Užuot Vikai, kuri besilaukdama “svetimo” kūdikio, elgiasi su vyriškiais savanaudiškai, už apgavystę į arbatos puodelį būtų įpilę nuodų, ir dramaturgas Olegas Danilovas, ir režisierius Kostas Smoriginas Jaunimo teatro spektaklyje “Geltonoji neūžauga” pasiūlo pikantišką istoriją, kuri pirmiausia paperka savo naiviu tikrumu.
Naivus ir tikras kažkada buvo Jaunimo teatras. Toks jis buvo ilgai. Tokio teatro atmosferoje atsirado ir pirmieji Eimunto Nekrošiaus kūriniai. Neseniai įvykusi Jaunimo teatro premjera - Olego Danilovo “Geltonoji neūžauga” - dar vienas šio teatro žiūrovui ištartas “labas”. Tik toks teatras ir gali privilioti žiūrovus, po truputį prijaukinti ir išmokyti suprasti, kad dabar yra “taip”, o gali būti ir “kitaip”. “Geltonoji neūžauga” - spektaklis, kurį krykšdamos žiūri ir žiūrės net kontorų sekretorės, kuriame net skeptikai vyrai tyliai bandys susitapatinti jei ne su spektaklyje vykstančiomis situacijomis realiame gyvenime, tai bent su spektaklio metu aplankančiomis mintimis.
“Geltonosios neūžaugos” fabula paprasta, bet ji tampa varomąja kūrinio jėga. K. Smoriginas, vaidinęs daug ir įvairių stilių spektakliuose, jau kelintą kartą lieka ištikimas raiškiam, gerai suprantamam ir nuoširdžiai sukurtam teatrui. Jį galima priskirti tiems teatralams, kurie, kurdami tokį teatrą, teatrine kalba bando rasti tikslų dialogą su savo kartos žmonėmis, dabartinėje visuomenėje pamažu tampančiais autsaideriais. Yra tarpiniai laikmečio stiliai, kurie brutaliausia jėga išstumia jau susiformavusias “sistemas”, tačiau žmogaus mentaliteto taip greit nepakeisi, todėl būtina pagarba ir tiems, kurie teatrą myli, bet per mažai turi laiko, kad priprastų prie visokiausių naujadarų. “Geltonoji neūžauga” - spektaklis, skirtas “normaliems” žmonėms.
Kas teatrui gali būti svarbiau už žiūrovą? Niekas. Tuo labiau kad “Geltonosios neūžaugos” jokiu būdu nepavadinsi komerciniu spektakliu. Ankstesnieji K. Smorigino spektakliai turėjo nemažai komercinio kvapo, šis - ne. Nežinau, kokiu principu režisierius dirbo su aktoriais, bet rezultatas įdomus. Pirmiausia kūrinys sukurtas nuosekliai, ryškus ir vientisas, jo eigai lygiagreti aktorių dinamiška vaidyba. Tai yra psichologiniu principu sukurtas spektaklis, todėl jame palikta daug nišų aktorių saviraiškai. O šie, patikėję (būtent patikėję), o ne formaliai sutikę su režisieriaus K. Smorigino koncepcija, pasiekė kūrybinės satisfakcijos būseną. Šis spektaklis - ne “primąstytas”, “prigalvotas”, pretenzingas kratinys, bet paprastas natūraliu kvėpavimu sukurtas kūrinys.
Būtų sunku įvardyti, kuo spektaklis aktualus ar reikalingas. Žiūrėdamas spektaklį gali justi, kad tai sveikos energijos kūrinys. Spektaklis - paprastas ir greit perskaitomas, bet išlaikantis paslaptį, kuri vilioja į jį sugrįžti.
Iš karto noriu atsiprašyti aktorių, nors tikiuosi, kad jie šio rašinėlio neskaitys, jog prisiliečiu prie jų spektaklio, kol kas mačiusi tik vieną aktorių sudėtį. Bet matytas spektaklis paskatino pasidalyti keletu minčių.
