Toks Z., žmogus išsilavinęs ir nekvailas, sumąstė gudrų dalyką, apie kurio žavesį išskaitė senose knygose ir dailiai iliustruotų lietuvių sakmių leidimuose; jis nutarė įsigyti ir prisijaukinti aitvarą.
Dar prieš gerą šimtmetį, šiaip ar taip, visiškai neseniai, - perskaitė jis, - aitvarai ugniniais pagaikščiais skraidydavo vasaros nakties dangumi, berdami kibirkščių ir aukso spiečius. Juos prisijaukinę žmonės neturėję vargo ir nepažinę nelaimių kartėlio, mat aitvarai savo globėjams atsilygindavę aukso monetomis ir grūdais, kuriuos išvemdavę šeimininkų klėtyse. Tasai dalykas Z. patiko ir ne vien dėl savaime suprantamų merkantilinių paskatų. Z. mylėjo gamtą, ne tik šunis ar katinus, bet ir gamtą apskritai, Mėnulio šviesą irgi Saulės šildantį skaistumą, o ir kur nors Palangos parke išvystas šuoliuojantis kiškis ar pušelės kamienu spriegianti mikli voveraitė pripildydavo jo širdį nuoširdaus pasigerėjimo ir laimės, ištisus mėnesius liūdesio ar švelnios melancholijos valandą, prisiminus grakščius gyvūnėlio judesius, gyvai žvilgančias akeles, jam tiesiog palengvėdavo.
Aitvarai, - mąstė jis, - yra taip pat gyvūnėliai, nykstanti ar, neduok Dieve, išnykusi rūšis, Lietuvos girių ir laukų puošmena, kadainykščio peizažo liepsnojanti detalė, ir jos atkūrimas yra paprasčiausiai viliojanti, miela ir įpareigojanti užduotis, istorijos sugrįžtis, kuriai negaila paaukoti viso gyvenimo.
Žinia, viskas buvo ne taip paprasta. Z. neturėjo supratimo, kur jis galėtų įsigyti aitvarą, o galiausiai - ar jie tebegyvuoja. Keliose juodai įrištose knygose buvo parašyta, kad, pastebėjus nakties dangumi lekiantį aitvarą, reikia kryžmai sumesti švarko skvernus arba tiesiog parodyti aitvarui pliką užpakalį - tada jis numes tau savo laimikį, pilną skreitą auksinių pinigų. Z. naktimis ėmė vaikščioti po miesto skverus ir atokesnes gatves, nusipirko ir švarką ilgesniais skvernais ir - dėl visa ko - kelnes su užtrauktuku, kad jei kas, nereikėtų lemtingai ilgai tramdyti išdavikiškos sagų melancholijos.
Deja, šios naktinės klajonės užtruko ilgai. Aitvaras gali panašėti į krintančią žvaigždutę, ir dėl tos priežasties teko dažnai eksperimentuoti. Nežinia, kiek krintančių žvaigždučių paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis su nuostaba stebeilijosi į Z. sėdmenis, ir Z. dėl to buvo netgi kažkiek drovu, o sykį vienoje tamsioje Senamiesčio gatvelėje jį užtiko policijos ekipažas; suprantama, tuo metu, kai jis bergždžiai demonstravo dangui slaptas savo vietas. Policininkai, palaikę jį iškrypėliu, nusivežė į nuovadą, ilgai jį peikė, barė ir mėgino atvesti į protą. Z. jiems stengėsi viską gražiai paaiškinti, bet policininkai suprato nedaug, tik galiausiai nutarė, kad jis priklauso “Tikėjimo žodžiui” ir visai nėra iškrypėlis, o tik sektantas, užpakalį dangui rodantis dėl grynai religinių paskatų beigi sumetimų, ir tada jį paleido, bijodamiesi, kad patys bus apkaltinti dėl religinių persekiojimų. Z. tapo atsargesnis, bet vis dėlto viename skverelyje jį aptiko keli tikri iškrypėliai, bet apie šį susitikimą Z. stengėsi negalvoti ir jo neprisiminti.
