Sausio 29-31 d. Kembridže vyko britų šiuolaikinio šokio mugė “British Dance Edition 04”. Jame dalyvavo 30 žinomų ir prieš porą trejetą metų įkurtų trupių. Daugiau nei 400 “pirklių” iš viso pasaulio atvyko rinktis jų saviems festivaliams. Tarp festivalių organizatorių buvo ir pirmoji šio žanro renginių organizatorė Val Bourne, prieš 25 m. pradėjusi savo festivalį Londone “Dance Umbrella”.
Val Bourne padėjo išgarsinti tokius šiuolaikinio šokio kūrėjus kaip Merceas Cunninghamas, Trisha Brown, Ramberto šokio grupė, Anne Theresa De Keersmaeker, Stephenas Petronio, Jonathanas Burrowsas, Russellas Maliphantas, Richardas Alstonas, Billas T. Jonesas, Akramas Khanas, Vincentas Mantsoe ir kitus. Jos vaidmenį yra pabrėžęs ne vienas šokio pasaulio atstovas.
Štai šokėjas ir choreografas Markas Morrisas rašė: “Jau 19 metų matau Val Bourne išskleistą skėtį viršum daugelio artistų. Jie visi myli ją, o ji - juos. Neįmanoma įsivaizduoti Anglijos be Val Bourne ir jos puikios organizacijos”.
“Val Bourne vardas asocijuojasi su šokiu. Ji atrado, vedė dešimtis, galbūt šimtus mūsų, pradedant mūsų ankstyvaisiais darbais ir kylant iki tokio profesionalumo lygio, kai gali ištarti “žinome, ką darome”. Taigi Londonui pasisekė! Pasaulio šiuolaikiniam šokiui - taip pat”, reziumuoja šokėja ir choreografė Trisha Brown.
Ne vienas choreografas (M. Cunninghamas, R. Maliphantas, R. Alstonas) savo naujausius pastatymus dedikavo festivalio “Dance Umbrella” sielai.
Ji mielai sutiko pasidalyti mintimis apie Didžiosios Britanijos šokio politiką, savąjį festivalį, kūrėjus.
“Dance Umbrella” jubiliejus
Kokias nuotaikas jums žadino festivalio “Dance Umbrella” jubiliejus?
Malonumo, nuostabos, kad jis taip ilgai tęsiasi. Man jis teikia labai daug džiaugsmo. Viskas buvo nuostabu. Kai festivalyje vyksta choreografų Michaelio Clarko, Stepheno Petronio pastatymų pasaulinės premjeros, gerai nežinau, ko dar tikėtis. Jų spektakliai buvo puikūs.
“Dance Umbrellą” palyginčiau su jūsų kūdikiu. Kaip jis augo?
Neatrodo, kad jis būtų mano kūdikis, kadangi jaučiuosi kartu su juo augusi. Iš pradžių tai buvo mums visiems nauja “užkariaujama” teritorija. Tvirtėjo festivalis, lavėjo, augo publika. Pirmaisiais metais festivalyje dalyvavo viso labo 12 trupių ir 4 solistai, nes tiek jų tebuvo D. Britanijoje. Dabar yra 300 trupių. Taigi didelis pasikeitimas! Pradžioje visai nereikėjo daryti dalyvių atrankos, paprasčiausiai kvietėme visas egzistavusias trupes. Dabar jau turime daryti atranką, o tai - daug sudėtingiau. Akivaizdu, kad jeigu festivalis nebūtų keitęsis, tobulėjęs, jis neegzistuotų.
Kas nuo pat pradžių jums buvo svarbiausia?
Iš pradžių ieškojome JAV trupių, kūrusių skirtingo stiliaus pastatymus. Laikui bėgant tokių paieškų ėmėmės Europoje. Stengėmės į festivalį pakviesti tokias trupes, kurių kūrybinės paieškos skirtųsi nuo D. Britanijos trupių pastatymų. Anksčiau to siekti buvo gana lengva. Dabar esant didžiulei pastatymų įvairovei, trupių šokio leksikoje daug sunkiau surasti kažką iš tiesų originalaus.
Pagal kokius kriterijus atrenkami festivalio dalyviai?
