Norintiems greitai susidaryti nuomonę apie kairiųjų ir dešiniųjų ideologiją pakanka poros žodžių. Užtenka įsiklausyti į smagų žodžių žaismą anglų kalboje: right – „dešinė“, taip pat – „teisinga“, left – kairė – tai, kas lieka. O jei dar prisiminsime rusų levo (mūsų jaunimo žargone „lievas“ – „prastas, niekam tikęs“), iš karto taps aišku, kam priklauso tiesos monopolis.
Lietuviams tokiai pat nuomonei susidaryti nereikia net lingvistinių vingrybių. Kairė – niūri praeitis, kolūkiai, tuščios parduotuvių lentynos, padebesiais skrajojantys prancūzų intelektualai, pakvaišusios švedės feministės, fu... O dešinė – vertybės, laisvė, iniciatyva, ekonominis augimas – right. Tik ar nepražiūrime svarbių tiesų, žvelgdami į priešingus politinio spektro kraštus pagal šį šabloną?
Marius Kundrotas savo straipsnyje „Libertarizmas – Trojos arklys dešiniesiems?“ (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_367520) išvardijo visą kairiųjų nuodėmių sąrašą: tai ir parama homoseksualams, ir korupcijos skandalai Lietuvoje, ir jaunimo demoralizavimas, ir tvirtai į sovietinę praeitį įmestas inkaras, ir Lietuvos vyriausybių trapumas, ir radikalus, rėkiantis švedų feminizmas. Bet čia reikėtų pabrėžti vieną būdingą klaidą. Visi pripažįsta, kad dešiniosios ideologinės srovės – konservatoriai, krikščionys demokratai, liberalai ir galiausiai vienokios ar kitokios pakraipos nacionalistai – sukurtos ant skirtingų idėjinių pamatų. Į abstrakčią sąvoką „dešinė“ jas paprastai vienija tik ekonominė politika, kuri pastaraisiais dešimtmečiais linkusi vis labiau susivienodinti visuose ideologinio spektro kraštuose. Tuo tarpu į kairiuosius įprasta žiūrėti kaip į vientisą bloką. Ir sovietiniai socialistai, kurie, skelbdami karą kapitalizmui, patys pavertė gigantišką valstybę vienu stambiu kapitalistu, ir anarchistai, įsivaizduojantys, kad valstybė bus apskritai nereikalinga, jei, kaip girdėjau iš vieno šios ideologinės krypties atstovo, „žmonės vieną dieną nuspręs visi būti vienas kitam truputį geresni“, laikomi tapačiais. Ant vieno kurpalio tempiami pragmatiški „senosios“ Europos socialdemokratai ir radikalios feministės, kurioms nerūpi, kaip skirstyti žemės ūkio subsidijas bei didinti mokesčius, svarbu tik priversti valstybę prisiimti atsakomybę už problemas, tradiciškai priskiriamas privataus gyvenimo sričiai.
Su keliomis švedžių Feministinės iniciatyvos narėmis man teko asmeniškai pabendrauti. Tikėjausi, kad sutiksiu maištingų studenčių grupelę, bet susipažinau ir su aktyviomis pensininkėmis. Užauginusios vaikus ir baigusios karjerą jos nusprendė skirti laiko tam, ką seniai norėjo daryti, – pakeliauti po pasaulį, įstoti į universitetą studijuoti įdomios, bet darbo rinkoje nebūtinai paklausios specialybės, galiausiai bėgioti po gatves su šūsnimis lankstinukų ir rengti minios dėmesį atkreipiančius performansus, skatinančius susimąstyti apie moterį, šeimą ir politiką šiandieniniame pasaulyje.
Feministės klausinėjo ne tik apie moterų teises bei galimybes Lietuvoje, bet ir domėjosi, kas mūsų visuomenėje žinoma apie jas, kokie feminisčių stereotipai. Jos visiškai nepriminė to paveikslo, kuris iškyla prieš akis dažnam tautiečiui, išgirdusiam žodį „feministė“. Besišypsančios ir patenkintos gyvenimu, su pasididžiavimu kalbančios apie savo vaikus, jos tikrai neketina nei išnaikinti vyrų, nei uždrausti žmonėms tuoktis. Juolab kad švedai ir taip labiau linkę gyventi „susimetę“. Žinia, kurią jos nori perduoti pasauliui, yra tokia: bet kokius santykius turėtų būti galima įteisinti, kad atsakomybę pasidalytų visi, kurie realiai ir taip sudaro namų ūkį. Kai paklausiau, su kuo jos sudarytų koaliciją, jei turėtų galimybę formuoti vyriausybę, feministės svarstė: tikrai su žaliaisiais, gal su kairiųjų partija, gal su liberalais... Socialdemokratų neminėjo: šie, jų nuomone, „sisteminė“ partija, kuriai reikia mesti iššūkį. Daugelis žaliųjų ir feminisčių tikrai yra kairiųjų pažiūrų, bet iš esmės todėl, kad siekia spręsti problemas, prieš kurias bejėgė rinka, todėl, jų nuomone, reikalingas valstybės įsikišimas. Bet tai nereiškia, kad jie idealizuoja Sovietų Sąjungą.
Net tolerantiškai švedų visuomenei Feministinės iniciatyvos idėjos atrodo per radikalios. Niekas ir nesitiki, kad ši partija ateis į valdžią ir imsis reformų. Pačioms feministėms daug svarbiau savo akcentuojamas problemas iškelti į viešumą. Tuo tarpu juokingai skamba, kai Lietuvoje gero tono ženklas kalbėti apie šeimą kaip vertybę, bet nieko nebestebina garsių žmonių romanai už šeimos ribų, apie neištikimybę prikurta tiek gyvenimiškų juokelių, kad jau nebejuokinga, o pagal statistiką skyrybų užregistruojama neką mažiau nei vedybų. Dar liūdniau girdėti, kai dėl „šventos ramybės“ ir pasisekimo visuomenėje homoseksualai kuria šeimas, kad visus įtikintų esą „normalūs“, ir taip sugriauna ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvenimus, užuot buvę savimi.
Kadaise demokratijos kritikai būgštavo, kad pagal formulę „vienas žmogus – vienas balsas“, kai kalinčio vagišiaus balsas lygus kunigo balsui, demokratiškas visuomenes ištiks katastrofa – jas apims populizmo manija, daugumos valdžia galiausiai sugrauš mažumas, vietoj intelekto pasiūliusi populiarumą. Šiandien tokių balsų vis dar girdėti, bet daugumai demokratija – vertybė, dėl kurios kovojome ir privalome saugoti. Šiuolaikinių kairiųjų nuomone, demokratijos sąvoką reikia plėsti, kaip ir laisvės sampratą. Nieko keista, kad tai kelia nerimą. Atrodo, kad tuoj nebeliks kam gimdyti vaikų ir ginti tėvynės, kaip prieš kurį laiką atrodė, kad menui „nusileidus į liaudį“ nebeliks aukštosios kultūros. Vis dėlto išliko ir teisė, ir mažumos, ir intelektualai, ir aukštoji kultūra. Gal tikrai stiprios visuomenės požymis yra tai, kad ji sugeba savyje sutalpinti įvairių ideologinių krypčių dialogą. Kai ne tik deklaruosime, bet ir iš tikrųjų turėsime tvirtas šeimos vertybes, nuoširdų patriotizmą ir argumentuotą nuomonę, nebereikės bijoti, kad visas pasaulis ims ir „nueis į kairę“ – kaip tai suprantama ne ideologine, o gyvenimiška prasme.