Galų gale Z. pastangas apvainikavo sėkmė. Kartą atšiaurią, tačiau giedrą gruodžio naktį jis pamatė dar vieną šviesos blyksnį danguje, automatišku judesiu nusismaukė kelnes, jau nieko nesitikėdamas, - tačiau viršuje kažkas subarškėjo, žybtelėjo ir po keliolikos sekundžių Z. išgirdo švelnius sniegan smingančių pinigėlių garsus... Susijaudinęs jis net nespėjo užsitraukti kelnių, tik stovėjo ir, apsipylęs ašaromis, mojo įkandin aitvaro, kažkieno aitvaro... Taigi ilgos bemiegės naktys nepraėjo veltui, Z. patyrė, kad aitvarai vis dėlto dar egzistuoja, nors ir yra nepalyginamai retesni nei koalos ar baltieji raganosiai.
Z. kelias valandas kapstėsi sniege, kol jam pavyko atrasti tris smulkias žalia patina apsinešusias varinukes, tris vokiškus Reichspfenigus, dvi monetos buvo penkių pfenigų nominalo, viena buvo nukaldinta 1930, kita - 1935 m., o trečioji, net dešimties pfenigų vertės, buvo pernelyg apmūsijusi, kad būtų galima įžvelgti nukaldinimo metus. Gal tai buvo koks Rytprūsių aitvaras, seniai iškratęs savo auksinius krepšius ir, išgąsčio bei nustebimo apimtas, paaukojęs paskutiniuos buvusių turtų likučius, kas žino, - bet Z. nepaprastai apsidžiaugė.
Kadangi aitvarai egzistuoja, juos turi būti įmanu gauti, - nutarė Z. ir vėl įniko į juodąsias knygas. Pasirodė, kad aitvarai išsiperi iš gaidžio kiaušinio (kiaušinio, o ne pauto - įsidėmėjo Z.), o tokie kiaušiniai perkami Rygos turguje.
Suprantama, Z. ėmė ruoštis kelionei. Toks kiaušinis turėjo būti brangus ir Z. iš banko pasiėmė visas savo santaupas, pardavė didžiumą baldų ir dėl visa ko užstatė butą. Virpančia širdimi jis sėdo į traukinį ir išvyko į Rygą.
Kelionė buvo kažkokia keista. Ne tik dėlto, kad Z. visos kelionės metu švelniai maudė po širdimi, lyg vykstant į pirmąjį ar paskutinį pasimatymą, ne tik dėl jaudulio, patirto kertant valstybės sieną, kai Lietuvos ir Latvijos pasieniečiai įdėmiai apžiūrėjo jo pasą. Keistenybės prasidėjo tada, kai jis kažkur už Radviliškio išėjo į tambūrą parūkyti, o tambūre prie jo pristojo dvi čigonės, pasiskolino iš jo dešimt dolerių, o po to ėmė žnaibyti ir primušė. Tai išties buvo labai keista; apie šį atsitikimą Z. lyg tarp kitko užsiminė latvių muitininkams, o šie pareiškė, kad Rygos traukinyje tai gana įprastas dalykas, o čigonės patikimos - jei pasiskolino, tai ir atiduos...
Rygos stotyje čigonės išties pasigavo Z., įžnybo jam ir atidavė banknotą, kuris, kaip vėliau įsitikino Z., buvo tikras. Z. nutarė apie šį įstabų atsitikimą daugiau negalvoti ir drąsiai žengė į Rygos miestą.