Vienas kriterijų - tai pastatymų originalumas. Jeigu aš asmeniškai stipriai reaguoju į pamatytą šokio spektaklį, stengiuosi jo atlikėjus pakviesti į festivalį. Žinoma, kiekvienais metais kviečiamės pasaulinio garso trupes (Merce’o Cunninghamo, Trishos Brown, Anne Theresos de Keersmaeker), nes jų darbai labai svarbūs. Taigi ieškome naujo, savito. Pvz., Vincent’o Matsoe, choreografo iš Pietų Afrikos, stilius labai neįprastas, niekas nekuria taip, kaip jis. Japonijos choreografas Teshigawara - nuostabus. Šiemet iš Niujorko pakvietėme Johną Jasperseą. Pirmą kartą festivalyje pamatėme iš spektaklio išeinančius žmones ir tuo pačiu metu kitus plojančius stovint. Šiandien žiūrovai jau yra visko matę, tad mažesnė tikimybė, kad jie bus šokiruoti ar pasipiktins.
Trupės iš Šiaurės Europos - kol kas neįdomios
Kodėl festivalyje nedalyvauja trupės iš Skandinavijos, iš Baltijos šalių?
Festivalyje yra dalyvavusios trupės iš Norvegijos ir Švedijos. Tiesa, tokių trupių buvo ne tiek daug.
Ar šių šalių šiuolaikinis šokis jūsų nedomina?
Ne. Tiesiog paprasčiausiai nemačiau nieko įdomaus, kas mane priverstų šūktelti: “Privalau juos pasikviesti į festivalį!”
O ar teko matyti vieną kitą Lietuvos trupę? Gal ketinate kurią nors iš jų pasikviesti?
Niekas manęs nekvietė. Nemačiau nė vienos trupės. Bet tai ne išimtis. Pavyzdžiui, nesilankiau Pietų Amerikoje. Pernai festivalyje pristatėme vieną Brazilijos trupę, bet ją aš buvau mačiusi Europoje. Lankiausi Japonijoje, Pietų Afrikoje, Australijoje.
Ar nesigailite, pradėjusi “Dance Umbrella”?
Kodėl turėčiau gailėtis? Jo organizavimas suteikė man daug pasitenkinimo. Visi šie metai buvo fantastiškas laikas! Pradžioje maniau, kad suorganizuosiu tik du tris festivalius. Bet sėkmė buvo daug didesnė, nei mes tikėjomės. Žinoma, paprastai susiduriame su pagrindine problema - finansų. Todėl kiekvienais metais tarsi pradedame nuo pradžių, nes nežinome, ar gausime finansavimą.
Kas labiausiai džiugina festivaliuose?
Pilnutėles salės besidžiaugiančių, sugebančių vertinti šokį žiūrovų. Taip pat teikia malonumo trupių paieška, jų spektaklių žiūrėjimas, trupių atvykimo į mūsų festivalį organizavimas. Patinka laukti čionykštės publikos reakcijų. Tikrai džiaugiuosi, matydama, kad žiūrovams padovanojau įdomias, prasmingas gyvenimo valandas. Man patinka viskas festivalyje. Apskritai todėl jis ir egzistuoja.
O kas sukelia nepasitenkinimą, pyktį?
Kai pakviečiame trupę su vienu spektakliu, o spektaklio dieną ji pareiškia parodysianti kitą mums nepatikusį pastatymą. Taip nutiko du kartus, bet per 25 metus tai ne tiek daug.
Jeigu “Dance Umbrella” pradėtumėte organizuoti šiandien, ar ką nors darytumėte kitaip?
Mums pasisekė, kad galėjome pradėti nuo mažo festivalio ir organiškai, palengva skleistis. Iki mūsų festivalių nebuvo ir mes mokėmės dirbdami. Jeigu viską tektų pradėti šiandien, siekčiau, kad renginys iš karto būtų didelis, darantis įspūdį. Mano draugė neseniai ėmėsi organizuoti pirmąjį tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį Dubline. Ji turėjo viską atlikti labai gerai, antraip kitą kartą negautų finansavimo.
Kuo festivalis praturtina nacionalinį ir tarptautinį šokio “peizažą”?
