Rašyti apie Jaunimo teatro premjerą - Patricko Marberio “www.prisilietimas.net”, kuri įvyko šį savaitgalį, sudėtinga, nes spektaklis nuo pradžios iki galo kelia dviprasmiškus jausmus. Jis sukurtas profesionaliai, bet aktoriai kartais atrodė tarytum būtų palikti visiškai savivalei.
O tai gerame spektaklyje lyg ir neleistina. Kalbėti apie gerą medžiagą, gerą literatūrą - nebūtina, kadangi žinome daug atvejų, kada gera literatūra pasislepia ir net dingsta kvailuose spektakliuose.
Šį kartą režisieriui Rolandui Atkočiūnui pavyko medžiagą pateikti nuosekliai. Kita vertus, šis loginis nuoseklumas spektakliui pakišo koją, nes veiksmas prailgo, jam akivaizdžiai trūko tempo, nes gyvenimiškus pasikartojimus žiūrovai perskaitė greičiau, nei režisieriui atrodė. Kai ką galima buvo ir “nukąsti”, tuo labiau kad spektaklis savo kalba yra šiuolaikinis.
Nesu “šiuolaikinių” dalykų šalininkė, tačiau šiam teatrui ir šį teatrą lankančiam žiūrovui www.prisilietimas.net tikrai puiki dovana. Galima būtų pasakyti, kad šis spektaklis - į teatrą perkeltas realybės šou - pradedant vaizdu, baigiant vaidybos maniera. Tai nesuvulgarinta, išlaikant dramaturgo stilistiką ir paliekant erdvę žmonių santykiams, kurių primityvumas vyniojasi į gniužulą, o sudėtingumas virsta blefu. Realūs veidai apauga kaukėm, vos tik jų atsisakius, atsiranda komiškumas, o tragedijos nuojauta nepalieka nuo pradžios iki galo. Iš gyvenimo nieko per daug tikėtis negalima. Režisierius, demonstruodamas baisią gyvenimo dialektiką, dažniausiai atsisakęs “širdį stveriančių” teatrinių priemonių, vis dėlto širdį, o gal veikiau smegenis, sugnyba ne vieną kartą.
Pirmiausia jam puikiai talkina visa komanda - scenografas Artūras Šimonis, vaizdo režisierius Andrius Jakučionis, kompozitorius Faustas Latėnas ir, aišku, aktoriai, kad ir kokie jie “savarankiški” būtų: Aurelija Tamulytė, Margarita Žiemelytė, Andrius Bialobžeskis ir Evaldas Jaras (Dalios Morozovaitės matyti neteko). Visa komanda skirtinga, bet šįkart ši aplinkybė teatrui rastis padėjo, o netrukdė. Kartais “seni sėbrai” sunkiau randa meninį konsiliumą nei pavienės “dūšelės”. Spektaklyje nebuvo dominuojančio vieno ar kito kūrėjo - visi jie sąžiningai sutelkė savo jėgas, sugebėjimus, išradingumą. Ir tai labiausiai padėjo užauginti spektaklį. Pradžia buvo kiek duobėta, nors aktoriai, ypač Andrius Bialobžeskis, vaidino puikiai, o vėliau spektaklis gražiai išsilygino.
A. Šimonis šį kartą asketiškai žaidė su plokštumomis, spalvomis, formomis. Spektaklis tapo ne tik gražus, bet ir veiksmingas. Dailininkas visą sceninį laiką buvo arti režisūros - tai galima buvo justi, ir tai augino spektaklį. Jis kontroliavo ir A. Jakučionio videomeną. Vaizdo projekcijų buvo gana daug, šio menininko braižas jau tampa atskiriamas iškart (horizontalėmis slenkantys vaizdai - objektai, veidai, jų skilimas, irimas, raibuliavimas). Vaizdo projekcijos netampa atskirais vaizdais (nors tai šiuolaikiniame teatro mene dominuoja), o susipina su scenovaizdžiu, juo tampa ir vėl nuo jo atsijungia, paliekant tik scenoje įmanomus energetinius aktorių susidūrimus. Šį kartą projekcijos netrukdė tvertis teatrui, jam tik padėjo - didele dalimi tai atidaus scenografo darbo nuopelnas.