Rygoje aušo rytas, Saulės apšviesti bokštai skleidė nenusakomą giedrumos jausmą, apytuštis miestas žadėjo ypatingą gyvenimo nuotykį... Z. išsyk nuskubėjo netoli nuo stoties esančian turgun, kuris, kitaip nei pats miestas, jau buvo seniai prabudęs ir gyveno savo bemiegiu, gaivališkai dūzgiančiu ritmu. Z., suprantama, nesitikėjo, kad aitvaro ar greičiau gaidžio kiaušiniai čia mėtysis ant kiekvieno prekystalio, bet vis dėlto sielos gilumoje nusivylė. Jis žinojo, kad klausinėti reikia atsargiai, iš lėto, neužgriūnant prekeivio jam galbūt neįprastu klausimu, bet šiaip ar taip, pašnekesio gale tekdavo ištarti “gaidžio kiaušinis, plyz”, o po šios ištarmės prekeiviai atatupsti šasteldavo nuo Z. Tiesa, keli juodaplaukiai latviai ereliškomis nosimis ir kalbantys kaukazietišku akcentu jam pasiūlė nusipirkti partiją “Makarovo” pistoletų, skeveldrinių granatų dėžę, netgi KPVT kulkosvaidį podraug su 400 šovinių, aitinkamai 14, 5 kalibro, girdami pastarąjį keistais žodžiais: “odna jebionnaja pulj sobaku razryvajet na tri tysiači čiastej, jedriona matj”... Deja, išgirdę, kad Z. tesidomi gaidžio kiaušiniais, jie nutarė, kad Z. ieško kompaktiškų branduolinių užtaisų, ir pasiūlė jam ateiti šeštadienį, kai pasiūla būna gausesnė.
Vakare visiškai nuvargęs Z. krito į viešbučio lovą, supratęs, kad gaidžio kiaušinio paieškos gali kažkiek nusitęsti. Deja, vidurnaktį jį pažadino turguje aptikti latviai su ereliškomis nosimis, nusivežė į miške esantį pusiau slaptą poligoną ir pasiūlė pačiam pamėtyti jų siūlomas skeveldrines granatas. Z. suvokė, kad jo atsisakymas gali būti suprastas neteisingai, ir visą naktį mėtydamas net pavargo. Be to, skeveldros suplėšė jo paltą, o kelios subraižė skruostus, tad rytojaus dieną, kai jis vėl, neišsimiegojęs ir apspangęs, atėjo į turgų, jam buvo net nepatogu dėl tokios išvaizdos. Vis dėlto jis ir toliau ieškojo aitvaro kiaušinio. Deja, veltui. Trečią ar ketvirtą dieną turguje jį jau pažino visi, vadino jį leišiu be pauto ir mėgindavo įpiršti visokių nesąmonių. Z. jautė, kad jo eksperimentas pakibęs ant plauko, tačiau kito kelio jis neturėjo. Visąlaik jis buvo neišsimiegojęs, nes naktimis jį aplankydavo pažįstami ginklų prekeivos, veždavosi į poligoną ir ten jis turėdavo šaudyti tai iš granatsvaidžio, tai iš keturvamzdžio zenitinio kulkosvaidžio, tai iki apsvaigimo mėtyti granatas, tiek fugasines, tiek skeveldrines, tiek kumuliatyvines - šiuo atveju jam net būdavo pristatomi taikiniai - seni ar ne visai seni, tam reikalui nurašyti šarvuočiai, o sykį jam atvilko net senoką, bet visai padorų tanką T-55, kurį jis pašovė su keistu, netikėtinu malonumu pirmuoju granatsvaidžio šūviu. Tankas uždūmijo, užsiliepsnojo ir vaizdas buvo savotiškai gražus ir didingas. Tą naktį, žvelgdamas į liepsnas, Z. ūmai suvokė, kad visi šie naktiniai šaudymai, sprogimų ir liepsnų siautulys vis dėlto yra ženklas, rodantis, kad jis artėja prie savo tikslo, nesgi aitvaro prigimtis ugninė ir, matyt, šitaip aitvaras siunčia jam paskatinimą nenuleisti rankų ir laikytis...
