Lietuvai atgavus nepriklausomybę Amerikos lietuvių spaudoje netrūko straipsnių apie poreikį perorientuoti lietuviškų organizacijų veiklą nuo beveik išimtinai politiškos veiklos (prisimenu, kaip net tariamai nepolitiškos organizacijos, tokios kaip ateitininkai, iki komunizmo žlugimo užsiimdavo daugiausiai Lietuvos laisvės byla) į naujas veiklos kryptis.
Tarsi norėdami atsikvėpti nuo įtampos, kurioje buvome auklėjami ir auklėjome savo vaikus - kai gyvenimas sukosi apie Lietuvos okupaciją ir politinę laisvės bylą, vėliau dar ir šiek tiek nusivylę, kad mūsų pastangos ir įnašas į Lietuvos išsivadavimą nuo komunizmo atrodė tinkamai neįvertinami, - nemažai išeivių paskutinį dešimtmetį praleido savotiškame “žiemojime”. “Atlikome savo darbą, dabar mūsų Lietuvai jau nebereikia”, - sako ne vienas. “Mūsų organizacijos turi tapti daugiau visuomeninės, kultūrinės”, - sako kiti.
Aišku, gyventi turime ne vien politika ir kitos veiklos sritys nusipelno didesnio dėmesio. Tačiau bijau, kad dėl paskutinio dešimtmečio politinės apatijos arba to, ką vokiečiai vadina Politikverdrossenheit (“nuovargiu nuo politikos”), Amerikos lietuvių balsas iš JAV politikos beveik visiškai dingsta.
Žinoma, Lietuvos poreikius net ir anuomet galima buvo įvairiai suvokti. Kai kam Amerikos lietuvių politikavimas jau ir tada atrodė mėgėjiškas ir neveiksmingas. Primenama, kad JAV Lietuvos nepripažino, kai jai, atrodė, labiausiai to pripažinimo reikėjo. Išeiviai nesugebėjo prikalbinti George‘o Busho vyresniojo vyriausybės griežčiau pasisakyti prieš nekaltų žmonių žudynes Sausio 13-ąją ar kitus išpuolius bei spaudimą Lietuvai likti TSRS sudėtyje. Kaip tik priešingai, savo liūdnai išgarsėjusioje “Chicken Kiev” kalboje 1991 metais Bushas vyresnysis ragino ukrainiečius ir, galima sakyti, rytų europiečius apskritai neskubėti žlugdyti Tarybų Sąjungos ir saugotis “savižudiško nacionalizmo”. Lietuvos nepriklausomybę jis pripažino tik po pučo, kai jau buvo beveik visiškai aišku, kad Tarybų Sąjunga žlugs.
Ką jau kalbėti apie šiandieną, kai vis daugiau Amerikos lietuvių traukiasi iš politinės veiklos. O tuo metu Rusijos prezidentas kviečia į Stalino pergalės prieš Hitlerį minėjimą Maskvoje, stato “tėveliui” naujus paminklus, net nesiruošia pripažinti Rytų Europai skaudžių tos pergalės padarinių. Raudonoji Armija vaizduojama kaip gėrio nešėja, nors jos pergalė buvo mirties nuosprendis milijonams nekaltų žmonių, papuolusių į komunistų nemalonę, ir naujos Rytų Europos tautų vergovės pradžia. Šiandien Putinas savoje šalyje autoritariška ranka tildo kritikus ir vykdo agresyvią “artimojo užsienio” politiką, o Busho jaunesniojo vyriausybė, nors daug kalba apie demokratijos sklaidą, nedemokratiškai Rusijos prezidento politikai daug neprieštarauja teisindamasi, esą Putinas yra svarbus sąjungininkas kovoje su terorizmu.
Ar kur nors Amerikos politikoje dar jaučiama Amerikos lietuvių ar išeivių iš kitų Baltijos šalių įtaka, ką jau kalbėti apie Amerikos rytų europiečius apskritai? Ar kas nors iš Amerikos pasipriešins tokiam istorijos iškraipymui ir komunizmo pavergtų tautų pažeminimui, koks įvyks Gegužės 9-ąją Maskvoje? Prisiminkime, koks kilo triukšmas, kai Latvijoje buvo atidengtas paminklas SS legionui, kurio kariai buvo giriami dėl kovos už Latvijos išvadavimą. Kodėl nekyla panašus triukšmas Maskvai nusprendus išaukštinti komunistą diktatorių, represijomis, trėmimais, žudynėmis ir žiauriomis socialinėmis permainomis nualinusį pusę Europos, įskaitant ir Hitlerio labiausiai persekiojamą tautą?
