Eve Ensler pjesė “Vaginos monologai” jau keletą metų buvo žinoma Vilniuje, tačiau prireikė italo Giuliano di Capua, šiuo metu gyvenančio Sankt Peterburge, kad ji būtų pastatyta Rusų dramos teatre. Spektaklis patvirtino, kad tik rusų kalba gali tiksliausiai nuskambėti šios pjesės vertimas, nes tik ši kalba yra tokia smarki.
Perskaitęs šią pjesę kaip itin “aštrią” ir konceptualiai išsprendęs visą spektaklį, režisierius gana daug laisvės atidavė aktorėms. Todėl galutinis spektaklio rezultatas priklauso ir režisieriui, ir aktorėms - Tatjanai Genzel, Anželai Bizunovič, Margaritai Žiemelytei ir Jelenai Bogdanovič.
Jas regime kaip puokštę, kurioje aktorinis talentas ir išradingumas trykšte trykšta per visą spektaklį - pradedant aktorine fiziologija, baigiant nuostabiais improvizaciniais-meniniais protrūkiais. Visos aktorės - skirtingos, tačiau visos turi ir bendrysčių. Pavyzdžiui, visoms keturioms vienodai sekasi atrasti subtilybes savo “vaginoms” ir vienodai nesiseka greitai išsivaduoti iš aktorinių kompleksų, kurie vis dėlto dar “užspaudžia” ne vieną sceną.
Iš pradžių atrodo, kad pirmoji kliūtis - Juozo Statkevičiaus sukurti kostiumai. Juose reikia ne tik laisvai judėti, bet ir choreografiškai suktis, nes to akivaizdžiai reikalauja režisūrinė partitūra, be to, kostiumų dailininkas, šį kartą sukūręs monolitinius moterų įvaizdžius, paliko joms laisvę teatro kostiumą naudoti universaliai. Medžiagų lengvumas arba sunkumas provokavo aktorines galimybes.
Visoms aktorėms geriausiai sekasi komiškos scenos, todėl ir spektaklyje dominuoja linksmasis pradas. Tai padeda spektakliui, jis netampa vulgarus ir sentimentalus. Visos aktorės tekstus bando pritaikyti prie savęs - regime autentišką šių aktorių požiūrį ne tik į tekstą, jo logiką, bet ir į režisūrą. Visos aktorės visą laiką bando spektaklio “paklodę” traukti į savo pusę, o spektaklį tampyti nėra lengva, kadangi režisierius pakankamai kietai surentė jo struktūrą.
Scena lydi sceną, kinta šviesos, muzikinė partitūra, bendra dinamika augina spektakliui neišvengiamą emocinę parabolę, ir kūrinys, kuriame nėra įprastų, dramai būdingų konfliktų, verčia žiūrovus emociškai reaguoti į tai, kas vyksta. Įdomu, kad salė reaguoja ne vienu metu ir skirtingu garsu (juk visi mes skirtingi). Be to, net atmetimo reakcija šiam kūriniui tinka.
Manyti, kad “Vaginos monologuose” rasi painų “baroką”, neteisinga - jei taip, geriau net į spektaklį neiti, kadangi atmetimo reakciją provokuoja jau pats pavadinimas. Jis itin tikslus ir pasako daugiau nei poetiškiausi išvedžiojimai. Režisierius, matyt, į tai ir atsispyrė. Jam nesvarbu persiversti per galvą ir pastatyti bet ką. Turėdamas išpuoselėtą skonį, jis tiesiog troško su autentiško aktorių talento pagalba išsakyti, iškniaukti, išrėkti, išaimanuoti tai, su kuo susiduria žmogus - ne vien moteris. “Šaudydamas” šviesomis į kiekvienos veidą, sekdamas kiekvienos plastiką, režisierius moterį įsivaizduoją stiprią ir laisvą, netgi feministę. Bet jų spalvos priklauso nuo režisieriaus, nes toks yra jo sprendimas.
Šį kartą spektaklio sėkmė priklauso ir nuo scenografo Gintaro Makarevičiaus. Minimalistiškai ir konceptualiai sutvarkęs sceną, jis gyvybės įnešė į visą teatrą. Po Jono Arčikausko triumfo Carlo Gozzi “Varne” norisi pasakyti, kad gerų scenografų dėka atgijo visas teatras. Kas, jeigu ne vaizdas, lydi žiūrovo akis, kas, jeigu ne jis, prikausto dėmesį. Gintaras Makarevičius, atidaręs jaukią Rusų dramos teatro erdvę, žengė dar vieną žingsnį - atvėrė sceną visu ilgiu ir videovaizdais ne tik lydėjo atskiras scenas, bet ir savarankiškai formavo kintančią scenografiją, kūrė virtualios erdvės efektą, o viso spektaklio kontekstui suteikė didžiausią poezijos dozę, nes regėjome literatūrinę, ir vaizdinę minties tąsą, kurioje buvo galima justi kūrėjo jausmo gylį ir tikrumą.
G. Makarevičiaus kūryba jau ne pirmą dešimtmetį keri konceptualumu ir gyliu. Jo visi kūriniai kaip “čia buvę”, tik “taip” ir “ne kitaip” padaryti, sukurti. Kiekvienas toks daiktas reikalauja be galo atidaus apgalvojimo, išjautimo, pamatymo ir sugebėjimo tai įgyvendinti. Ir šiame spektaklyje, rodos, G. Makarevičiaus nėra daug, bet jis išliko savimi. Kiek suglumino pirmas vaizdas, kuris kiek priminė kaunietiškąją “Portiją Koglen”, tačiau spektaklio metu vis labiau galėjai įsitikinti, kad tai - iš nenumatytų sutapimų serijos. Citatos atsirado dėl režisieriaus, o ne dėl dailininko sumanymo.
Keturios moterys, kaip tikros toreadorės nepabūgo dvikovos su žiūrovais. Aišku, kad laimėjo jos. Šiandien būtina jas pasveikinti - juk atmintyje įstrigo kiekviena ir, prisiminus vieną ar kitą, visos jos sukelia gerų emocijų. Kiek sielų, tiek sprendimų. Laisvė perskaityti yra duota kiekvienai, tik ne kiekvienos ambicijos gali suvokti pasirinkimo laisvę. Yra aktorių, kurios savo sėkmę tapatina su režisieriumi, atmesdamos galimybę ne tik “eiti į darbą”, bet dar ir kurti.