Ir išties rytojaus rytą įprastame turgaus šurmulyje jis pamatė keistoką vaizdą - šieno kupiną vežimą; kažkoks valstietis juo atvažiavo nuo pat Ventspilio apylinkių, kažin kodėl nutaręs, kad Rygos miestui jo šieno vežimas turėtų praversti ir jam pačiam atnešti pašėlusį pelną. Z. šnektelėjo su tuo latviu, pakeikė orus ir lyg tarp kitko užsiminė apie savo rūpestį; latvis gi kuo ramiausiai išsitraukė iš kišenės kiaušinį ir pareiškė, kad jo laikomas gražuolis, milžiniškas devynmetis gaidys prieš kelias dienas jį sudėjo; kadangi tai tam tikra keistenybė, jis atvežęs kiaušinį turgun, gal kam dėl įdomumo jo prireiksią. Z. pradėjo teirautis apie kainą, o jo širdis, nukritusi į pakinklius, ten duso nuo susijaudinimo ir plazdėjo kaip aitvaro uodega. Latvis ilgai mykė, maivėsi, aiškiai nenorėdamas parašyti per pigiai ar pernelyg brangiai, ir galiausiai pareiškė, kad pigiau nei už du latus to kiaušinio neparduos niekada, kitaip tegu jį Perkonsas nutrenkia, bet, aišku, kažkiek galima ir pasiderėti. Z. nusipirko tą kiaušinį ir strimgalviais išbėgo iš turgaus, nors jo pažįstami ginklų prekeivos bandė jį sustabdyti, rodė jam keistą juodą lagaminėlį ir sąmoksliškai mirkčiojo.
Kelionė atgal praėjo kaip slogus sapnas, nes Z. beprotiškai bijojosi muitininkų, galinčių atimti iš jo tą kiaušinį; tik gerokai už Joniškio jis pagaliau atsipūtė, bet niekaip negalėjo užmigti, nes bijojo netyčiomis sutraiškyti kiaušinį, kurį jis šiltai laikė užantyje. Šiaip ar taip, Z. žinojo, kad dabar viskas tik prasideda ir kad aitvarą reikia išperėti. Ir dar - sakmės teigė, kad aitvaras laikosi ūkyje, tai tiesa, bet tame ūkyje turi būti ir gaspadorius ir gaspadinė. Pagal senuosius mokymus, gaspadorius, įsigijęs aitvarą, turėjo pareiti namo, palaukti, kol jo žmona išeis jo pasitikti, ir ištarti lemtingus, skalsą ir laimę lemiančius žodžius: “Velnias tau į širdį, žmon, o turtai į namus”, ar kažką panašaus. Gaspadinė apsirgdavo ir kvaraba ją kamuodavo visą tą laiką, kol aitvaras būdavo namuose, bet tai, žinia, ne taip jau svarbu. Auksas nėra blogai. Taigi Z. turėjo vesti.
Išlipęs iš traukinio, jis dar perone kelis kartus pasipiršo sutiktoms moterims, bet jos nuo jo bėgdavo į šalį. Z. pagalvojo, kad tai dėl to, kad jis savaitę nesiskutęs, nesiprausęs ir dėvi drabužį, liaudyje žinomą kaip fufaikė. Jis kiek apsitvarkė, išėjo į prospektą ir vėl ėmė pirštis. Deja, rezultatai nebuvo geri; Z. buvo atstumtas kokius tris šimtus kartų, jis net pametė skaičių. Vis dėlto Z. neprarado vilties ir viena moteris kelios minutės po vidurnakčio aptikta gatvėje, davė sutikimą amžiams būti drauge. Z. pasisamdė taksi ir su savo būsima gaspadine važinėjo po visas miesto bažnyčias, ieškodamas kunigo, kuris galėtų juos sutuokti, bet užsimiegoję, apstulbę kunigai nuolat atsisakinėjo, remdamiesi kažkokiomis keistomis, aiškiai išsigalvotomis priežastimis. Tačiau apie parytį jiedviem pavyko surasti kunigą, kuris, savotiško somnambuliško šoko ištiktas, manydamas, kad sapnuoja slogų košmarą, juodu sutuokė tuščioje, beprotiškai šaltoje bažnyčioje. Per ceremoniją Z. tegalvojo apie kiaušinį, kurį jis spaudė pažastyje, tad kažkiek kūprinosi, o kunigas, apspangusiomis akimis stebėdamas jaunųjų porą, ėmė blaivytis iš miegų, tad iškart po ceremonijos Z. teko strimgalviais sprukti iš bažnyčios; laimei, kiaušiniui per skubą nieko neatsitiko, jaunosios jis irgi neužmiršo išsitempti, taigi viskas baigėsi gerai.