Nuo tarybinių represijų nukentėjo visos Rytų Europos tautos, tačiau Stalino nusikaltimams tinkamai įvertinti Vakaruose lig šiol trukdė radikaliai supaprastintas, Franklino Roosevelto vyriausybės karo propagandos įsiūlytas ir vis dar gajus istorijos paveikslas, kuriame “Uncle Joe” buvo Amerikos draugas kovojant su naciais. Kad kovoje su vienu tironu teko susidėti su kitu, yra nemaloni politikos tiesa, komplikuojanti amerikiečių istorijos pamokėles apie Antrojo pasaulinio karo geruosius ir bloguosius. Prie to šiemet dar prisidės ir nūdieniai politikos interesai, nenoras labiau pažeminti neva jau ir taip pažemintą Rusiją, kuri esą dabar vėl drauge su Amerika kovoja prieš naują grėsmę civilizacijai. Toks istorijos supaprastinimas paveikia visus ir, be abejonės, Gegužės 9-osios nešvęsdama Lietuva bus smerkiama kaip prijaučianti naciams. Dėl to būtina pasikaustyti argumentais, kurie tarptautinėje diplomatijoje susilauktų atgarsio.
Principas, dėl kurio nešvenčiame 1941 metų sukilimo Lietuvoje, turėtų galioti visiems: pagarbus žmogus nešvenčia įvykio ar dienos, kuri jam atrodo laiminga, jei kitiems ji turi žiaurius padarinius. Su sukilimu sutampantis nacių įsibrovimas į Lietuvą kai kam gal atrodė kaip išganymas, bet daugeliui kitų Lietuvos piliečių tai buvo mirties nuosprendis. Tas pats su Raudonąja armija.
Jei tornadas sugriauna dalį miesto, o aš turiu statybos firmą, kuriai visa tai atneš didesnį pelną, galbūt pasidžiaugiu, kad man bus pelningi metai, tačiau tik nepagarbus žmogus viešai dėl to iš džiaugsmo trina rankas. Tas pats principas galioja ir vokiečių okupacijai, ir Stalino pergalei. (Ir, gerbiamieji, netvirtinkime, kad sukilimas su vokiečių invazija buvo visiškai nesusiję - be abejo, sukilėliai kovojo siekdami atkurti Lietuvos nepriklausomybę, tačiau ar kas nors tikrai mano, kad Raudonoji armija šiaip būtų iš Lietuvos pasitraukusi, jei ne artėjantys vokiečiai? Mėginta užbėgti įvykiams už akių, tačiau ėjimas galų gale buvo nesėkmingas - vokiečiai išvaikė lietuvių vyriausybę, uždarė universitetą, surengė Lietuvos žydų žudynes ir lietuvių inteligentijos bei tų, kurie atsisakė tarnauti vokiečiams, represijas.)
Amerikos lietuvių politinė įtaka niekad nebuvo labai didelė, bet ją mažina veiksniai, kuriuos galima būtų šiek tiek pakeisti. Vienas jų - tai faktas, kad Amerikos lietuviai neliko gyventi lietuviškose apylinkėse. Todėl turbūt nė vienam Amerikos politikui lietuvių ar kitų Baltijos šalių išeivių rinkėjų paramos nereikia. Kalifornijos pietuose, Glendale-Pasadenos miestelių rinkimų apygardoje, į Kongresą kandidatuojantys politikai žino, kad be gausiai šiuose miesteliuose gyvenančių armėnų paramos laimėti labai sunku. Ar yra nors viena rinkimų apygarda Amerikoje, kurioje kandidatui būtų sunku laimėti be lietuvių arba bent jau kitų išeivių iš Baltijos šalių paramos?
