Sankt Peterburgas, antraip vadinamas Šiaurės Venecija, švenčia 300-ąjį jubiliejų. Visus metus šiame daugiavardžiame Petro ir Lenino mieste šurmuliuoja proginiai renginiai. Natūralu, kad svarbiausiais iškilmių centrais virsta teatrai bei muziejai - tai, kuo šis miestas prie Nevos garsėja jau daugiau kaip pusantro šimto metų.
Sankt Peterburgo jubiliejaus programoje buvo ir tarptautinis monospektaklių festivalis “Monoklis”, kuriame buvo pristatytas ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis “Dienos ir dainos”, kuriame vaidina ir garsiosios prancūzų dainininkės Edith Piaf dainas dainuoja aktorė Rasa Rapalytė.
Autobusas su visais spektaklio dalyviais iš Katedros aikštės pajudėjo dar kovo 3 dieną - pajudėjo su ritualiniu šampanu, kurio teko ne tik būsimiems keliautojams, bet ir autobuso ratui - tarytum “Titanikas” į savo lemtingą kelionę. Galbūt šampanas išgelbėjo keliautojus nuo “Titaniko” likimo - nes 4 dienas užtrukusi kelionė buvo pilna ne tik teatrinių nuotykių, bet ir rusiškų išbandymų.
Sankt Peterburgo 300 m. jubiliejaus šventė pradėjo jau pernai - vienas iš didžiausių legendinių kultūros institucijų Marijos (buvęs Kirovo operos ir baleto) teatras 2002 m. gruodžio 31 d. simboliškai šventinį sezoną pradėjo pompastišku “Naujųjų metų baliumi”. Kiek vėliau antras garsiausias Sankt Peterburgo kapitalas - Ermitažo muziejus lankytojams atvėrė ne tik atšviežintas pagrindines sales, bet ir savo palėpes.
Žemėse, kuriose dabar stūkso neapsakomo grožio Sankt Peterburgas, slavai gyveno nuo IX a, o XVI a. pabaigoje, iki 1703 m., tas žemes valdė švedai. 1682 m., į Rusijos sostą atėjus Petrui I ir šias žemes užėmus, buvo nuspręsta šioje vietoje pastatyti naują Rusijos sostinę.
Nuo 1703 m. Sankt Peterburgas Rusijos sostine prabuvo du amžius. Ir šiandien, po vandališkų bolševikų žygdarbių, po visų tarybinių laikų, kai visi didieji pinigai cirkuliuoja Maskvoje, šis miestas vėl bando atgimti. Tačiau dar kartą atsidūrus šiame mieste, sunku įsivaizduoti, ar laukiamas atgimimas įvyks. Šio miesto architektūrinė harmonija paradoksaliai kontrastuoja su jo socialiniu gyvenimu, su žmonių mentalitetu ir miesto gyvenimo paradoksais. Istorikai džiaugiasi, kad dabartinė miesto valdžia nesielgs kaip 1917 metais. Jų užduotis - maksimaliai viską restauruoti ir konservuoti. Todėl ir einant, tiksliau, plaukiant gatvėmis su 6,5 milijonų žmonių minia, vienoje gatvės pusėje gali matyti Petro I, kitoje - Lenino šedevrus.
Ir tas paradoksas šiandieniniams peterburgiečiams tapo normalus, nors atvykėlį ši kultūrinė-istorinė mišrainė trikdo visomis prasmėmis. Kovo 5 d. galima buvo drąsiai švęsti 50-ąsias Stalino mirties metines, tačiau šis miestas, kurį taip pat didele dalimi Stalinas subjaurojo, to neketino per daug minėti. Anaiptol, kaip visada malonūs kultūrinių įstaigų apsauginiai be paliovos stengėsi sveikinti su artėjančiomis kovo 8-osios šventėmis. Gal ir gerai, kad daug mačiusi tauta akcentus susideda “autentiškai” - ten, kur atrodo reikiama? O su Rasputinu susidorota iš peties - sunaikinta net trumpai veikusi “Rasputino taurelinė (riumočnaja)” name, kuriame jis praleido paskutines savo gyvenimo dienas iki tol, kol nebuvo paskandintas kanale šalia to namo.
Mieste - 330 tiltų. Su priemiesčiais - 668. 21 tiltas - pakeliamas. Per 300 metų šis miestas patyrė 298 potvynius. Todėl, be istorinių, peripetijų išgyvenamos ir gamtinės. Šįmet potvynis kol kas negresia, dabar laikosi didelis šaltis (apie 20 laipsnių žemiau 0), dienomis kiek atšyla, tačiau didžiuliai luitai ledo atitirpsta po truputį. Todėl plačioji Neva, kurios vandenys, beje, ir sieja mus su Peterburgu per Baltijos jūrą, kitaip vadinama Senovės Baltijos jūra, gal nenustekens pakrančių pastatų; kai kurie iš jų jau nusipudravo naujomis spalvomis.
Peterburgas, kuriame jau prasidėjo jubiliejaus šventės, šiandien dar panašus į Vilniaus Gedimino prospektą. Tik skirtumas tas, kad Vilniuje darbai stovi, o ten - rausimas pačiame įkarštyje. Įšalas - siaubingo gylio, bet į žemes visame mieste suleista tūkstančiai pneumatinių grąžtų-ledlaužių; visas miestas ūžia. Antra tiek jis ūžia nuo pasenusių tramvajų, senų “moskvičiukų” ir “žiguliukų”. O prisiminus neseną praeitį, pagalvoji, kad toks darbo stilius - “anų” laikų reliktas, kada žiemos įkainiais buvo mokama dviguba alga. Gal tauta šio įpročio stengiasi neapleisti, nes nedarbas vis didėja.
