Kabutės komentaro pavadinime reiškia ne ironišką požiūrį į darbą, bet tiesiog ketinimą kalbėti apie žodį, kažką reiškiantį lietuvių gyvenime.
Pats gyvenimas šiandien gundo susimąstyti apie lietuvių darbo supratimą. Darbdaviai-darbiečiai, bedarbiai, darboholikai kartu su visais darbais ir jų vietomis šiandien kelia nemažą sumaištį.
Ko šiandien Lietuvoje daugiau: darbo ieškančių ar ieškančių darbininkų? Darboholikų ar visiškai bejėgių tinginių, kaltinančių prakutusius kaimynus dėl savojo likimo? Kodėl emigracijoje dirbami tokie darbai, kurių nesiimame savame krašte? Ar tik užmokesčio dydis čia lemia, ar dar ir kokios nors psichologinės, socialinės priežastys? Tai vis viešai keltini klausimai, kuriuos pamažu gvildena mokslininkai, bet dar labiau praktikuoja eiliniai žmonės.
Anot sociologo Vytauto Kavolio, senojoje Lietuvos kultūroje niekad nebuvo tokio reiškinio, kurį vadiname darbo apoteoze. Mūsų poetai ir pamokslautojai labiau mėgo karišką retoriką (pasiaukojimą, ryžtą, kovingumą) arba asketišką kentėjimą. Žinoma, šiandien pridurtume, jei nekreipsime dėmesio į Donelaitį, lietuvininkams pamokslavusį apie triūsą ir maldą. Sociologo teiginys nereiškė, kad lietuviai garbstė ar toleravo tinginius. Jis tiktai nurodė į tam tikrą archajišką katalikiškos kultūros bruožą ir skirtumą nuo senosios protestantiškosios etikos.
Kita vertus, naujoji ir liūdnoji Lietuvos istorija, o ypač sovietmetis, buvo visai kitokie. Fiktyvi, deklaratyvi darbo apoteozė neabejotinai viešpatavo viešame kalbėjime, ypač tų kurie skyrė darbą nuo vadovavimo. Darbo žmonių valstybė, privalomas darbas ir nepakanta niekur nedirbančiam (t.y. valdiškos darbo vietos neturinčiam) žmogui buvo lemiantis sovietinio režimo ypatumas. Darbas su kolchozinės baudžiavos kvapu, regis, lėmė perversišką homo sovieticus santykį su darbu. Uolus liuteronas Švedijoje nuo mažens buvo auklėjamas taip, kad suvoktų, jog nedirbdamas nuo ryto iki vakaro (nesvarbu, kiek uždirbta) jis daro nuodėmę. O sovietinis herojus, nedirbdamas viešojo, valdiško darbo, tiesiog kėlė grėsmę socialistinei tėvynei.
Užsispyrusio lietuvio būdas per tuos sovietų valdžios dešimtmečius, kurie iki dabar kai kam kelia simpatiją, buvo paveiktas dvejopai. Vieni gėrė nuo ryto iki vakaro, nematydami prasmės ardytis, kiti alino save, krapštydamiesi darbe ir galvodami apie sodus, garažus, rūsius, kuriuose išties buvo sunkiai, kantriai ir juodai dirbama. Ir dar, planinio ūkio chaose visi priprato prie masinių, vienodų darbo vietų pasaulio. Jam sugriuvus, dideliai daliai lietuvių visiškai susijaukė egzistenciniai orientyrai.
Oficialioji sovietinė darbo retorika pritilo antikomunistinės euforijos ir Sąjūdžio revoliucijos metais. Tačiau dešimtojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos komunistų partija, evakuodama savo retėjančius pulkus iš SSKP glėbio ir, ko gero, visai nuoširdžiai bėgdama nuo kolaboracinės praeities, pasirinko Lietuvos demokratinės darbo partijos pavadinimą. Darbas vis dar buvo propagandinė vertybė, nors senųjų darbų tvarka eižėjo, byrėjo, nyko ne mėnesiais, bet dienomis.
Tačiau pirmieji pralaimėjimai demokratiniuose rinkimuose ir dar daugelis kitų priežasčių paskatino LDDP griebtis Lietuvos socialdemokratijos. Įvykęs partijos susijungimas su LSDP šiandien regisi greičiau kaip pavadinimo perėmimas, pačius autentiškus socdemus paliekant viešojo politinio teatro užkulisyje. Nuo darbo perėjus prie socialdemokratijos termino buvo laimėtas tarptautinis prestižas, o praeities galai, kad ir ne visi, ir ne visiems laikams, panardinti į užmaršties vandenį.
Tačiau įsijaučiant į socialistinio internacionalo nuotaikas pamažu buvo prarandamas ryšis su sava liaudimi. Kaip sako Vladimiras Laučius, buvo atsisveikinta ir su social- , ir su -demokratija. Tuo pačiu metų verslo logika kai kuriuos naujuosius lietuvius primygtinai protino: jei didėja tarybinių dešrelių ar SSSR vodkos paklausa rinkoje, tai reiškia, kad kyla kai kurių primirštų žodžių ir senienų kaina. Taip atsirado eksnomenklatūrinių milijonierių Darbo partija, sėkmingai patraukusi savo pusėn politinių vartotojų minią.
Tiesa, darbas nebuvo atiduotas be mūšio. Algirdo Brazausko ir Artūro Paulausko rinkiminė koalicija atsirado esą dėl darbo Lietuvai, tačiau to užteko nebent visiškai rinkiminių pažadų devalvacijai ir labai įtartinos koalicinės Vyriausybės suformavimui. Dabar galim tik pastebėti, kad darbo retorikos likimas tikrai nėra aiškus ir reikia nemažai padirbėti, kad vietoj šio žodžio nereikėtų ieškoti naujadaro. Gal tiktų archajiškas triūsas?