Kita kliūtis - nesugebėjimas finansinę įtaką paversti politine įtaka, įskaitant lėšų politikams rinkimą arba apskritai jų rėmimą. Jei mums rūpi lietuvybė, tas rūpestis turėtų turėti piniginę išraišką, ypač sėkmingą verslą ar profesiją turintiems lietuviams. Deja, jei vertintume išeivių rūpinimąsi lietuvybe pagal tai, kiek savo organizacijoms aukojame, ką jau kalbėti apie politikus, bijau, kad vaizdas būtų nekoks.
Problemą gilina ir lietuvių įprotis užsiimti politine veikla tik laisvalaikiu. Kiek yra lietuviškų organizacijų, kurių personalas ir vadovai užsiima visų pirma Amerikos lietuvių politiniais interesais ir už tai jiems atlyginama? Kad ir kiek aukštintume “darbą iš pasiaukojimo”, toks darbas neišvengiamai atsiduria antroje, trečioje, ketvirtoje vietoje, jei kasdienę savo duoną esame priversti užsidirbti kitaip. O politikoje be pinigų ir nuolatinio darbo nieko daug nepasieksime.
Trečia lietuvių politinės veiklos problema - lietuviams sunkiai sekasi ne tik bendradarbiauti ir gyventi vienam su kitu, bet ir su žmonėmis, kurie galėtų būti bendražygiai. Su estais ir latviais dirbti kažkaip sunkoka, su lenkais - dar sunkiau, sunkiai sekasi bendrauti net su savais tautiečiais “trečiabangininkais”. O ką kalba lietuviai apie žydus, čia net nekartosiu. Bet juk visos šios tautos nukentėjo ne tik nuo fašizmo, bet ir nuo komunizmo. Taip, žydai buvo vieninteliai, kurių visišką sunaikinimą sau kaip tikslą iškėlė naciai fašistai ir jie nusipelno ypatingo dėmesio svarstant šį nelaimingą Europos istorijos laikotarpį. Bet komunistų aukų gretose buvo daug tikinčiųjų, komunizmui nepritariančių žydų - nuo komunizmo nukentėjo didesnis procentas Lietuvos žydų nei lietuvių.
Tai sakau nemenkindamas nė vienos tautos kančių ir nesileisdamas į neproduktyvius palyginimus, kas labiau nukentėjo. Šį faktą pabrėžiu, nes manau, kad panašiu pagrindu - blaiviu žvilgsniu į Stalino valdžios padarinius visai Rytų Europai - reiktų pradėti ieškoti bendros kalbos su Amerikos žydų bendruomene. Skundai ir priekaištai nepriartina mūsų prie savo tikslų ir veikiau tik sustiprina abipuses išankstines nuostatas. Puikiai suprantu, kad ieškoti bendros kalbos bus nelengva, kai iš abiejų pusių tiek jaučiama nuoskaudų ir kai už jas dažnai primetama kolektyvinė atsakomybė. Pirmas žingsnis būtų liautis kalbėjus vieniems apie kitus kaip apie grupes, kurių visi nariai elgėsi vienodai.
Antras žingsnis būtų užmegzti dialogą - galbūt kokioje nors bendroje konferencijoje, kurioje galima būtų pagarbiai aiškintis, kas iš tiesų anuomet įvyko. Prisiminti, kad toli gražu ne visi lietuviai buvo žydšaudžiai, kaip toli gražu ne visi žydai buvo komunistai, ir aptarti, kaip turėtumėme tuos įvykius vertinti šiandien, ko kiekviena pusė pageidautų, siekdama pozityvių santykių. Joje turėtų dalyvauti aukšto rango abiejų tautų organizacijų atstovai, mokslininkai ir visuomenės veikėjai.
Trečias žingsnis būtų ieškoti ir atpažinti interesų sąlyčio taškus. Amerikoje gyvenantys buvę Lietuvos žydai ir jų palikuonys, kaip ir antros bei trečios kartos Amerikos lietuviai, jaučia dideles simpatijas buvusiai tėvynei, tačiau įtaria ir, deja, dažnai patiria nemažą lietuvių šaltumą, ką jau kalbėti apie antipatiją. Ar nebūtų prasmingiau dirbti kartu ne tik minint komunizmo ir nacizmo aukas, bet ir siekiant atkurti nors dalį to, ką per Hitlerio ir Stalino okupacijas praradome?
