Parašyti šį straipsnį paskatino bendrovės „Sprinter tyrimai“ pateikti apklausos duomenys apie visuomenės požiūrį į Seimo narius. Jei tyrėjai savo analizę atliko korektiškai, tai matyti, kad Lietuvos žmonės iš Seimo narių daugiausiai tikisi sąžiningumo, kompetencijos ir… patriotizmo.
Beveik pusė respondentų (49,3 proc.) sąžiningumą nurodė geidžiamiausia seimūno savybe, kas penktas (21,3 proc.) viltis sudėjo į kompetenciją, o kas aštuntas (12 proc.) - į patriotizmą. Tie, kurie tikisi vadinamosios protingos valdžios, tenurimsta - parlamentarų intelektas įdomus tik vienam dvidešimtadaliui apklaustųjų….
Vaizdelis išties gražus, rinkėjai (ar apklaustieji) atsakydami parodo savo tikrąjį veidą - nori kompetentingų ir savo šalį mylinčių parlamentarų, apdovanotų tuo, ko, rodos, šiandien trūksta - sąžine. Dabartinis Seimas, tų pačių apklaustųjų nuomone, yra kaip niekada toli nuo idealo - institucijos reitingas žemas, seimūnai jau seniai tapo publikos ir žiniasklaidos patyčių objektais, seniais besmegeniais. Blogiausia, kad visuomenės nuomonės jie net nebando paneigti.
Ne pirmi metai bendrauju su rinkėjais ir neretai prisipažinęs, kad esu Seimo narys, - pašnekovų veiduose ir lūpose pamatau šypseną ar net neapykantą… O jūs ten šiokie tokie, klounai, vagys, sukčiai, nutukėliai, paršai, kvailai, piniguočių įkaitai ir statytiniai… Čia tik apibūdinimų sąrašo pradžia.
Tačiau įdomu sužinoti, ką tie patys apklausiamieji darė per rinkimus, ar tikrai rinko sąžiningus, kompetentingus ir patriotiškus? Anuomet girdėjau renkant pinigingus, liežuvingus ir visai atvirai teigiančius, kad Lietuva jiems “ne pričiom”. Kandidatai rinkėjus vyliojo veikiau smulkiomis dovanėlėmis ir viešaisiais ryšiais, o ne sąžiningumu ar kompetencija.
Esu pasiruošęs kuklų 141 asmens sąrašą ir ypač žinantiems visas Seimo blogybes siūlau paimti jį ir paprasčiausiai sužymėti visus kvailius, sukčius, klounus ir korumpuotuosius, parašyti, su kokia finansine grupuote susijęs tas ar kitas, kuris čia didžiausias besmegenis. Jei jau visi žino, tai tėškime tiesą į kaktą.
Bandžiau tą ne kartą ir pamačiau, kad iš 141-o kvailiais, sukčiais, nesąžiningais ir nekompetentingais lieka kokia dešimtis gerai visiems žinomų pavardžių, neetiškai elgiasi koks penketas, o kompetencijos nerodo du ar trys. Sakoma, kad visas Seimas ir visa Vyriausybė bloga ir nesąžininga, tačiau kai reikia įvardyti kiekvieną asmeniškai, nedorųjų skaičius iškart sumažėja. Štai kokia tiesa.
Gal ne taip ir blogai… Drįstu sakyti, kad ne taip jau blogai, nes populiarėja mėginimai kurti politikų etikos kodeksus ar bausmių sistemą.
Atrodo, netrukus susilauksime ir politikų etikos kodekso, ir dar vieno kito svarbaus dokumento….
Dėl kodekso ginčijamasi ir ginčai neveda niekur toliau kaip pagrindinių etikos principų pabrėžimas. Kodekso kūrėjai nieko neįprasta neatranda - sąžiningumą, dorumą, skaidrumą, viešumą, teisėtumą, pagarbą įstatymams ir žmogaus teisėms, teisingumą, objektyvumą, nediskriminavimą, atsakomybę ir atskaitomybę bei tinkamą pareigų atlikimą tarnaujant gyventojų interesams… Galima kibti prie formuluočių, mat čia netoli nutolta nuo Dekalogo… Galbūt tai yra nepelnytai pamirštamas etikos kodeksas. Pamiršus tikėjimą, neretai atrodo, kad geriausia politikus (ir ne tik juos) auklėti baudomis ir sankcijomis.
Kai kas mano, jei priversime politikus deklaruoti kuo daugiau smulkmenų, tuo jie neva taps skaidresni, žinomesni, mažiau slėps, lyg tame slėpime yra visų mūsų problemų esmė, kai kas mano, kad jei iš politikų atimsime galimybę turėti tą išsvajotą laisvą mandatą, jie bus atsakingesni. Tikrai ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra gyvenimo būdas ir supratimas apie profesiją, tiksliau, mintis, kad politika - tai visai ne profesija, o žaidimas viešaisiais ryšiais ir maivymasis rinkėjų akivaizdoje.
Viešieji ryšiai ir įvaizdžiai tapo lyg ir sąžiningumo, kompetencijos ir patriotizmo pakaitalu… Tai vienas didžiausių pastarojo meto politikos klystkelių.
Kalti dėl to, aišku, ir patys politikai, susižavėję svogūniniais reitingų kėlimais, o ne politikos darbu. Svogūnizme laimėjo vienas politikas ir padarė savo, tačiau kiti pamanė, kad tai lengvas būdas būti žinomam, tad sąžiningumas ir tikri politiniai sugebėjimai nuėjo į antrąjį planą, pasidavus pagundai laimėti greitai ir įspūdingai. Graikų istorikas Tukididas sakė, kad labai pavojinga pagunda politikoje griebtis jėgos ir kitų neva veiksmingų priemonių… baigiasi praradimais. Rinko linksmintojus, o dabar reikalauja dirbti įstatymų leidėjais… Politikams reiktų suvokti, kad politika - tai labai rimta profesija ir ne laimėtų “svogūnų” skaičius rodo jos kokybę.
Tačiau nemažiau auklėti reiktų ir rinkėjus. Jų neklystamumas, aišku, viešai neginčijamas, tačiau nėra atstovaujamosios demokratijos dogma. Niekas nedrįsta pasakyti, kad karalius nuogas, tiksliai pasako, kad nuogas politikas, bet gal nuogas yra… rinkėjas. Neklysta atsakingai balsuojantys rinkėjai, o tokių, kaip rodo apklausos, ne dauguma. Asmeniniai pastebėjimai rodo, kad rinkėjai nuoširdžiai prisipažįsta apsigavę. Kai kurie jų iš klaidų mokosi, kai kurie jų („runkeliai“) mokytis net nemano…
Toksai Nikolajus Gogolis įspėjo, kad gerai pamąstytume - ar ne iš savęs juokiamės… O rekordinis besmegenių būrelis, žiemos pabaigoje papuošęs Seimo prieigas, - įspėjimas ne tiek sėdintiems Seime, kiek juos renkantiems.
Ar tikrai praskaidriname politikus? Gal paprasčiausiai išrengiame… O tai nelabai estetiška.