Jiedu atvažiavo pas Z., jis ištarė reikšmingąją frazę ir išsyk ėmė ruošti patalėlį kiaušiniui. Apklojo jį laikraščiais, vata, visais bent kiek šilumos suteikti galinčiais daiktais, ir atsargiai atsisėdo viršuje. Aitvaro kiaušinį, jo žiniomis, reikėjo perėti keturiasdešimt devynias dienas, tai yra septyniskart po septynias, bet po visų išvargtų bėdų tai rodėsi tiesiog atilsiu. Z. žmona kažkodėl zujo aplink, nedavė jam ramybės ir kažko neaiškaus pageidavo, bet Z. nutarė šitą nelaimę pakelti lygiai taip pat stojiškai, kaip ir kitas aitvaro ieškojimų bėdas, jis, trokšdamas sielos ramybės, tiesiog su ja nesikalbėjo.
Septynios savaitės prailgo, bet Z. žinojo, kad visi vargai atsipirks šimteriopai. Žmona maišėsi aplink, kliūdavo už kojų, kai Z. paskubomis bėgdavo į tualetą, ir su tam tikru tyrinėtojo pasitenkinimu jis pastebėjo, kad gaspadinė vis menksta, kosėja, skundžiasi visokiausiais skausmais. Aitvaras artėjo ir jo artėjimą džiaugsmingomis valtornomis paskelbė gaspadinės kvaraba. Z., nuolankiai, su atsidavimu perėjo aitvarą ir galiausiai vieną dieną kiaušinis skilo.
Tai atsitiko gal net kelias dienas prieš numatytą laiką - juk Z. aitvarą šiltai laikė nuo pat Rygos... Ūmai kiaušinis pats ėmė skleisti šilumą, netgi karštį, užsiliepsnojo ir skilo su dideliu trenksmu bei liepsna. Z. vos spėjo pašokti, kelnės parūko dūmais, bet Z. jau niekas neberūpėjo. Iš kiaušinio lukštų, rangydamasis it pasakų džinas, pakilo aitvaras. Pirmosiomis akimirkomis jis atrodė kaip ugninis driežas ar salamandra, bet netrukus įgavo kontūrus, iš pradžių blyškius ir permatomus, vėliau - apčiuopiamus ir kūniškus... Tai buvo ir ugninis gaidys, ir liepsnojantis driežas, ir įkaitusios anglies raudoniu žėruojantis žmogus. Ir visa tai drauge.
Tai buvo aitvaras.
Eksperimentas pavyko, mitinei būtybei buvo suteiktas pavidalas, ji gimė. Z. triumfavo. Tai buvo jo valanda, jo laimės sekundė. Visi vargai pasimiršo. Visos bėdos nebeturėjo reikšmės. Alcheminė transmutacija įvyko. Z. turėjo savo aitvarą.
