Jono Fosse “Žiema”, kurią pastatė Oskaras Koršunovas Tošovo teatre Osle – puiki “Naujosios dramos akcijos ’03” pradžia. Visada įdomu laukti naujo O. Koršunovo darbo. Ypač smagu, kai svetur sukurti Lietuvos menininkų spektakliai atgabenami į Lietuvą. Aišku, visada norisi būti šalia spektaklių tada, kai jie gimsta. Tačiau reikia manyti, kad per kelis mėnesius spektaklis pakito nedaug.
“Žiema” Oskaro Koršunovo kūrybos kontekste – nedidelis spektaklis, kažkuria prasme jis primena “P. S. Byla O. K.” ar “Vienatvė dviese”. Tačiau tarp tų polifoninių reginių, keliasluoksnių audinių šiam režisieriui visada buvo svarbu žmogus, jo jausmai, o tam pasirenkama medžiaga, kuri lyg tiksli strėlė padeda tai atskleisti.
Spektaklio vertimas – tikslus, tačiau kaip visada klausiant sinchroninio vertimo, o ne tiesiogiai girdint aktorius, dramaturgo Jono Fosse tekstas šiek tiek nukentėjo. Pirmiausia krito į akis tai, jog spektaklis kito lyg pastelė: aktoriai moduliavo savo balsus lėtai ir švelniai (ant viršaus “gulantis” tekstas tuos niuansus slopino). Buvo kuriama pastelinė gama, kurią kintančių šviesų pagalba režisierius padarė ne vien girdima, bet ir regima. Tai bene pirmas O. Koršunovo darbas, kuriama taip ryškiai matyti šio režisieriaus talentas dirbti su šviesomis. Tai nėra grožis pats savaime – kontrastingas apšvietimas vaizdu kuria papildomą spektaklio prasmę, tampa svarbesniu net už patį scenovaizdį.
Vyras ir moteris – du pasauliai, sudarantys gyvenimą, kurio nėra. Bandymas kurti be pastangų – būsena, kurią išgyvena abu herojai – Mannenas ir Kvinna. Režisierius beveik sterilią dramaturgo aplinką dar labiau išvalo nuo nereikalingų situacijų, daiktų, tos pačios žiemos. Tai, kad scenoje balta, visai nesvarbu. Čia yra tik Jis ir Ji, kurių santykių apibūdinti neįmanoma, nes jie vos regimi, net ir jie tampa nesvarbūs.
Žmogaus emocija, kuri įprastiniame gyvenime paprastai paleidžiama dūmais, yra viso spektaklio epicentras. Pasąmonės ir jausmų trupinių vėrinys su aktorių plastikos ir teksto pagalba virsta regimu reiškiniu. Ir tai, ko gyvenime neįvardijame, tampa problema. Tačiau ir dramaturgas, ir režisierius elgiasi taip, kad šiame spektaklyje niekas apskritai nesispręstų. Bandoma transliuoti tai, kas ardo mūsų gyvenimus, kas juos sukuria. Įvykiai – kaip bereikalingi pretekstai, retušuojantys žmogaus kompleksus. Laisvas žmogus suvokia tik vieną sąlygą – meilę.
O. Koršunovas mylėti moka. Jo teatre vyro ir moters duetai visada palydimi atidžios akies. Jis niekada nepaleis jų “šiaip sau”. Be to, ką režisierius bestatytų, pirmiausia suranda tą nematomą jausmą, kuris žmogiškąja prasme jungtų partnerius. Šį kartą jungiamasis ryšys buvo tam tikras paradoksas. Aktoriai, iš pirmo žvilgsnio nepasižymintys ryškesnėmis spalvomis, netikėtai ima groja tikrą jausmų simfoniją… Įprastinės būtybės, kurios negali pasakyti, kad myli, kalba bendratimis, nebaigtais sakiniais, sąvokomis, tačiau jausmus išgyvena nuosekliai. Scenos kinta, viskas nyksta, yra, o spektaklio jungtį lemia nenusakomi dalykai. Režisierius pačiomis mažiausiomis detalėmis sukuria tokį audinį, kuris galų gale tampa raiškus – net apskritai atsisakius teksto. Du žmonės, tarp jų beveik nieko nevyksta, bet tas “nieko” tampa universumu, kur potyriai pradeda valdyti energiją.
Tokiame kūrinyje profesionaliai nuskambėjo ir Gintaro Sodeikos muzika. Kompozitorius galėjo pailiustruoti vieną ar kitą gabaliuką, bet Sodeika nebūtų Sodeika, jis nepabūgo išorinio spektaklio antiatraktyvumo ir savo muzikinėmis kompozicijomis suformavo gana ryškų dramaturginį sluoksnį. Jis sukūrė personažų vidinių stovių tęstinumą, grynino tai, ką ne visada įmanoma perteikti vaidyba. Apšerkšnijusių emocijų gausoje jis sukūrė skaidrų emocinį krūvį. Ypač tiksli buvo fortepijoninė muzika, gražios muzikinės jungtys.
Paprastas ir nedidukas spektaklis pilnas atpažįstamų O. Koršunovo teatro niuansų. “Žiema” atkleidė jausmų, primenančių šilką, pasaulį – jie nuolat kinta ir yra labai lengvai pažeidžiami. O gyvenimas šilkinėje tyloje tėra regimybė.
