1945 m. vasario vidurys. Antrojo pasaulinio karo baigtis visiškai nulemta Vakarų ir Rytų sąjungininkų naudai, o ginkluotosios Vokietijos pajėgos beviltiškai traukiasi visuose frontuose. Pačioje Vokietijoje tarp civilių gyventojų tvyro tikras sąmyšis ir nerimastingas neišvengiamos katastrofos laukimas. Šalies viduje stiprėja policijos teroras, griebiantis visus tikrus, o labai dažnai ir numanomus „išdavikus, dezertyrus bei sabotuotojus“. Naktimis gyventojus šiurpina sąjungininkų bombonešių gausmas ir neguodžiančios naujienos iš mūšių vietų.
Ištisomis dienomis vokiečiai girdi radijo pranešimus, kaskart sunkinančius ir taip nelengvą jų paskutinių karo mėnesių dalią: „Barbarai ateina!“ - formulė, taikoma ne tik raudoniesiems „išvaduotojams“ iš Rytų, bet neretai ir jų Vakarų sąjungininkams. Pabėgėliai iš visų Vokietijos kraštų, prie kurių artėja sąjungininkų kariaunos, stengiasi burtis mažesniuose miesteliuose ar siunčia savo vaikus į kaimo vietoves, neturinčias priešo aviacijai jokios strateginės reikšmės, nes buvo viliamasi ramesnėje aplinkoje išvengti naktinių bombardavimų košmarų.
Pramoniniai Vokietijos rajonai, kaip priešo galybės kalyklos, bei stambūs strateginiai objektai jau kuris laikas intensyviai bombarduojami visais įmanomais būdais, tad gyventojai stengiasi rasti saugesnę užuovėją ir didesniuose miestuose, kuriuose nėra stambių pramonės objektų koncentracijos, kurie garsūs visame pasaulyje savo kultūriniu, architektūros paveldu, sava istorija bei tradicijomis. Naiviai manyta, kad jų tai tikrai nepalies! Bet netgi iki šiol manę, kad Reicho propagandos mašina gerokai perlenkia, šįsyk turėjo puikią progą įsitikinti niūriausiomis Gebelso pranašystėmis. Barbaras atėjo! Iš Vakarų - į pasaulinės kultūros perlą Drezdeną.
45-ųjų metų vasario 13-osios naktį visas Drezedenas paskendo ugnyje po serijos bombardavimų, kuriuos įvykdė Didžiosios Britanijos bei JAV aviacija. Iš didžiosios daugumos miesto pastatų liko tik sienų fragmentai.
Visas antskrydžio brutalumas pasireiškė tuo, kad buvo bombarduojama ne planingai naikinant strateginius objektus, priešo infrastruktūrą bei pramonę, kas lyg ir pateisinama karo sąlygomis, bet bombarduota be pasirinkimo, nesiskaitant su aukomis, visiškai nekreipiant dėmesio nei į kultūrinius, nei į civilius objektus, dargi taip, kad, pasak gyvų šios tragedijos liudininkų, lydėsi šaligatvis ir tūkstančiai žuvo ne tik nuo pačių bombų pataikymų, bet tiesiog duso ir degė gatvėse nuo nežmoniškos aplinkui tvyrančios kaitros.
Oficialiais duomenimis, ant Drezdeno buvo numesta 7100 tonų fugasinių ir padegamųjų bombų, sunaikinta daugiau kaip 12 000 įvairios paskirties pastatų, įskaitant ligonines, mokyklas, bažnyčias, daugybę kitų istoriškai bei kultūriškai unikalių pastatų. Be pasirinkimo bombarduoti ištisi gyvenamieji kvartalai ir civilių karo pabėgėlių koncentracijos vietos.
Bombonešių atakos įgavo tokį mastą, kad su Drezdenu negali lygintis nei vokiečių bombarduotas Londonas, nei koks kitas Europos miestas.
Oficialiais duomenims, žuvo apie 25 000 Drezdeno gyventojų, nors, matyt, šis skaičius yra gerokai sumažintas. Gebelso propaganda kalbėjo apie 200 000 aukų, o tai tikriausiai irgi yra gerokai padidinta. Įvairių kariavusių pusių duomenys yra prieštaringi ir su laiku keitėsi, bet tikriausiai realiausia būtų apsistoti ties riba tarp 50 ir 100 tūkst. žuvusių. Tiek aukų per vieną ar kelias naktis skaičius galėtų lygintis su pačiomis baisiausiomis katastrofomis žmonijos istorijoje.
Faktas yra vienas. Aukščiausioji Vakarų sąjungininkių politinė bei karinė vadovybė kruopščiai paruošė bei planingai vykdė beginklių civilių gyventojų žudynes ir sąmoningą kultūros paminklų naikinimą, o tai tarptautinėje teisėje traktuotina kaip žiaurus ir masinis karo nusikaltimas. Ne ką mažesnius nusikaltimus dariusi Sovietų Sąjunga vėliau kategoriškai neigė prisidėjusi prie Drezdeno tragedijos arba jos faktą tiesiog ignoravo, tačiau nereikia būti naiviems – dviejų sąjungininkų suplanuotas tokio masto antskrydis trečiajam sąjungininkui numatytoje įtakos sferoje tiesiog negalėjo vykti be aktyvaus pastarojo pritarimo.
Drezdenas buvo nušluotas. Po „operacijos“ iš jo liko tik griuvėsių krūva ir dešimtys, o gal šimtai tūkstančių apanglėjusių aukų. Rytiniai anglų laikraščiai ciniškai paskelbė: „Drezdeno daugiau nebėra“, o apie bausmę už šį nusikaltimą, žinoma, niekas net nepagalvojo. Dėl visko kalti liko pralaimėjusieji, t.y., patys vokiečiai.
Verta kelti klausimą: ko sąjungininkai pasiekė, sunaikindami Drezdeną?
Daugybė tyrinėtojų sutinka, kad ničnieko, išskyrus pasiteisinusį barbarų ir žmogžudžių vardą. Mieste beveik nebuvo jokių stambių karinės pramonės objektų. Strateginiams tikslams pasiekti, kaip pažymi karo istorikai, pakaktų sunaikinti prieigas į miestą. Ginkluoti Vokietijos kariuomenės daliniai „operacijos“ metu beveik nenukentėjo ir niekas neįvertina to skaičiaus naujų savanorių, kurie po Drezdeno katastrofos stojo su ginklu rankose prieš Gebelso įvardintus barbarus, beviltiškai tęsdami karą, kas reikalavo ir vis daugiau tų pačių sąjungininkų karių aukų.
Tai kas vis dėlto paskatino surengti brutalius bombardavimus? Išvada peršasi viena – kerštas ir siekis psichologiškai traumuoti, parklupdyti priešą ant kelių priešais savo galybę. Kai kas nūnai teisina Vakarų sąjungininkus, sakydamas neva vokiečiai patys vykdė baisiausius nusikaltimus ir yra visiškai verti tokio galo... Taip, vykdė. Tačiau ar vokiečių vykdyti nusikaltimai pateisina neapsakomai brutalų ir nusikalstamą elgesį iš Vakarų sąjungininkų, kurie save laikė moraliai pranašesniais ir civilizuotesniais už savo priešą, pusės? Vadinasi?.. Vadinasi teisiamųjų suole turėjo sėdėti ne tik pralaimėjusieji...
Topham PicturePoint/Scanpix nuotr.