Aktorius ir režisierius K. Smoriginas, matyt, laikosi tos nuomonės, kad geriau daryti tai, ką gali ir kaip gali, nei gyventi kuluarinį gyvenimą. Taip, jis yra Jaunimo teatro senbuvis. Jis kaip sūnus palaidūnas: išėjo ir sugrįžo. Tas aktorių pasivaikščiojimas tapo dialektiškas. Visi vaikai kažkada grįžta į savo namus. Jaunimo teatras dabar išgyvena grįžtančiųjų periodą. Ir nežinia, ar tai sentimentai šiai trupei, ar kas, bet “Geltonoji neūžauga” - lyg įrodymas, kad šio teatro žmonės dar ilgai palaikys būtent tokią teatro stilistiką, būtent “savo” žiūrovui skirs spektaklius.
“Geltonosios neūžaugos” eksplikacija perskaitoma kartu su personažų augimu. Ramiai besišypsodamas sėdi Algirdo Latėno Modestas ir glosto gražuolytės Dalios Brenciūtės Laimą. Va, ir atskirk, kas latėniška, kas brenciūtiška, kas modestiška, o kas laimiška? Viską regime sykiu. Netrukus pastebi, kad aktorių individualios vaidybos savybės ne “panaudojamos” ar “išnaudojamos” - jos veikia ir sąmoningai nukreiptos bendros spektaklio stilistikos kūrimui. “Geltonojoje neūžaugoje” personažai tampa režisuojančiais elementais. Ir tuomet, sekdamas scenų seką, pastebi, kad jų “kokybė” dažnai priklauso nuo vieno ar kito aktoriaus sugebėjimo tapti jų šeimininku.
Šiuolaikinėje dramaturgijoje dažnas atvejis, kai veikia persikryžminančios poros. Kartais įvedamas ir papildomas šalutinis veikėjas. Taip yra ir “Geltonojoje neūžaugoje”. Faktas, kad visi kuriantys, pradedant, aišku, režisieriumi, tiki šio pasaulio švelnumu. Yra TV laida “Be pykčio”, kurios potekstėse to pykčio pakankamai daug, bet šitą spektaklį tikrai galima pavadinti “be pykčio”. Jame visiškai apsieita ir be moralinių, demagoginių dalykų, nors, sprendžiant šiuolaikinius santykius, ypač tėvų ir vaikų, be to beveik neapsieinama.
“Geltonoji neūžauga”, rodos, tradicinis spektaklis, bet jame išvengta tradicinių akcentų. K. Smoriginas puikiai sukuria humoristines scenas. Jos susiformuoja ne vien iš dramaturginio dialogo. “Išlaužiamos” būtent teatrinės situacijos, priverčiančios net patį didžiausią skeptiką šyptelti. To kartais nepavyksta padaryti net režisūros asams. Sykiu K. Smoriginas nepretendavo tapti žiūrovų linksmintoju ir šiame spektaklyje jis išniro kaip poetas.
Šiuo požiūriu jam pasisekė: po ranka jis turėjo A. Latėną (manau, kad ir Vidas Petkevičius šiam nenusileidžia) - puikų poetinio teatro kūrėją. Pakylėta, romantizuota vaidyba, kuri kai kam gal ir atsibodus, čia suskambėjo kaip tam tikras spektaklio raktas. A. Latėnas labai jautriai sukūrė nepagrindinį veikėją (nors pjesėje aplink rašytoją viskas tik ir sukasi), bet kūnu įrodė, kad toks beveik nematomas žmogus (na, ką šiais laikais reiškia rašytojas?) gali tapti svariu gyvenimo moderatoriumi. Jis - lyg sielų surinkėjas. A. Latėno Modestas (dramaturgo vadinamas Vladimiru Žarovskiu), neskubėdamas, nesinervuodamas nuramina, priglaudžia, išklauso visus - šiuo atveju, visas sutiktąsias, bet jis nėra toks kokčiai teigiamas, konfliktų nuelektrinimui drąsiai naudoja ir melą. Bet tai daro aplinkos sušvelninimui. Viską, ką sako, - vienodai reikšminga ir nereikšminga.
