Pirmoje kovo pusėje Europos Komisija (EK) paskelbė Europos Sąjungos (ES) energetinės politikos žaliąją knygą („A European Strategy for Sustainable, Competetive and Secure Energy“), kurioje, bent jau politinių deklaracijų tonu, numatė išsiplėtusios ES energetinio sektoriaus raidos gaires.
Pagrindiniais šios strategijos prioritetais EK įvardijo:
– konkurencingos vidaus energetinės rinkos sukūrimą;– energijos šaltinių diversifikaciją;– solidarumą;– produktyvią plėtrą;– inovacijas ir technologijas;– išorinę energetikos politiką.
Akivaizdu, kad tokio pobūdžio gairių atsiradimas aukščiausiu politiniu ES lygiu yra labai svarbus ir pačiai Sąjungai, ir ypač naujosioms jos narėms, tarp kurių energetinės politikos klausimais išskirtinėmis galima laikyti buvusias Sovietų Sąjungos respublikas. Tačiau, nepaisant teigiamų šios žaliosios knygos atsiradimo vertinimų, reikia pažymėti, kad EK palyginti ilgai nesprendė ES bendrosios energetinės politikos klausimų, niekur neakcentuodama, jog kai kurios naujosios valstybės narės neturi jokių energetinių jungčių su Vakarų Europa.
Ko gero, tik Rusijos ir Ukrainos konfliktas dėl dujų kainų, kurio padarinius tranzitui aiškiai pajuto tiek atskiros ES šalys (Vengrija ir Austrija), tiek visas energetinis ES sektorius, tapo galutiniu ir lemiamu postūmiu, turėjusiu įtakos politiniams sprendimams dėl ES energetikos ateities.
Būtina pažymėti ir tai, kad šiuo atveju, nors dabar Lietuvoje dominuoja europasyvumas, mūsų šalies valdžios atstovai kartu su Latvijos ir Estijos kolegomis laiku suspėjo pareikšti ketinimus išaugoti branduolinę energetiką Lietuvoje, statant trečiąjį Ignalinos atominės elektrinės (AE) bloką. Galima drąsiai teigti, kad šis sprendimas, nuo kurio priklausys ir energetinių tinklų į Vakarus tiesimas, buvo padarytas bene tinkamiausiu laiku, todėl Lietuva turi puikią poziciją siekdama savo energetinės izoliacijos nuo ES panaikinimo.
Tačiau, nepaisant teigiamų tokios strategijos aspektų, svarbu pažymėti ir tai, jog EK pernelyg ilgai delsė su panašaus pobūdžio politiniu sprendimu. Tokio delsimo rezultatas yra ne tik tai, kad keletas naujųjų ES narių vis dar tebėra buvusios Sovietų Sąjungos energetinėje erdvėje. Kitas svarbus aspektas, galintis labai komplikuoti gražių EK planų įgyvendinimą, yra ES ir atskirų valstybių narių energetinių prioritetų skirtumai. Taigi galima drąsiai teigti, kad jei aptariama žalioji knyga būtų priimta prieš penkerius metus ar bent jau iki 2004 metų ES plėtros, kai kurių nesklandumų ateityje pavyktų išvengti. Šiuo atveju pirmiausia reikia kalbėti apie dvišalį Vokietijos ir Rusijos susitarimą dėl dujotiekio Baltijos jūros dugnu tiesimo. Buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schroederio kadencijos pabaigoje pasirašytas susitarimas sukėlė nemenką priešpriešą ES institucijose, tačiau tiek jos, tiek ir atskiros „už borto“ paliktos valstybės, pavyzdžiui, Lietuva, reagavo jau post factum. Atsižvelgiant į tai, kad vienu pagrindinių ES energetikos strategijos prioritetų buvo įvardytas bendras vidinės elektros ir dujų rinkos sukūrimas, minėtas Vokietijos dvišališkumas gali tapti rimta kliūtimi europiniams planams įgyvendinti. Tuo labiau kad kitas „krano galas“ yra Rusijoje, kurioje energetinių išteklių tiekimas visuomet buvo itin glaudžiai susijęs su politiniais uždaviniais. Tiesa, prieš dešimt metų ši sąsaja lyg ir nekėlė ypatingų komplikacijų, tačiau dabartinė politinė padėtis Rusijoje nekelia daug demokratinio optimizmo. Prisimenant nesenus incidentus dėl dujų Ukrainoje ir Gruzijoje, kurios bando trauktis iš geostrateginės Rusijos įtakos zonos, galimos komplikacijos atrodo dar realiau.
Tuo labiau kad žalioji ES energetikos knyga, būdama labiau politinio pobūdžio dokumentas, net bendriausiais bruožais nenumato svarbių techninių aspektų. Pavyzdžiui, Lietuvos atstovas Europos Parlamente (EP) Vytautas Landsbergis tiksliai pasakė, kad „mes turime numatyti priemones net ir tokiems atvejams kaip dujotiekio ar elektros tinklų sprogdinimai, kuriuos visai neseniai patyrė Gruzija, ir niekas net neabejojo dėl politinio sąmokslo. (...) Siekiantis panaudoti energijos ginklą galimas užpuolikas, gali būti sustabdytas tik žinojimo, kad savo veiksmais jis negaus jokios politinės naudos, tuo tarpu nukentėjusiai valstybei bendrijos solidarumo numatytais bendrais veiksmais suteikiama neatidėliotina pagalba ir kompensacija. Štai kas nenumatyta Rezoliucijoje ir dėl ko mes turime dirbti“.
Apibendrinant Lietuvos požiūrį į energetines EK iniciatyvas, galima akcentuoti, kad šiandien kaip niekada anksčiau susidarė itin palankios sąlygos spręsti elektros energijos tilto į Vakarus statybos klausimus, kurie praėjusį dešimtmetį užstrigo ir dėl vietos valdžios kaltės. Prarastas laikas, be abejo, buvo labai svarbus, tačiau dabar tokią būtinybę galima sieti ir su Ignalinos AE perspektyvomis. Sykiu politinis minėtos žaliosios knygos tonas leidžia daryti prielaidas, kad bendromis ES šalių pastangomis galima tikėtis paveikti ir dvišalius Vokietijos bei Rusijos susitarimus, tuo bandant pažaboti energetinėmis žaliavomis grindžiamą politinį autoritarėjančios Rusijos apetitą.
Darius Varanavičius yra ES politikos ir eurolobizmo ekspertas.