Aitvaras pakilo, apsidairė, dirstelėjo į Z. ir atsisėdo į fotelį, kuris tą pačią akimirką užsiliepsnojo. Aitvaras to visiškai nepaisė, tik paprašė iš Z. cigaretės. Apstulbęs Z. jam ištiesė rūkalų pakelį ir norėjo pridegti, bet aitvarui to visiškai nereikėjo; iš jo kūno nuolat pliūpčiojo liepsnos, o ir fotelis po juo degė, tad Z. ištiestas žiebtuvėlis buvo visiškai nereikalingas, beje, prie aitvaro priartėjęs žiebtuvėlis paprasčiausiai sprogo. Z. atgavo amą, nulėkė į vonią ir šiaip ne taip, šlakstydamas iš kibiro vandenį, užgesino fotelį. Aitvaras nepatenkintas suurzgė. Atsistojęs, ugninėmis pėdomis jis perėjo per kambarį, palikdamas kilime išdegintus pėdsakus, priartėjo prie televizoriaus, kuris akimirksniu sprogo.
Z., nepaisydamas svylančių rankų, nugrūdo aitvarą į vonios kambarį, kur jo ugninė prigimtis galėjo pridaryti mažiau bėdų ir šiaip ne taip užgesino liepsnas kambaryje. O aitvaras melancholiškai rūkė, sėdėdamas ant vonios krašto, ir paprašė Z., kad tasai iškeptų jam kiaušinienės. Iš dviejų tuzinų kiaušinių - paaiškino jis. Kaip tik tą akimirką iš poliklinikos grįžo gaspadinė ir, kol ji apstulbusi stebeilijosi į pajuodusias svetainės liekanas, Z. įbruko jai į rankas banknotą ir liepė parnešti tiek kiaušinių, kiek ji pakels.
Jis mėgino pasišnekėti su aitvaru, bet tasai tik dūmijo (cigaretės jam užtekdavo tik dviem užsitraukimams) ir nesileido į kalbas, kol negaus kiaušinienės. Per kelias minutes aitvaras surūkė savaitines Z. cigarečių atsargas ir, kai atėjo žmona, ją vėl teko siųsti parduotuvėn, šįsyk - trijų blokų cigarečių. Aitvaras nesutiko nei su “Prima”, nei “Klaipėda”, pareikalavo “Marlboro”. Kol gaspadinė grįžo, aitvaras sušlemštė kiaušinienę, surūkė bloką cigarečių ir pareikalavo ugninio vandens. Kai Z. žmona, laistydama kelią ašaromis, nuėjo pirkti degtinės, Z. pamanė, kad šis eksperimentas gali kaštuoti kiek daugiau, nei jis buvo numatęs. Antra vertus, pilnas aukso monetų skreitas su kaupu atpirktų išlaidas... Vakarop jiems begeriant šeštą “košerinės” butelį, Z. mandagiai pasiklausė aitvaro, ar jis nenorėtų kartais padaryti to, ką daro visi save gerbiantys aitvarai, tai yra atgabenti šeimininkui aukso. Aitvaras supyko, ėmė prikaišioti Z., esą tas tegalvoja apie savo smulkias, niekingas problemas, surūkė paskutinį cigarečių bloką ir, pasiėmęs pusbutelį, nuėjo miegoti į vonią. Z. irgi užmigo, bet sapnavo visokius beprotiškus košmarus.
Rytą Z. pažadino beldimas į duris - pasirodo, aitvaras telefonu užsisakė keturias picas ir kiaušinienę iš keturiasdešimt aštuonių kiaušinių; taip pat degtinės ir dėžę kubietiškų cigarų; Z. sukrapštė paskutinius pinigus, bet jų neužteko, Z. atidavė savo ir žmonos laikrodžius, savo pašto ženklų kolekciją ir vietoj trūkstamų pinigų mėgino įpiršti “tik šiek tiek apdegusį fotelį”, bet picerijos pasiuntinukas jo arogantiškai atsisakė. O aitvaras nieko neėmė į galvą, kimšo kiaušinienę, užsikąsdamas pica, o kramtydamas dar sugebėjo rūkyti cigarą. Z. pavyko susitarti su aitvaru, kad jis nedegintų sofos, aitvaras rūgščia mina sutiko, tačiau sofa po patogiai įsitaisiusiu aitvaru kad ir nedegė, bet paprasčiausiai rūko ar svilo. Aitvaras ėmė kalbėti apie artėjantį priešpiečių metą, po kurio jis tikėtųsi pusėtinų pietų ir kelių dėžių kubietiško romo, juolab kad ir cigarai baigiasi...Z. gaspadinė vaitodama ir graibstydamasi už šonų juodu paliko, nors Z. kažkokios keistos atgailos priepuolyje pasiūlė jai prisiminti, ką gero ji su juo patyrusi, ir persigalvoti.