Svarbus dalykas, kad festivalis įtrauktas į kultūros įvykių kalendorių. Todėl žiūrovai žino, kad nuo rugsėjo pabaigos iki lapkričio pradžios jie galės matyti įvairios paletės šiuolaikinio šokio darbus. Jie žino, kad matys tam tikro lygio šiuolaikinį šokį. Kitaip sakant, garantuojame kokybę, turime savą kokybės ženklą. Žiūrovams, priklausomai nuo jų asmeninio skonio, gali nepatikti matytos šokio pjesės. Bet jie žino, kad festivalyje nebus neprofesionalių grupių, atlikėjų, choreografų. Siekiame, kad žiūrovai nesijaustų tuščiai išmetą pinigus.
Kaip reklamuojate festivalį ar pakanka reklamos?
Visuomet norime kuo didesnės reklamos, bet ji brangiai kainuoja. Norėtume būti radijo, televizijos dėmesio centre, bet tai pranoksta mūsų galimybes. Todėl belieka pasitenkinti reportažais, apžvalgomis, nemokama reklama. Dažniausiai trupės rodo po vieną spektaklį. Retai kada spektaklių vertinimai pasirodo rytojaus spaudoje. Dažnai - po dviejų trijų dienų. Tad iš tokių atsiliepimų būna maža naudos. Pavyzdžiui, laimei, “Frankfurto baletas” savo spektaklį “Kammer/Kammer” rodė beveik savaitę. Tad pradžioje bilietai buvo perkami vangiai, tai po kritikų gero įvertinimo jie buvo greitai išpirkti.
Tony Blairas šokio nemėgsta
Ar pavyko įtikinti ministrą pirmininką Tony Blairą atvykti į kurį nors spektaklį?
Įdomu, kad to klausiate. To nedarėme. Kaip žinoma, T. Blairas niekada nesidomėjo šokiu. Kviečiame kultūros ministrą, o vietinio parlamente atstovo nebekviečiame, nes jis niekada neatvykdavo. Tai mane pykdo. Kviečiame visus savo parlamentarus. Mes, didelė D. Britanijos gyventojų dalis, esame nusivylę politikais. Pavyzdžiui, daug rašėme, protestavome, organizavome mitingus prieš dalyvavimą Irako kare, bet mūsų nepaklausė, pasiuntė ten karius.
Prašau pakomentuoti valstybės šokio politiką.
Mes priklausome nuo valstybės skiriamų pinigų labiau negu, pvz., Amerikoje, kur valdžia labai mažai remia bet kurią meno sritį. Todėl amerikiečiai priversti daugiau dirbti, bet turi ir didesnę laisvę. Kadangi esame pernelyg priklausomi nuo mūsų finansuotojų, todėl jie turi daug didesnę įtaką kūrėjams, negu turėtų. D. Britanijoje pakankamai pinigų, bet jie skiriami labai konkretiems dalykams, pvz., tautinėms mažumoms, neįgaliesiems ir pan. Prieinama iki kuriozų: neseniai viena organizatorė gavo didžiulę stipendiją vien todėl, kad dirba su pagyvenusiais (per 65 m.) žmonėmis. Nors ji neturi nei patirties, nei išsilavinimo! Vyriausybė verčia meno atstovus būti atsakingus visuomenėje už tai, ko jie patys nesugeba padaryti. Valdžia į meną žiūri kaip į visuomenės žaizdų pleistrą. Tai nepagarbos ženklas. Menas turėtų būti nepriklausomas, neturėtų būti atsakingas už tai, ką privalo daryti vyriausybė.
Kaip žinoma, 2003 m. - tarptautiniai neįgaliųjų metai. 2003 m. lapkritį Londone vyko neįgaliųjų meninės kūrybos festivalis. Ar galvojate ateityje, o gal bandėte šiuos žmones pakviesti į festivalį?
Praeityje tai darėme daug kartų. Pvz., buvome pakvietę “CandoCo” trupę, kurioje kartu su sveikais šoka ir neįgalieji. Bet nemanau, kad taip turėtume elgtis nuolatos. Tiesiog esu įpratusi daryti tai, ką tuomet noriu. Nepatinka, kai esu verčiama imtis tam tikrų darbų.
Spektakliai, sukėlę rezonansą
Kaip jums patiko choreografo, šokėjo, dėstytojo Matthew Hawkinso skaitiniai? Kodėl jį pakvietėte į festivalį?
Žinojau, kad jis puikiai rašo ir puikiai kalba. Norėjau, kad būtų išgirstas šokėjo balsas. Jis kalbėjo apie dalykus, kurie rūpi šokėjams, menininkams. Jis daug keliauja. M. Hawkinsas aprašė savo viešėjimo Turkijoje, Kinijoje, Rusijoje, Prancūzijoje patirtį. Be to, nedaug yra rašančių šokėjų.
