Šiame komentare žodžius „atsakomybė“ ir „kaltė“ vartoju vidinės jausenos prasme, t. y. kaltės ir atsakomybės jausenos, o ne institucionalizuotų nuosprendžių. Tačiau ne modernybės laikų filosofinės problemos, o Kazio Almeno lietuviškosios tikrovės įžvalgos yra to pretekstas.
Tęsdamas savo ankstesnį samprotavimą (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_344193), Kazys Almenas toliau rutulioja mintį (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_355859), kad šiandieninis lietuvių intelektualinis kalbėjimas, taip pat kūrybinė menininkų laikysena neretai yra savo laisvę atskirai nuo pačios bendriausios atsakomybės kultivuojantys sluoksniai. Jiems valdžia visada bus bloga, nes tik jai galima perleisti visuotinės atsakomybės krovinį. Kazys, kaip dera eruditui ir rašytojui, apeliuoja į liberalizuojančią postmodernizmo poziciją, pagrįstai įtardamas, kad šio to reikia ir iš menininko. Amerikietiškos liberaliosios demokratijos ir laisvos kūrybos rinkos išugdytas jo skonis nėra tolerantiškas mūsų kūrybinio elito polinkiui kartu su raiškos laisve dar reikalauti ir mokesčių mokėtojų pinigų. Jis pasigenda išdidumo elementaria prasme – kad būčiau tikrai laisvas, aš neprašau pinigų. Suprask, neturiu teisės už savo laisvę reikalauti visuomenės ar mokesčių mokėtojų pinigų.
Nėra kaip ginčyti teiginį, kad Lietuvoje yra naivuolių menininkų, kurie mano, jog pinigus galima gauti be atsakomybės. Taip yra iš tiesų, tiktai nevadinčiau naivuoliais tų, kurie stovėdami eilėje prie valdiškos kasos iš anksto ruošiasi atsakomybę palikti prie jos langelio. Atsakinga bus mokesčių mokėtojų pinigus dalijanti valdžia. Kazys diagnozuoja taikliai, bet šių nuostatų bei elgsenų priežasčių antropologinė interpretacija nėra tokia lengva. Lietuviškoje dabartyje susimaišius ikimodernistiniams, modernistiniams ir postmodernistiniams orientyrams daugelis individų tik retai ir trumpam pakliūva į situacijas, siejančias gyvenimą su plačiais moralės klausimais. Atsakomybės už savo laisvę klausimas yra būtent toks – moralinis. Anthony Giddenso pastebėtas modernybės kelyje įvykęs pasislinkimas nuo senoviško kaltės, prie narciziškesnio gėdos jausmo intriguoja palyginimą su Lietuva. Šitokios būsenos išties lengviausiai dyla skolos ir kaltės nuojauta, nes šiandien visi kiti yra kaltininkai.
Tačiau Kazys į viena sumaišo samprotavimus apie atsakingą ir įsipareigojantį kūrybingumą su paprasčiausiais interesų konfliktų pavyzdžiais. Jis įtaria, kad daugumas lietuvių menininkų buriasi į iš sovietmečio paveldėtas arba naujai atsiradusias sąjungas tik tam, kad įgytų daugiau galių iš valdžios reikalauti pinigų. Anot jo, vienas tokių grupuočių tikslų, prieštaraujančių postmodernizmo ideologijai, yra atrinkti tuos menininkus, kurie gali į visuomenės pinigus pretenduoti. Nežinia, ar visi institucionalizuotuose kūrybiniuose spiečiuose apie tai svajoja, bet neabejotina, kad tokių yra.
Štai grupė teatralų nusprendžia pasirūpinti masiniu vaikų skoniu ir ginti juos nuo blogos produkcijos, kuri progai pasitaikius peršama mokyklų renginiams. Jei valdžia suteiks tokias galias – o tai tikėtina – atsiras tokia inspekcija, kuri nutars, ką galima kviesti vaidinti Kalėdų Senelį, o ką ne. Yra ir dar labiau groteskiškų interesų konflikto pavyzdžių, kuriuose menininko laisvė ir valdžios galia susipina į tokį mazgą, kuris tikrai jau nebebūtų įmanomas kitose valstybės gyvenimo srityse. Štai Kaune gyvena ir aktyviai darbuojasi skulptorius Stasys Žirgulis. Ilgus metus jis yra ir miesto tarybos narys, ir dar vadovauja komisijai, kuri rūpinasi memorialiniais miesto reikalais. Komisija nusprendžia, kas vertas, o kas ne keliolikos tūkstančių vertės memorialinės lentos. Viskas būtų normalu, jeigu ne faktas, kad dauguma tų lentų užsakoma tam pačiam S. Žirguliui. Kažin ar būtų tai įmanoma kitoje – ne meninėje – srityje?
Sunku ginčytis su Kaziu Almenu, tačiau vis dėlto nepradėčiau atsakomybės naštos nukėlinėti nuo valdžios sprando. Tai, ką mes diskutuojame apie kiekvieno individo atsakomybę, galbūt turėtų sumažinti kitų kaltinimo aistrą, pūsteltų žiupsnį pelenų ant savos galvos, bet tikrai nepadėtų įtikinti dainuojančio ministro šeimos nesuinteresuotumu. Galia daryti sau palankius sprendimus yra labai skirtinga muzikos, teatro, literatūros ar dailės baruose. Šiandien sutiksime nemažai nekonformistiškai nusiteikusių dailininkų ar džiazo muzikantų, kurie nestovi eilėje prie stipendijų – gal iš netikėjimo teigiamais rezultatais, o gal iš almeniško išdidumo. Tačiau neretai susidaro toks įspūdis, kad Lietuvos kultūros ministerija ilgą metų dalį gyvuoja lyg būtų tik muzikos ir teatro valdžios institucija.
