Kokia Lietuva užmigo po vidurnakčio, tokia kėlėsi šį rytą. Kalambūras, sumontuotas iš Rimvydo Valatkos žodžių LRT studijoje ir komentaro “Lietuvos ryte”. Apie tai, kaip jautėsi bent dalis lietuvių, jis pasiūlė spėti iš Viktoro Uspaskicho veido.
Taiklus šūvis. Tačiau šį pirmadienio rytą norisi prisiminti ne tik Darbo partijos vado, bet ir kitų rinkimų upę praplaukusių politikų veidus. Įsimintinos bent jau dešiniukų lyderių emocijos: jos spindėjo pergalės džiaugsmu, išsaugotos munduro garbės mimikomis ir taip pat pasakė labai daug. Vieną: koks džiaugsmas nebūti nuneštiems į paribį drumstos populizmo bangos. Santūresni socdemų ir soclibų koaliciniai veidai taip pat nestokojo trumpalaikės baimės randų.
Taigi, Lietuva prabudo kaip niekad daug šnekėdama apie pergales, o omenyje, ko gero, turėdama tik tai, kad buvo išvengta išties labai didelės grėsmės. Išties nebuvo pralaimėta. Net darbiečiai negali jaustis pralaimėję, jei nelaimėjo visko, ko buvo prisisvajoję. Gobšumas frajerius žudo- sako kandus rusų folkloras. Darbiečių vadų vado politinį diletantizmą kaip tik ir išduoda tokia reakcija: negi jis, o ir pamaldžiai jį sekantis partinis sąrašas būtų patikėję savo viešųjų ryšių fabrikėlio reklaminiais klipais ir masyviais gandais?
Būtų banalu kartoti daugelio mūsų politikos komentuotojų mintis, kad naujojo Seimo sudėtis yra labai kontrastinga, prieštaringa ir gundanti visokiems koaliciniams eksperimentams. Kovoti prieš Paksą ar Uspaskichą ir šitaip mobilizuoti savo elektoratą- tai tik viena medalio pusė. Bet ar gali vien ant to laikytis kokia nors politinė vaivorykštė? Labai abejoju.
Didžiausias pavojus, atsiskleidęs po Pakso nuvertimo, yra tas, kad maišant rūmų intrigas su rimtesne politine logika, galima nesunkiai sugriauti visus koalicinius sapnus ir skaudžiai nuvilti paskutinius dar likusius pozityviai mąstančius rinkėjus. Senovės graikai žinojo, ką reiškia Pyro pergalė. Pirmausiai apie ją turėtų pagalvoti mūsų dešinieji- konservatoriai ir liberalcentristai.
Šiandien ryte budino ir kelios kitos mintys. Jos liečia ne rinkimų išdavas, o rinkimų metu išryškėjusias tendencijas. Apie kai kurias tiesiog vengiau rašyt per pačius rinkimus.
Pirmiausiai turiu pasakyt, kad kelių metų istorija- tiek paksinis judėjimas, tiek darbiečių stebuklas- man visą laiką atrodė turintis labai daug provincijos keršto ženklų. Tai buvo neišvengiama reakcija į ydingą Vilniaus politiką, kurią ir reikia laikyti šiandieninių sunkumų priežastimi. Per rinkimų debatus krito akysna nevaldomas antiprovincinės arogancijos proveržis.
Štai Andrius Kubilius bandė tyčiotis iš Kėdainių. Suprask, kokios čia galim tikėtis politikos iš provincijos mažaraščių...
O gal iš tiesų Viktoras Muntianas yra patyręs, darbštus ir savo pareigas gerbiantis meras? Gal tai tik smulkmena, tačiau nemaloni ir simptomiška. Ji neleidžia prarasti budrumo, įdėmiai sekant Vilniaus elgesį.
Ta pati mintis vakar kilo išgirdus Rimvydo Valatkos sakinį apie darbiečių bandymą šturmuoti Vilniaus valdžios rūmus. Tai tik provincijos verslininkų pretenzijos... Žinoma, neabejoju, kad Valatka yra nuoširdus demokratas. Galų gale neginčijama yra ir pati mintis. Bet iškyla politinio korektiškumo dilema: jei net jam išsprūsta tokie žodžiai, kuriuos penki šeštadaliai Lietuvos nesunkiai gali prisitaikyti sau, tai ko norėt iš kitų Centro herojų?
Prabundantiems Lietuvoje su “Lietuvos rytu” rankose aišku: Vilnius neatsakingam ir neprofesionaliam politiniam pliurpimui- jau neįveikiama tvirtovė. Kaunas-beveik neįveikiama. Klaipėda, daug kitų mažesnių miestų-arti tokios tvirtovės.
Sutinku. Tai tiesa, ir dėl to šįryt ramiau geriasi kava Bella Toscanoje. Bet Lietuva yra daugiau nei tos tvirtovės. Sostinė – ypač sostinė- neturi būti tiktai tvirtovė, kuriai nuolat gresia provincijos barbarų šturmas. Ji turi tapti pilietinio ir tautinio solidarumo agora. Gal naujosios politinės vaivorykštės pradės remtis ne tik į Vilniaus pilis ir dainuojančius sostinės kranus?
Kodėl pavadinau savo komentarą “Apversta velėna”? Žinoma dėl ironiško sovietinio rusų rašytojo ir vis dar mitologizuojamo sovietmečio prisiminimo. Tačiau pačių įvairiausių interesų persipynimas, valdžios geismo ir net idealistiškesnių siekinių sąraizga yra lyg politinė velėna.
Vakarykščiai rinkimai bent vienu atveju susišaukia su tokios politinės velėnos arimu. Brangiai užsėti ir patrešti darbiečių politiniai žolynai Lietuvos rinkėjų valia buvo suarti nespėję suvešėti.
Daugelis darbiečių aktyvistų jau prieš rinkimus vaikščiojo viešumoje su prisimatuotų kėdžių antspaudais ant sėdynių. Jau net pataikūnų šypsenos buvo surepetuotos. Tačiau nemanau, kad tokie buvo visi. Neatmeskim teisės ir naujokams imtis politinio pradžiamokslio. Daugelis tokių naujokų visgi turi sąlygas toliau brandinti savo planus, veikti Seimo opozicijoje, skaityti politinius dokumentus ir rimtas knygas, pagaliau, patikrinti, kiek rimti tie planai buvo. Ir laukti atsakymų į egzistencinius klausimus.
Rinkimai baigėsi. Viskas prasideda.