Yra vietų, kurios jau restauruotos ir pasiruošusios nenutrūkstamoms turistų “fotosesijoms”. Išvalyti ir naujai konservuoti 3 tūkstančių metų senumo antikiniai sfinksai šalia leitenanto Šmito tilto, žmonės pasididžiuodami gali vaikščioti 1703 m. statytu pirmuoju mediniu tiltu į Petropavlovsko tvirtovę, kurioje stūkso aukščiausias Peterburge 122 metrų statinys, vėl fotografuotis prie Peterburgo laivyno “babuškos” - kreiserio Auroros ir t.t., nusipirkti atviruką, kuriame vaizduojama, kaip Putinas žiedžia molinius puodus.
Mieste neapsakoma galybė gražiausių pastatų, kuriuose kadaise buvo gražiausi įvairiausių įžymybių, architektų, dailininkų, baleto artistų, aktorių ir t.t. apartamentai Jie visi egzistuoja ir dabar, daugelis iš jų ir šiandien išlaikę puikią išvaizdą, bet apie pastatų vidinę būklę kalbėti sunku, nes galima įnikti į kriminalus, kurių istorijos bus panašios į Šostakovičiaus ir Rostropovičiaus namų epopėjas.
Natūralu, kad devyniolikto amžiaus kelias, kuriuo į dvikovą vyko Aleksandras Puškinas, virto baisiomis ūžiančiomis gatvėmis, kurių kvapo jokios restauracijos neatstatys. Autentiškiausiai atrodo Dostojevskio teritorijos - ir jo gyvenamasis namas, ir visa jo gatvė, ir visi “taškai”, kuriose vyko “Nusikaltimas ir bausmė”. Idiotiškai - tik kita prasme, skamba kavinė-baras “Idiotas”, kurios reklamoje - rūstus Dostojevskio veidas.
Kalbant apie Maskvą, minimi 1912 metai, o Peterburgas visada pirmiausia siejamas su žmonėmis. Sakoma: Puškino, Dostojevskio miestas. Šis miestas iš visos Rusijos skiriasi dar ir tuo, kad jame gyvena daugiausiai mišrios tautybės žmonių. Kadangi, be rusų, jį statė italai, prancūzai, vokiečiai, olandai, jame ir šiandien egzistuoja patys įvairiausi maldos namai. Aišku, juos sunkiai palieka buvę sandėliai, tačiau šis atgimimas itin akivaizdus. Įdomu ir tai, kad šiame stačiatikių mieste niekada politiškai nebuvo susikirtusios religijos.
Kaip ir Lietuvoje, knygynai lūžta nuo grožinės literatūros, skirtumas tik tas, kad knygų yra ne tik daug, bet ir gerų. Kalbant apie šiuolaikinius autorius, sakyti žodį “geri” - netikslu, tačiau “įdomūs” - tai tikrai. Panašių į mūsų Parulskį - nedaug, o ir kontekstas - daug platesnis.
Peterburgo pedagogo-akademiko alga - 150 dolerių. Jie priversti “barstytis” po Rusijos pakraščius, skaitydami paskaitas ir visokiais kitais galais užsidirbti pragyvenimui. Mokslinės knygos leidžiamos vangiai - tie patys finansai. Pavyzdžiui, nuo caro laikų įvairias revoliucijas ir karus išgyvenęs botanikos institutas su unikaliausiais pasaulyje eksponatais šiandien merdi, grasina jį uždaryti. Teatro mokslo institutas taip pat gali patirti reformas, kadangi akademikai dirba čia pat prie Isakijaus soboro, o miesto meras svajoja pastatus aplink Isakijaus aikštę paversti reprezentacinėmis patalpomis. Teatro mokslininkai su unikaliomis bibliotekomis gali atsidurti kurioje nors nesuskaičiuojamų priemiesčių dėžutėje.
Vykstant į Rusiją, pinigus geriau išsikeisti Lietuvoje, kadangi kursas daug palankesnis, be to, keityklų aptarnavimo lygis, kaip ir pernai, nepakito, tik atsirado dar daugiau keblumų. Jose gan akivaizdžiai svyruoja kursas, blaškydamas atvykėlio sąmonę, be to, be paso pinigus keičia tik visiškose landynėse, o pasą pirmomis dienomis laiko viešbutyje.
Važiuoti į Rusiją mašinomis, o ne traukiniais šiais laikais blogai. Latviai bjauriai priekabiauja, bet juos įmanoma greitai nuraminti, o rusų pasieniečiai po kaliningradietiškų įvykių tiesiog sužvėrėję - visus išveja iš mašinų, reikalauja papildomai užpildyti kažkokius lapus, nemaloniai kalba, negali pakęsti alkoholio kvapo. Rusų muitinėje prie langelių geriausia stovėti kiek pasisukus šonu ir kiek atokiau, kad langelių šviesa pilnai neapšviestų tavo veido, antraip kelionė gali prailgti. Ką jau kalbėti apie tai, kad čia yra įrengtas ne vienas kambarėlis, kuriame patikrinimui tave gali išrengti nuogai. Tam viskas paruošta.
Lietuviai grįžtančius labiausiai krato dėl alkoholio įvežimo, todėl geriausia iš kelių litrų degtinės nepraimtą laikyti tik vieną puslitrį - tada gali jaustis ramus. O negerti važiuojant autobusu ir dar su aktoriais - tiesiog nepadoru. Paklauskite aktorių: kaip pasisekė kelionė? Jie jums choru atsakys: vienaprasmiškai.