A. Latėno Modestas pamažu tampa meilei atviru vyriškiu. Gyvenimiškų situacijų apsupty jis įžiūri ne įvykių dramatizmą, bet tam tikrų duotybių grožį. Ir nors “happy endas” numatomas dar veiksmui įpusėjus, spektaklis netampa nuobodus, nes fabulos “reikšmingumas” poetinės vaidybos rėmuose tampa regimu, bet ne svarbiausiu. A. Latėnas tiesiog maudosi savo personaže. Kartais atrodo, kad jis sako ne O. Danilovo žodžius, o savo. Bet dar dažniau, rodos jis skelbia tai, ką norėjo pasakyti ir sakė visos savo gana ilgos kūrybos metu. Aktorius Modesto vaidmenį tarytum sutapatino ir su poetiniais vakarais, kuriuose žodis tampa kūnu ar vos nenumaldomai besiskleidžiančia muzika.
Tokį iš pirmo žvilgsnio lengvabūdišką kūrėją Modestą labiausiai palaiko ne akademinio grožio išrinktoji Laima (pjesėje vadinama Lida), o jauna panelė Vika. Rašytojo ir Vikos sielų tapatybės ryškėja vos tik mes išvystame straksinčią Aušrą Pukelytę. Ji “legatinei” A. Latėno vaidybai priešpriešina “stakatinį”, egocentriškumą, lyg ant pirštų galų laksto po kūrinio partitūrą, akimirksniu savimi užpildo Jaunimo teatro salės erdvę ir ištartiems keliems sakiniams beveik nepastebimai padaro dukart daugiau apsisukimų. Ji - lyg spyruokliuojanti lėlė, kuri jaučia kur kas daugiau, nei gali tai išreikšti. Ji, sakydama sakinį, dar porą sekundžių jį palaiko kartu su įkvėptu oru, o po sceną ne vaikšto, bet skrajoja. Sakykim, kad panašią A. Pukelytę mes jau regėjome ankstesniuose spektakliuose, bet tai tik aktorės neišvengiama vaidybos tapatybė. Vis dėlto šis spektaklis atpalaiduoja visas aktorės galias ir mes regime tarytum paprastą jauną būtybę, tačiau aktorės “pateisinta”, ji tampa “Madona”, dėl kurios įvyksta laiminga fabulos atomazga. Šeima priima Viką į savo idilės židinį ir tai įvyksta ne dėl kažkieno humanistinių sumetimų, bet dėl to, kad visa jos esybė įrodo, kad nemylėti tokios neįmanoma.
Šalia šių dviejų polių - Modesto ir Vikos - kitų veikiančiųjų vaidmuo mažesnis. Tačiau aktoriai nenusileidžia. Ir Dalia Brenciūtė, ir Ignas Ciplijauskas, ir Dovilė Šilkaitytė aktyviai integruojasi į spektaklio audinį. Net mažiausiai teksto turintis I. Ciplijauskas išlieka atmintyje kaip dokumentinis šių dienų berniukas idealistas. Gyvas, šiuolaikiškas, šmaikštus, neįkyrus, nearogantiškas. Šiuolaikiniam žmogui suvaidinti įtaigų šiuolaikinį žmogų - bene sunkiausia. Nėra distancijos ir sudėti taškus tikrai sunku, kad nebūtų perspausta. I. Ciplijauskui jau ne pirmą kartą pavyko tapti gana ryškiai regimu personažu.
D. Brenciūtė, rodos, jau ne pirmą kartą maudosi panašiame vaidmenyje, bet nieko nekartoja. Aktorė nekalta, kad įsimenančio grožio jos išvaizda dažnai norom nenorom sutapatina jos sukurtų moterų paveikslus. Bet tai juk neblogai. Motina, atkeliavusi iš “Ugnies veido”, gali lengvai pritapti ir šitoje situacijoje. Tokia Dalios dalia. Ir kai kurios labiau nuslūgusios scenos čia pat prisikelia su tokiais proveržiais, kad be viso miesčioniškumo, kurį dramaturgas bandė sukišti į Lidos Laimą, D. Brenciūtės dėka šis personažas tampa ne tokiu jau primityviu. Tai, kad ji gyvena su Modestu, nėra atsitiktinumas. Ji kaip moteris ne tik aiškiaregė, bet ir toliaregė.
