos be organizacijos pavidalą, tačiau pradžioje būta net labai gerai suręstos organizacinės struktūros, sekcijų ir padalinių daugelyje JAV universitetinių miestų.
Santariečiai švietėsi, palaikydami laisvės ir gyvos lietuvybės, galinčios atlaikyti globalaus pasaulio išbandymus, dvasią. Jie leido periodinę spaudą, organizavo knygų leidybą, rengė konferencijas, diskutavo, pliekėsi su oponentais ir nuolat kalbėjo apie būtinybę palaikyti ryšį su okupuota Lietuva. Jie buvo ta išeivijos mažuma, kuri tikėjo, kad net pavergtoje šalyje vienaip ar kitaip bręsta nepriklausomas protas, kad net komunistai gali būti ne tik beviltiški kolaborantai. 1956 m. Vengrijos ar 1968 m. Čekoslovakijos įvykiai juos mokė žiūrėti realijoms į akis.
Šiandien, vartydami senus “Metmenų” žurnalo ar “Akiračių” mėnraščio numerius, mes galime labai gerai matyti, kokios pastangos buvo dedamos, kad nebūtų atitolta nei nuo pasaulio laiko, nei nuo savo lietuviškumo. Šiandien, kai patys gyvename tos Vakarų laisvės sąlygomis, kai skausmingai pajuntame, kad ji - ta laisvė - yra be galo sunkus daiktas, norisi žiūrėti į santariečių patirtį labai įdėmiai. Juk jie buvo savotiški pionieriai to gyvenimo, į kurį mums dar reikės įsigyventi. Tai patirtis, kuri itin praverčia ataudžiant komunizmo sudarkytus visuomenės tinklus, susiduriant su savomis ir svetimomis biurokratijomis ar tamsiaisiais masinės vartotojiškos kultūros šešėliais.
Lietuvoje per keletą pastarųjų metų “Santaros-Šviesos” idėjų populiarumą liudijo Kaune ir Vilniuje veikiantys klubai. Nesenai susikūrė Vytauto Didžiojo universiteto “Studentų santara”, o santarietiškos spaudos tradiciją daiginantis elektroninis “Akiračių” ir “Akiračių gairių” portalas tapo lengvai prieinama komunikacijos arena.
Artėjanti konferencija nežada keisti svarbiausio ir įprasto pavidalo: ji yra atvira visiems, kuriems rūpi vieši mūsų visuomenės interesai, kuriems įdomu ne tik uniforminiai bendraminčiai, bet ir kitaip galvojantys, diskusijose tiesos ir intelektinio malonumo ieškantys žmonės. Juk “Santara” - tai ieškančių ir kuriančių bendruomenė.