Pasirinkus virtualios erdės pavadinimą - www.prisilietimas.net (surinkus šį adresą patenkama į “Literatūros ir meno” kultūros kroniką, kur ir rašoma apie naują spektaklį, tekstą galima komentuoti) - lyg ir galima pasislėpti po naujumo kauke, po dar nebūta stilistika. Bet teatre toli nenubėgsi. Bet kokia pasirinkta forma nenutolins psichologinio kūrinio lauko. Todėl tos scenos, kurios buvo išspręstos, vadinkime, “seno” teatro principu, tapo viso spektaklio rišamąja grandimi. Kad ir kaip įmantriai spektaklį pavadinsi, tai bus tik reklaminiai, komerciniai žaidimėliai, nekeičiantys turinio esmės. Šis pavadinimas sveikintinas dėl to, kad pratęsia vizualiųjų kūrėjų - scenografo Artūro Šimonio ir Andriaus Jakučionio darbą. Ir ne dėl to, kad vaizdo projekcijoje matyti kūrėjų santykiai su internetu, o dėl to, kad visos pasirinktos priemonės yra šaltos, kosmopolitiškos, kaip ir visas virtualus pasaulis, kaip ir jį valdantys bei kuriantys žmonės. Orgazmas virtualioje erdvėje pasiekiamas “besidulkinant” laiškeliais. (Šiandien jau nebereikia net vaizdelių, fantastiškos interneto paslaugų lengvatos dar paspartins šį procesą.)
Suspėti būti visur ir viskuo, mylėti “tą” ir “aną” ir nežinoti “ką”, o gal greičiausiai save? Visa tai veda link išprotėjimo. Britų dramaturgas Patrickas Marberis dar tiki pasauliu. Jo moterys dar miršta įprastu būdu ar išprotėja, kaip praeitų šimtmečių personažai. Šiuo kūriniu tarytum bandoma sustabdyti zombiškų santykių padarinius, dar tikimasi rasti klausytoją. Tuo tiki ir lietuviai, plakate priglausdami pakalnutės žiedelį prie moters krūties spenelio. Kas prie ko prisiliečia? Spektaklyje bandyta su tam tikra lengvos ironijos doze pažvelgti į situaciją, tačiau viskas išspręsta gana rimtai.
Kažkodėl aktoriai visuomet lieka recenzijos pabaigai. O juk šis spektaklis - aktorinis. Režisierius juos gerbia. Tai akivaizdu. Ir ne vien dėl to, kad jie kartais elgiasi pernelyg savarankiškai - čia tokios žaidimo taisyklės. Gerbdamas muziką, vaizdą, režisierius nesislėpė už jų, jis žino seną taisyklę: “be aktoriaus - tu niekas”. Nežinau kodėl, bet šį kartą jam labiau pasisekė su vyrais. Jie šiame spektaklyje organiškiausi. A. Bialobžeskis apskritai tapo Jaunimo teatro talismanu. Be jo jau sunku įsivaizduoti spektaklį, dėl jo drąsiai galima eiti į šį teatrą. Ir, keista, šį kartą jis nesikartojo, nors tam durys lyg ir buvo atviros. Jis tiesiog nuostabus, šaukiasi atskiro teatrologinio “portreto”.
Evaldas Jaras NAC teatrui taip pat taškų parinko. Nulėkęs svetur, dar kartą priminė, kad be jo taip pat sunkiai įsivaizduojamas šiandienos teatras. Gydytojas dermatologas Laris - puikus E. Jaro vaidmuo. Jis meilei atviras, jos ieškantis ir mylėti vis dar mokantis vyriškis - išvaizdus ir seksualus.
Abu aktoriai daugiausiai veiksmo ir užmezga. O merginoms - Aurelijai Tamulytei ir Margaritai Žiemelytei - kažkodėl režisierius leidžia beveik be atvangos “ardytis” maksimaliausia forma. Siekiant užpildyti režisūrinio veiksmo stygių, dažnai kikenama, krizenama, tikintis sukurti trimatę išgyvenimų erdvę, tačiau tai ne vieną sceną išmuša iš vėžių. Šiame spektaklį pakanka intelekto, kad galima būtų apsieiti ir be tokių kvailiojimų. Manau, kad režisierius, valdydamas “senamadišką” sceną ir norėdamas joje sukurti kamerinius santykius, su aktorių pagalba norėjo nugalėti tai, kas nenugalima. Bet kiek pažaidus galima buvo nusiraminti. Abi aktorės profesionalios, joms nebūtų pristigę ir subtilesnių spalvų, jos įtaigiausios tada, kai kalba tiesiai ir tyliai - tada aiškiausiai galima pajusti sielos prisilietimo (ar jo stygiaus) tragediją.
Kompozitorius Faustas Latėnas šiame spektaklyje pasirodė naujai. Jis eina koja kojon su režisieriumi. Gal iš pradžių muzikos garsai buvo per daug cheminiai, bet vėliau ji tapo negirdima, puikiai implantavosi į visą spektaklio audinį.
Kalbant apie šį spektaklį, nesinori daugiausiai dėmesio skirti režisieriui, tačiau knieti pasakyti - iš man matytų R. Atkočiūno spektaklių šis pasirodė kol kas geriausias.