Aitvaras skundėsi badaująs, bet Z. jam aiškiai pasakė, kad pinigų nebesą ir kad po langais jau dūzgia antstoliai, nesgi butas tai įkeistas. Aitvaras žvilgtelėjo pro virtuvės langą, tuo įsitikino ir pūstelėjo į antstolius ugnimi, bet Z. jam atvirai pasakė, kad ši gentis labai gausi ir jų visų nepadegsi. Vienintelė išeitis - pilnas skreitas auksinių pinigų, pageidautina ne kokių caro auksinukų, bet, tarkime, nors ispaniškų XVII a. pradžios dublonų, nes jie turi ir tam tikrą numizmatinę vertę.
Aitvaras labai susinervino, pareiškė, kad jis laikosi postmodernistinio aitvarizmo principų, kad laikai “nebe tie” ir pan., o į visiškai logišką Z. pastebėjimą, kad postmodernistiniam aitvarui ir jo pašėlusiems pomėgiams reikalingi pinigai, aitvaras atšovė, kad žmonės, neturintys pinigų, telaiko kates ar kokius kitus nereiklius bei neprotingus gyvius, kaip kad žiurkėnai ar triušiai. Trumpai tariant, Z. susibarė su aitvaru ir po ilgų išmetinėjimų vis dėlto jiedu sutarė, kad aitvaras šįvakar išskris kur nors savo aitvariškais reikalais beigi jam težinoma kryptimi ir atneš gausybę pinigų, daug gražiai skambančių monetų. Z. mielai būtų sutikęs ir su banknotais, tačiau suvokęs, kad ugninėse aitvaro letenose jie akimirksniu suanglės ir virs pelenais, šios savo užmačios atsisakė.
Sutemus Z. ir aitvaras išėjo į balkoną, atsisveikino, aitvaras užlipo ant turėklų, atsispyrė ir, virtęs ugniniu pagaikščiu, nuskriejo dangopi. O Z., susiradęs kiek ilgėlesnę cigaro nuorūką, atsisėdo pajuodusian fotelin ir ėmė mėgautis nepaprasta ramybe beigi neįtikėtino nuotykio pojūčiu.
Aitvaras parsirado paryčiais, stenėdamas iš nuovargio. Dviejuose kibiruose jis tempė žvangančias monetas ir keikdamasis susmuko ant linoleumo virtuvėje, kuris, žinoma, tuoj pat užsidegė. Vos užgesinęs gaisro židinius, Z. apsvaigęs panardino rankas į saldžiai barškančių ir maloniai delnus sveriančių monetų vėsumą.
Bet pirštai pirmieji pajuto apgaulę. Z. įsižiūrėjo į monetas ir apstulbo - tai buvo aštuntojo dešimtmečio pavyzdžio alavininės lenkiškos dešimties ar dvidešimties zlotų monetos, seniausiai išėjusios iš apyvartos. Ant vienų buvo pavaizduotas Mikalojus Kopernikas, ant kitų - Jogaila... Du artipilniai kibirai beverčio alavo... O aitvaras peikėjosi ir jau suko savo mėgstamą telefono numerį - pica į namus. Ir alus į namus. Ir degtinė - į namus. Z. nuėjo pas kaimynus, pasiskolino beprotiškai daug pinigų ir apmokėjo užsakymą. O aitvaras pasakojo apie kelionės vargus, rūkė “Davidoff” ir šlemštė picas. Z. nežinojo, ką ir bedaryti. Tai jau buvo daugiau nei bankrotas.
