Fiodoro Dostojevskio “Dėdulės sapnas”, sukurtas prieš šimtą keturiasdešimt ketverius metus - kaip šiandien parašytas kūrinys. Smagu, kad F. Dostojevskį šiandien vis dažniau teatrai ištraukia į dienos šviesą: jis nuostabus rašytojas, be to, į lietuvių kalbą taip ir liko neišversta puikių jo kūrinių, o rusiškai šiandien jau nedaugelis skaito.
Aišku, tų, kurie dažnai lankosi teatruose, “Dėdulės sapnas” smarkiai nenustebins, nes Nacionaliniame dramos teatre šiuo metu į paviršių vėl ištrauktas jo “Stepančikovo dvaras”, kuriame Fomą, kaip ir “Dėdulės sapne”, kunigaikštį Gavrilą, vaidina Rolandas Kazlas.
Režisierių Cezarį Graužinį suviliojo ne vien F. Dostojevskis - Jaunimo teatre yra aktorius Rolandas Kazlas, todėl “Dėdulės sapnas” ir galėjo virsti realybe būtent šioje scenoje. Todėl spektaklis daugiau panašus ne į Cezario Graužinio režisūrinės karjeros tąsą, o į Rolando Kazlo ir kitos žvaigždės Astos Baukutės benefisų vakarą.
Tokių spektaklių reikia visiems teatrams. Teatrų lankomumas - pagrindinis rodiklis, pagal kurį starkevičiūtės matuoja teatrinės veiklos rezultatus. Matyti, kad “Dėdulės sapnas” ilgai teatrui neš pelną.
Tiksliai analizuoti, kiek ir kokiose scenose R. Kazlas ar A. Baukutė kūrė “iš peties”, kur naudojo savo TV karjeros štampus, o kur - savo “vidų”, šiuo atveju neverta, kadangi šie abu aktoriai priklauso tiems vienetams, kuriuos pakeisti reikia šimtą kartų stipresnio žmogaus. Dabar buvo įdomu, kas kurį nurungs. C. Graužinis labai delikačiai sudėliojo spektaklio kortas. Jis nesistengė savo triukais slopinti vaidybos energija trykštančių aktorių. Spektaklis virto tiesiog tam tikro miestelio, tam tikros aplinkos įvykių liudytoju. Gana paprasta Mordasovo aukštuomenės istorija tapo priimtina ir vilniečiams - juk pagal Jurgį ir kepurė.
Šiame benefisiniame spektaklyje vertėtų labiau “suveržti” įvadines scenas. Jos atrodo nepakankamai kondensuotos - taip, beje, dažnai atsitinka inscenizuojant prozos kūrinius. Scena iškart reikalauja intrigos. Mariją Aleksandrovą Moskaliovą režisierius kažkodėl “sukiša” į krėslą, tačiau aktorė, būdama plačių apsisukimų, tiesiog “veržiasi” į platesnę erdvę, ją norisi išlaisvinti kaip tą paukštį iš narvo ir duoti ištroškusiai publikai ja pasidžiaugti.
Be C. Graužiniui būdingų subtilybių - lyrizmo, didžiausios pagarbos aktoriams, čia galima rasti ir nieko nereiškiančio žaidimo teatru - pavyzdžiui, ką galėtų reikšti kad ir laipiojimas ant kėdžių-postamentų? Spektaklio veiksmo dramaturgijai tai neturi jokios reikšmės.
Atsisakęs “detalaus” scenovaizdžio, režisierius vis bandė į sceną įsinešti vieną kitą butaforinę detalę, matyt, tam, kad aktoriai nebūtų pliki. O to galima buvo išvengti. Spektaklio koncepcija sugalvota gana vientisa, todėl ir reikėjo likti prie jos, apeinant bet kokius nereikalingus žaidimus. Iš visų režisūrinių spendimų paveikiausia buvo “juodoji dėžė” ir “nukirsta” Gavrilos-Kazlo galva - tokiam “siurrui” režisierius tikrai turi talentą.
Jaunoji aktorė Brigita Arsobaitė - pakankamai silpno balso, šalia A. Baukutės ji - perdėm “rami”. Ramaus, iškilaus charakterio Ziną jai derėtų “pateikti” raiškiau, antraip trūkinėja spektaklio veiksmas bei personažo dramaturgija. Nežinia, ar miestelio poniutės - aktorės Dalia Brenciūtė, Ina Kartašova, Laima Štrimaitytė - čia reikalingos būtent tokios? Vilma Masteikienė, sukūrusi įdomius, spalvingus kostiumus, šioms damoms pašykštėjo raiškesnio sprendimo, todėl vizualiai jos atrodo lyg iš kito spektaklio.
Labai tikslus ir gyvas Laisvūno Raudonio Mozgliakovas. Šis aktorius dar neseniai “maldavo” tekstus, o šiandien akivaizdu, kad jis - vienas stipriausiųjų Jaunimo teatro aktorių. Jo vaidmenyje yra tam tikrų citatų, bet aktorius cituoja savo pirmtakus organiškai, laisvai, todėl vaidmuo greitai sušyla ir L. Raudonį tampa įdomu stebėti.
Janinos Matekonytės Nastasja Petrovna spektakliui suteikė daug reikalingų atspalvių. Dailininkė ypač tiksliai “apvilko” ir šią aktorę, ir jos personažą. Jaunimo teatras J. Matekonytei apskritai galėtų sukurti solo spektaklį - tai lietuviškojo Holivudo artistė: dramatiška, jausminga, elegantiška. Spalvingą Moskaliovos vyro Afanasijaus Matvejevičiaus vaidmenį premjeriniame spektaklyje sukūrė Vidas Petkevičius, kurį sunkiai buvo galima atpažinti.
Nežinau, ar tokiam režisūriniam sprendimui tiko tokia Algirdo Martinaičio muzika. Vangesnes scenas ji tiesiog “vilko” paskui save. Tokiame aštriažodžiame spektaklyje, kur sapno realybė iškyla ne tiesmukai, o paraleliai, muzika turėtų būti “aktyvi”, jokiu būdu ne foninė. Dabar ji daugiau kūrė gana tiesmuką sapno atmosferą, todėl dažnai “kirtosi” su realius veiksmus išgyvenančiais aktoriais.
Sunkiasvoriams ir gana žiauriems provincijos elito žaidimams sceninio žavesio ir lengvumo suteikė scenografės Renatos Valčik sukurta stilizuota, neaprėpiamus Rusijos tolius ir jos nenusakomą dvasią atliepianti dekoracija ir prašmatnūs, išsiilgtu teatrališkumu spindintys Vilmos Masteikienės kostiumai.