D. Šilkaitytei - smarkiai aktorei - tiesiog pristigo vaidmens. Iš kelių “trupinių” suvertas prekybos centro pardavėjos vaidmuo jai pernelyg menkas. Galbūt aktorė prikaišiojo tekstą atsitiktinių intonacijų, kad nesumenkintų savo sceninio egzistavimo. O tai, kad į D. Šilkaitytę įdomu žiūrėti net tada, kai ji “blaškosi” scenos pakraščiuose - faktas. Ji - viena iš nedaugelio šios dienos Jaunimo teatro primadonų. Šiame spektaklyje jai trūksta teatrinės “mėsos”, todėl nenuostabu, kad aktorė retsykiais pradeda forsuoti.
D. Šilkaitytės tekste keliose vietose pasitaiko kalbos - stiliaus ir kirčiavimo - klaidų, kurios išduoda, kad pjesė versta iš rusų kalbos; nors šiaip Ingridos Daunoravičiūtės išversta pjesė “slysta” per sceną kaip sviestu patepta. Tai byloja, kad iš esmės vertimas yra puikus.
Apie muziką ir scenovaizdį sunku kalbėti. Fausto Latėno muzika tikriausiai tiko, nes tikrai netrukdė ir “nenutempinėjo” spektaklio į dausas. Šį kartą ji tarytum nematomas personažas, jos lyg ir nebuvo, bet ji veikė ir spektakliui tikrai padėjo kurtis.
Dėl Vytenio Lingio turėčiau abejonių. Vis kilo mintis, kodėl kalbama apie du pasaulius, veiksmo vieta - taip dvi konkrečios erdvės, bet scenovaizdis iliustruoja tik vieną gyvenimo “realybę” - prekybos saloną. Tam tikros detalės (kompiuteriai, kompaktinės plokštelės) gal ir gali priminti pasiturinčio rašytojo namus, bet tai “neveikia”. Polietilenu apibintuoti daiktai: sofa, kopėčios, - daugiau primena remontuojamus namus nei veiksmui svarbias vietas.
Apskritai teatras, eidamas buitinio realizmo keliu, turėtų tai labiau pagrįsti. Tokį dailininko sprendimą galima priimti tik kaip sąmoningą grįžimą į praeities teatrą. Visa lietuvių scenografinė mokykla lyg nuo to nepailstamai bėga, o čia - viskas atvirkščiai: scena užtvindyta prekybos centrų “atributikos”, kuri spektakliui reikalinga ne daugiau nei paviljoninės iliustratyvios dekoracijos. Be to, Jaunimo teatras jau ne pirmą kartą užsižaidžia prekybos centrų “žaisliukais”.
Ant kostiumų kabančios etiketės taip pat neveikia. Gal ir galima po spektaklio retoriškai paklausti: “Kiek kainuoja gyvenimas?”, “Ar galima nusipirkti laimę, meilę”, pasakyti: “Viskas tariama, viskas laikina, viskas nuperkama, tik štai žmogaus siela nenuperkama”, bet tai tuščiaviduriai pasakymai. Jų kiekvienas žiūrovas gali prigalvoti daug, bet įdomu, ar nors vienas įmins, ką tuo norėjo pasakyti autoriai. Todėl manyčiau, kad tai nebyli iliustracija. O toks “prigalvojimas” - gal ir ne kvailas, tik visai neišskleistas.
Kas galėjo būti, o kas matoma - skirtingi dalykai, bet tai, kad spektaklis vilioja į jį sugrįžti - reta šiandienos teatro dovana, ypač žinant, kad yra galimybė išvysti antrą aktorių sudėtį, kurioje, be minėtojo Vido Petkevičiaus, vaidina antroji Dalia - Storyk. Šios lietuvių teatro “kobros” taip paprastai nepaimsi, nors jai taip pat turėtų būti ne taip paprasta nugalėti dar smarkesnę savo praeities moterų šioje scenoje ir kitur paliktą aurą.