Trapi Z. viltis žlugo, kai jis rytojaus dieną nuėjo pas pažįstamą numizmatą. Tasai už puskibirį monetų su Jogailomis pasiūlė keturis litus, už kibirą Kopernikų - du. Z. neturėjo kitos išeities; jis viską pardavė už pasiūlytą kainą, nupirko dvidešimt nedidelių kiaušinių, grįžęs namo ėmė kepti kiaušinienę, kurią išbadėjęs aitvaras surijo dar pusžalę. Durų skambutį šių skurdžių pietų metu kamavo kaimynai, norintys atgauti savo pinigus.
Beliko ypač atvirai pasišnekėti su aitvaru. Z. jam išdėstė visas aplinkybes ir ypač pabrėžė, kad be keliolikos kilogramų aukso jiedu neišsisuks. Aitvaras berods suprato, kad dalykas rimtas ir išskrido nelaukdamas nė sutemų. Po pusvalandžio jis grįžo ir išties atnešė kibirą aukso. Tai buvo juvelyriniai dirbiniai, žiedai su briliantais, akvamarinais, topazais ir kitokie niekučiai. Z. suprato, kad jo svajonės pagaliau išsipildė. Aitvaras vėl paskambino telefonu, užsisakė picų, cigarų ir romo ir apstulbusiam pasiuntinukui įteikė pusantro kilogramo auksinių koljė su tegu ir nedideliais, bet deimantais. Z. aukso grandinėlių saujomis atidavė skolas kaimynams, už dvylika auksinių žiedų nusipirko dėžę degtinės ir jiedu susėdo virtuvėje, prie stalo, norėdami kukliai pažymėti tokį įvykį. Aitvaras, žinia, pūtėsi, aiškino, kad visa tai tik jo dėka ir žadėjo Z. tokias lauktuves kasvakar.
Deja, po kokios valandos atvyko policija ir Z. suėmė. O aitvaras spėjo šmurkštelėti pro langą. Aukso dar buvo likę puskibiris ir Z. nesugebėjo išsisukti. Kaip jis suprato, aitvaras paprasčiausiai apiplėšė juvelyrinę parduotuvę. Z. mėgino policininkams paaiškinti, kad aukso dirbiniai jo butan atkako atsitiktinai, kad juos atnešė aitvaras, bet policininkai tik juokėsi. Z. buvo patalpintas kalėjiman ir, vienutėje grauždamas nagus, apgailėjo savo poelgius, bet podraug ir didžiavosi...
Vieną tylų vakarą kalėjimo vienutėje Z. dėmesį atkreipė karštas sparnų šnarėjimas už grotuoto kameros langelio. Žinia, tai buvo aitvaras. Jis mandagiai pasisveikino su Z., apgailėjo nelaimingą jo būklę ir lyg tarp kitko užsiminė, kad Z. galįs išspręsti savo problemas. Tiesa, jam reikėtų tapti aitvaru.
Neilgai mąstė Z. Su šiuo pasauliu jį tesiejo kalėjimas. Z. užlipo prie langelio, išsyk pajuto karštį viduriuose, išsyk tapo ugniniu pagaikščiu ir išsirangė pro grotas.
Jiedu skrido. Nepaprastos laisvės pojūtis užgniaužė Z. Jie skrido dangumi, palikdami paskui save ugninių kibirkščių spiečių.
- Klausyk, - tarė aitvaras, - aš žinau vietą, kur yra daug alavinių zlotų. Skrendam?
- Žinoma, - atšovė kiek pamąstęs Z. Atrodo, man to irgi reikėtų.
Du ugniniai pagakščiai nuskriejo nakties dangumi, o apačioje, skverelyje, kažkoks nevėkšla bandė kryžmai sumesti savo švarko skvernus.
