Regis, nepaisant visų pastangų, Lietuvos Seimas šiemet atostogų neturėjo. Na, jei ir turėjo, nedaug ženklų rodo, kad jomis pasinaudojo. Todėl tik įpročio inercija kužda, kad prasideda naujas politinis sezonas.
Realybė yra kita: tiesiog tęsiasi senieji darbai, kurie trumpam buvo sustabdyti it kokia magnetofono juostelė, paspaudus mygtuką „pauzė“. Miglotų ideologijų Seimas ir seimūnai it anksčiau laiko pavargę pirmokai, nutaisę verksmingą Loretos Graužinienės mimiką, toliau mina savo vargo keliu. Šitokį sarkastišką požiūrį provokuoja trys akysna kritę rudens sesijos pradžios reiškiniai. Jie susiję su Vilniaus miesto reikalais, ypač jo valdžia.
Pirmiausia iš vasaros miego prabudo Seimo komisija Artūro Zuoko veiklai tirti. Išgirdome ir pamatėme vaizdus, susijusius su įstatymų leidėjų noru susivokti, kas yra operatyvinė medžiaga. Yra pagirtinas noras išaiškinti nusikaltimus, tačiau įstatymų leidybos šventorius nėra privačių detektyvų klubas. Tegul policininkai, prokurorai ir teisėjai daro savo darbą. O jei nedaro, tada reikia svarstyti teisinės sistemos bėdas. Pakartosiu, seimūnų komisija save pateisintų tik tuomet, jei imtųsi klausimų, susijusių su Konstitucijos suteikto teisinio imuniteto subjektu.
Dabar yra kitaip. Toks kantrus ir užsitęsęs darbas dėl žmogaus, kurio nesaugo joks teisinis imunitetas, kelia nerimą iškart dėl dviejų priežasčių. Ar tikrai taip sunku įstatymų leidėjams suvokti valdžių atskyrimo principus ir palikti teisėtvarkai tai, kas jai priklauso, o municipalinei valdžiai - tai, kas priklauso jai. O gal Vilnius jau nebe savivaldus miestas, o tik Valdovų rūmų šalies (metafora, nugvelbta iš Rimvydo Valatkos) viršininkų buveinė?
Tikėdamasis, kad negaliu būti apkaltintas nei perdėta meile Vilniui, nei jo valdžiai, visiškai nuoširdžiai jaudinuosi dėl to, kad kai kurie seimūnai, nesugebantys imtis tikros politikos, noriai užsiima ne savo reikalais. Kita vertus, nemažiau gaila dėl nykstančio valdžių subsidiarumo principo, maldaute maldaujančio palikti savas problemas spręsti tiems, kurie geriausiai jas supranta. Palikim miestus jų miestiečiams po to, kai išleidžiam savivaldą garantuojančius įstatymus. Bet šioje šalyje galima sakyti, kad jeigu miestas (ne Vilnius) išsirinko valdžion politikus ne iš valdančiosios koalicijos partijų, tai pinigų iš Lietuvos iždo jis tikrai negaus.
Antrasis tokios pat prigimties faktas yra opozicinės Tėvynės sąjungos lyderių rūpestis dėl Vilniaus miesto viešųjų pirkimų. Ar jų skaidrumui gresiantis pavojus sostapilyje yra didesnis nei kituose miestuose? Jei taip, gal reikia pagalvoti apie įstatymų tobulinimą. Vietoj to girdime balsus, primenančius ne įstatymų leidėjų tembrą, o įstatymų sergėtojų, t.y. teisėsaugos, gaidas.
Pagaliau trečioji to paties gymio apraiška. Rudens sesijos išvakarėse Vilniuje išrinkti seimūnai padarė grupinį pareiškimą dėl neva Ūkio ministerijos skriaudžiamos sostinės švietimo sistemos. Pasaulio ir lietuvybės pabaiga pasirodo faktas, jei kokie nors investiciniai projektai buvo paremti ne Vilniuje, o provincijoje. Nežinia, koks bus tokio demaršo aidas pačiame Valdovų rūmų šalies elite, tačiau vargiai visos Lietuvos rinkėjai išspaus ašarą dėl neva skriaudžiamo Vilniaus.
Jau įprasta sakyti, kad verslusis lietuvių sluoksnis išties moka našiai dirbti. Tačiau mūsų darbštuoliai dirba kokybiškiau nei ilsisi. Medikai gali patvirtinti šią prielaidą. Dabartinis Seimas jau praleido ketvirtį savo gyvenimo ir vis dar mokosi elementarių dalykų, t.y. ir dirbti, ir ilsėtis. Net jei žiniasklaida neatspindi to tikrojo ir pozityvaus įstatymų leidimo darbo, vis vien į viešojo gyvenimo paviršių išnyrantys nesusipratimai kelia daug abejonių šios kadencijos darbų sėkme.
Moralas: geriau susitaikykime su mintimi, kad Vilnius jau seniai yra mūsų, ir imkimės nacionalinių užduočių vykdymo. Kad neiškeistume Vilniaus į Lietuvą.
