Spalio 25 d. sausakimšoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje festivalis „Gaida“ parodė olandų kompozitoriaus Michelio vad der Aa kamerinę operą sopranui bei vaizdo ir garso takeliui „One“.
Kūrinio gimimo data 2002 m., 2004 m. kompozitorius už šią operą laimėjo prestižinę Matthijso Vermeuleno muzikos premiją. Ir buvo už ką ją skirti. Žinoma, kūrinio centras – nuostabi kanadietė dainininkė Barbara Hannigan, perfrazuojant Ilfą ir Petrovą, „kompozitoriaus svajonė“, nes atlikimas tiesiog stulbino tiek dainavimo, tiek vaidybos preciziškumu, natūralumu ir stilingumu. Kaip yra sakęs Ostapas Benderis apie Madam Gricacujevą, „viskas buvo joje“, tik šį kartą – jokios ironijos. Puikus balsas, nes „One“ svarbiausia būtent dainavimas, netgi sakyčiau – klasikinis operinis dainavimas.
Skaidrus, stiprus koloratūrinis sopranas, galintis papuošti ir puošiantis „tikrąsias“ operos scenas (Barbaros Hannigan repertuare – vaidmenys Händelio, Mozarto, Hasses, Britteno, Andriesseno operose, netgi Leharo operetėje). Puiki aktorė – žvelgdamas į vyksmą scenoje matei tikrų tikriausią monospektaklį (neneigiu, sąsajas žadino ir teatro aplinka). Galima spėti, kad Niujorke videorežisūros specialybę baigęs Michelis van der Aa nemažai padirbėjo ne tik preciziškai režisuodamas visumą, bet ir dirbdamas su atlikėja. Tiesa, Barbara Hannigan ir iki tol yra filmavusis videooperoje savo tėvynėje Kanadoje, o 1999 m. jai teko dirbti su pačiu Peteriu Greenaway, Olandijoje statant Andriesseno operą „Writing to Vermeer“.
Elektroninė muzikinė/garsinė operos medžiaga konstruojama labai panašiu principu, kaip ir praeitais metais „Gaidoje“ rodytos Antano Kučinsko „Grimo operos“. Pagrindas – įrašytas Barbaros Hannigan dainavimas („Grimo operoje“ – aktorių rečitavimas, kalba), kuris vėliau elektroniškai perdirbamas, įvairiai montuojamas, dauginamas ir pan. Ši medžiaga tampa dainininkės „akompanimentu“. Operoje „One“ dar vienas svarbus garsas yra laužiamos šakelės trakštelėjimas, šis veiksmas vaizdo projekcijoje turi savo prasmę. Tiesa, preciziškai aiškintis kiekvieno veiksmo reikšmę nebūtina. Įsijautęs į siurrealistiškai konstruojamą istoriją – Van der Aa žavisi Davido Lyncho („Tvin Pyksas“) filmais ir apskritai sakosi priklausantis MTV kartai – viską priimi natūraliai.
Operoje labai rafinuotai rodoma išprotėjimo istorija. Iš vaizdo projekcijų savo patirtis tarsi kokiame dokumentiniame „Discovery“ filme pasakoja keturios senyvos moterys, penktoji nebylioji senutė įkūnijo jaunosios Barbaros Hannigan herojės „liūdną ateitį“ – kokia ji bus po „n“ metų. Ekrane matėme ir Barbaros Hannigan herojės antrininkę – tai kompozitorių persekiojantis alter ego įvaizdis (dėl kurio mūsų auditorija labai susirūpino per susitikimą su Micheliu van der Aa spektaklio išvakarėse – ar nepakenks tokie interesai kompozitoriaus dvasinei pusiausvyrai?). Muzikinėje plotmėje tasai alter ego, kitaip vadinamas kontrapunktu, kompozitoriui labai praverčia. Netgi solistei dainuojant unisonu su iš įrašo sklindančiu jos balsu, susidaro tam tikra įdomi akustinė ir netgi dramatinė erdvė. Michelis van der Aa jaučia potraukį konstruoti muzikinę medžiagą, kiek teko išgirsti kitų jo kūrinių per minėtą susitikimą, būtent polifoniniais metodais. Galima netgi atsekti „tautines“ šaknis, siekiančias renesanso Nyderlandų mokyklą.
Vis dėlto apie „One“ pirmiausia reiktų kalbėti kaip apie visumą, nes tai išties kompleksiškas, sintetinis, labai gerai sustyguotas opusas. Jokios blogąja prasme eksperimentinės dvasios, idėja išgryninta iki tobulos formos. Galbūt senatvės, anapusybės, asmenybės daugialypumo temų patetika nėra labai nauja (kaip pamąstėme su kolege, ar yra bent viena opera per visą žanro gyvavimo istoriją apie „normalius“ žmones?), tačiau kūrinys kaip itin kokybiškai sukonstruotas vaizdo ir garso „vienis“ įspūdingas.
P. S. O vis dėlto kas nužudė Lorą Palmer? (Aišku, jei žinote, kas ji tokia. Nes, pavyzdžiui, Irvine‘as Ardittis – jei žinote, kas jis – netgi nežino, kas toks yra Davidas Lynchas).
