Sausio mėnesio „Akiračiuose“ buvo išlieta daug spaustuvės dažų dėl lietuviškos kairės likimo. Idėjiniai socialdemokratai, partiniai disidentai ir oponentai iš kitų partijų sukiojo politinio orientavimosi kompasus, bandydami susigaudyti, „quo vadis“, lietuviškoji socialdemokratija.
Iškilo ir mūsų partinės sistemos bei pilietinės visuomenės santykių klausimas, kuris primygtinai prašosi poleminių argumentų. Turiu omenyje Gedimino Kirkilo mintis, išdėstytas straipsnyje „Kas sustiprins piliečių visuomenę?“ Autorius, nepriklausydamas prie naujųjų politinių savamokslių, it kaimo vidury besistebinčių pilietinių organizacijų ryžtu dalyvauti valstybės gyvenime, užkabina jautrų mūsų šalies reiškinį. Jo esmę geriausiai išreikštume klausimu: ar mūsų politinės partijos priklauso laisvos pilietinės visuomenės sektoriui, ar yra tik valdžios, t.y. unitarinės, etatistinės (biurokratinės) valstybės, rezervistų sąrašai?
Nebandysiu ginčyti bendros G. Kirkilo samprotavimų krypties: „Nėra jokios teorinės problemos tuose santykiuose. Sutinku, kad partijos taip pat yra (arba bent jau turėtų būti) piliečių visuomenės dalis ir nepritariu pakaitalų joms ieškojimui“. Tačiau lietuviška politinė tikrovė yra toli nuo teorinės idealybės. Tą atsargiai pripažįsta ir G. Kirkilas, teigdamas, kad pilietinės visuomenės negalima sutapatinti su valdžia, kaip ir politinių partijų, nors kartkartėmis jos į valdžią patenka...
Gal ir tinka ta prielaida ištisų partijų atžvilgiu. Jos būna ir valdžioje, ir šalia jos, tačiau tai dar ne įrodymas, kad jos priklauso visuomeniniam sektoriui ir yra tokios pat pilietinės organizacijos, kurios gina kokius nors idėjinius-vertybinius principus ir atspindi nuoširdžius piliečių lūkesčius. Taigi klausimo esmė čia glūdi kartkartėmis. Mano kontrargumentas G. Kirkilui būtų toks: politinės partijos šiandien yra daugiau valdžios priedas negu laisvos visuomenės agentai. Ypač tai išryškėja partijų „apačių“ motyvacijose ir aktyvistų „viršaus“ personalijose. Pirmiausia turiu omenyje tuos gausius perėjūnus, kuriems nė motais kokios nors idėjos – jie eina pas tuos, kurie turi daugiau valdžios, ar tikina turį didesnius šansus ją paimti.
Štai kad ir Darbo partija. Kaip politinis naujadaras ji tik dabar ne tik ima atskleisti savo veidą, bet ir paaiškina savo pavadinimą. Anksčiau, tik jai besikuriant, buvo bandyta suprasti, ką žodis „darbas“ turi bendra su naujųjų lietuvių ir naujųjų rusų politiniu skoniu. Galima buvo ironiškai spėlioti, kad ant verslininkų-darbdavių konfederacijos pamatų mūrijamo partinio statinio pavadinimas sietinas su darbą duodančiu ir darbą išnaudojančiu darbdaviu. Tačiau net tokiam spėliotojui turėjo kilti nuostaba dėl to beatodairiško, ciniškai tiesmuko siekio savuosius adeptus aprūpinti valstybinės tarnybos darbais. Tai iki šiolei vienaip ar kitaip darė visos valdžios vairo prisilietusios partijos, bet tokio sisteminio veikimo, vienijančio jaunimo karjeros centrų veržlumą ir darbo biržos kantrybę, pasiekė tik Darbo partija.
Tad ir ginčiau tezę, kad partijos Lietuvoje yra tik truputėlį pilietinės organizacijos su savais idealais, ir labai smarkiai – valdžios dalis. Tai yra tiesiog trumpiausias kelias į valstybės tarnybos etatus. Tokios partijos prisideda prie politinio abejingumo klimato. Todėl verta giliau pamąstyti, kai imama samprotauti, kad, tarkim, savivaldos rinkimų įstatymai turi dar kurį laiką privilegijuoti partinius sąrašus prieš kitokius piliečių sambūrius ar kaimynų bendruomenes, o jau partijoms sustiprėjus galima būtų pereiti ir prie tiesioginių merų, seniūnų rinkimų ir net prie galimybių dėl vietų tarybose grumtis ir ne partiniams sąrašams bei asmenims. Skamba, lyg 1990-ųjų pradžioje užsikirtusi vinilinė plokštelė. Būkim biedni, bet teisingi: jei partijų pajėgumas būtų priklausęs nuo šių privilegijų, mes dabar, keliolikai metų praėjus neliūdėtume, skaičiuodami beviltiškai žemus visuomenės pasitikėjimo partijomis reitingus.
Žinau, kad nėra alternatyvos politinėms partijoms. Tikiu, kad stiprios, atpažįstamos, skaidrios ir patikimos partijos yra įmanomos ne hipercentralizuotos biurokratijos stichijoje, o laisvos pilietinės visuomenės sąmoningumo akivaizdoje. Menkas lietuvių dalyvavimas partijose atspindi apskritai menką bet kokio pilietinio dalyvavimo ryžtą. Valdžios troškulio mažiau kamuojamos inteligentijos vangus jungimasis prie partijų yra proporcingas valdžios ištroškusių partinių perbėgėlių nenorui imtis bet kokios visuomeninės veiklos, kuri niekaip neveda prie valdžios.
Pritariu diskutuojamo straipsnio autoriui dėl pilietinės visuomenės silpnumo priežasčių, kurių svarbiausioji – lietuvių demokratinės visuomenės kūrimas nuo pat pradžių „iš viršaus“. Nesiginčiju ir dėl rūpinimosi tradicinių partijų ateitimi. Tačiau manau, kad greičiau konstitucinės nuostatos dėl partinio prezidento patiestų joms stipresnį ateities kelią negu dabar iškylantys teisiniai barjerai, saugantys partijų „apačias“ nuo pilietinės konkurencijos savivaldos rinkimuose.