Kokia jūsų nuomonė apie didelį rezonansą sukėlusius jubiliejiniame 25-ajame festivalyje W. Forshyteo ir A. T. De Keersmaeker spektaklius?
A. T. De Keersmaeker - 43 m. amžiaus ir ji vis dar puikiai šoka. Mes švenčiame festivalio 25-metį, ji - savo kūrybos 20-metį. Šia proga sukūrė solo pjesę. Mūsų festivalyje dalyvauja nuo 1992 m., kai dar nebuvo subūrusi savo trupės “Rosas”. Taigi bendradarbiaujame jau daug metų ir tuo labai džiaugiuosi. W. Forshyteo “Kammer/Kammer” - puikus pastatymas. Kai kam atrodo, kad jame buvo per mažai šokio. Mano manymu, jo buvo pakankamai. Tai, kas vyksta šiame spektaklyje, ne šokėjai nebūtų galėję atlikti. Man tai pasirodė labai aktualus spektaklis.
Prašyčiau įvertinti keliais žodžiais festivalyje parodytus Stepheno Petronio spektaklius “The Island of Misfit Toys”, “City of Twist” ir “Broken Man”.
Čia įvyko jo spektaklio “The Island of Misfit Toys” pasaulinė premjera. Šis pastatymas dar neužbaigtas, šiek tiek eksperimentinis darbas. Kiek padirbėjus, patobulinus tai bus puikus spektaklis. Be to, “The Island of Misfit Toys” buvo pernelyg perkrautas. Jam reikėjo didesnės scenos, daugiau erdvės, nes jo trupės šokėjai aukšti. “City of Twist” ir “Broken man” yra tobuli darbai.
Johno Jasperseo spektaklis “Giant Empty” sulaukė labai priešingų reakcijų: vieniems žiūrovams labai patiko, kitus tiesiog siutino. Ką jūs pasakytumėte?
Žiūrovų reakcija mane nustebino. Nelaukiau, kad ši pjesė privers juos išeiti iš salės, trenkiant durimis. Galbūt nepatiko per stiprus garsas. Be to, atlikėjai nenorėjo, kad programoje būtų informuojama, jog dalį spektaklio šoks nuogi artistai. Nuogumas galėjo šokiruoti kai kuriuos žiūrovus. Išeitų, kad mes turėjome iš anksto informuoti žiūrovus apie juos laukiantį netikėtumą.
Sėdėti užvertus kojas nėra kada
Kuo jūs užsiimate kitu, laisvu nuo festivalio organizavimo laiku?
Reklamuojame įvairias trupes, kartu su jomis gastroliuojame po D. Britaniją ir kitas šalis, siekdami pamatyti kuo daugiau trupių darbų, kad iš anksto sužinotume, ką verta pakviesti į būsimą “Dance Umbrella” festivalį. Dideliam projektui “Dance Umbrella” reikia daug laiko planavimui. Taigi neturime laiko sėdėti užvertę kojas.
Ką palinkėtumėte sau ir savo festivaliui “Dance Umbrella”?
Norėtume turėti daugiau galimybių finansuoti naujus choreografų, net ir išgyvenančių ne pačius kūrybingiausius laikus, pastatymus. Tą darome, bet nedidelėmis sumomis. Norėtume būti naujų pastatymų iniciatoriai. Deja, esame tik prisidedantys. Tokios mano svajonės. Norėčiau daugiau keliauti ir “Dance Umbrella” parodytus spektaklius pristatyti kitų šalių žiūrovams. Trupių gastrolės turėtų būti apmokamos. Deja, regioniniai teatrai turi mažai lėšų, todėl tenka ieškoti pinigų trupių kelionėms ir pasirodymams provincijoje apmokėti. Juk svarbu, kad ne tik Londono gyventojai ir svečiai turėtų galimybę matyti kiek galima daugiau trupių ir jų pastatymų.
Kalbate daugiskaita, tad kiek jūsų komandoje dirba žmonių?
Ilgą laiką buvome tik dviese, vėliau - keturiese, dabar, gavę dvejiems metams stipendiją, dirbame aštuoniese.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Jūratė Terleckaitė
