Vilniuje tebevyksta Penktoji lenkų kino savaitė (baigsis ketvirtadienį). Nors patys jos rengėjai - Lenkų instituto žmonės - ir netrykšta entuziazmu dėl mums pateikto naujo derliaus, vis dėlto kai kurie filmai atrodo verti kad ir lakoniško pakranksėjimo. Juolab nuo lietuviškos žardies.
Niūrokas dabarties realizmas
Filme „Žemyn spalvota kalva“ nieko ypatinga nesurasi - nei fabulos, nei stilistikos prasme. Iš kalėjimo po dvejų metų į gimtąjį miesčioką grįžta už savo draugužius, kartu plėšusius kažkokį sandėlį, vienas atsėdėjęs Rysiekas (Dariuszas Majchrzakas). Draugai per tą laiką šiek tiek praturtėjo, bet joks pavydas ar neapykanta jį palikusiems nedrasko jauno, 23 metų herojaus. Jis tvirtai žino: gaus tėvo palikimą, apsigyvens gimtajame name, dirbs žemę, ves mylimąją Agatą (Aleksandra Poplawska).
Bet viskas apvirsta atvirkščiai: tėvas pakeitė testamentą, namą paliko broliui Jarekui (Rafalas Mackowiakas), mergina, pasitąsiusi po miestą, bet ten neprigijusi, už Jareko ir ištekėjo, o dabar įkalbėjo vyrą parduoti ūkį ir dingti gal net į Varšuvą. Artimų žmonių konfrontacijos istorija, kuri gali puikiai rutuliotis ir Siesikuose arba Pabiržėje.
Bėda ta, kad lietuvių kinematografininkams patinka tik Vilnius ir dar Mažosios Lietuvos egzotika. „Mūsų miesteliai“, vien televizijoje apdainuoti Nijolės Baužytės, savo nepakartojama faktūra, atmosfera galėjo ir tebegalėtų būti puikus kino kūrinio fonas. Ir charakteriai, tokiose vietovėse suformuoti, gerokai skiriasi nuo miestietiškųjų, jie galėtų įnešti įvairovės į lietuvių kiną.
Provincinė drama, kurios kaimynų kine ėmėsi net ne profesionalus kinematografininkas, o gabus filologas Przemyslawas Wojcieszekas, - tipiškas mažabiudžetis filmas, imponuojantis kaip tik geru gilumėlės realijų ir charakterių pažinimu. Gal kiek mažiau įtikinamas, nes romantizuotas Rysiekas, kalėjime įpratęs skaityti poeziją, ir dabar tauškiantis kažką apie lietaus kvapą. Bet už namą, žemę, merginą jis dar bando kautis, nors šansai ir menki. Užtat savęs be didmiesčio - tegul tai bus net kuklus Vroclavas - neįsivaizduojanti Agata piešiama jau visai realistiškai (ypač žiauraus barnio su tėvais scenoje), sodresnis ir jai paklūstančio brolio, o ypač - provincijos mafijozo, saujelės tokių pat trisdešimtmečių, ar dar jaunesnių infantilų vadeivos Tadeko (Przemyslawas Bluszczas) paveikslas.
Tas Tadekas - baisus chamas, vedęs ir turįs dukrą, bet negalįs pakęsti vaiko verksmų, o ir žmoną traktuojąs kaip darbinį gyvulį. Jie nesimpatiški, tie personažai, bet jau tokie, kokie yra (o Rysieko paveiksle juntama autoriaus intervencija). Šiurkšti, nepagražinta kalba, nesąžiningi poelgiai, visuotinis melas, naivios gudrybės, kai Tadekas, pavyzdžiui, siūlo Rysiui dalyvauti „legaliame versle“, į ekraną įneša negailestingos, tikrai nepadedančios išgyventi provincijoje realybės alsavimą.
Ir tuo filmas stiprus, todėl ilgiesi panašaus lietuviško - ne egzotiško, ne mistinio ir ne „parabolinio“. Svarbiausia, kad visi personažai, neišskiriant nė Tadeko, dar kažkokius gėrio trupinius išsaugojo, jiems visiems tikrai nelengva gyventi, ir tai nėra sugalvota, kaip už kadro likęs pagrindinio herojaus atsivertimas kalėjime. Prabėgs metai, ir - ką žinai - gal „Žemyn spalvota kalva“ bus žiūrimas kaip tikras pereinamojo laikotarpio meninis dokumentas.
Šrūdas kaip visuomenės variklis
Prancūzo Alfredo Jarry pjesę „Karalius Ūbas“, parašytą dar 1896 metais, užmirštą, vėliau, kai autorius jau buvo miręs nuo alkoholio, vėl atkapstytą siurrealistų, mes šiek tiek žinome. Bet kokiu atveju tie, kurie matė Jono Vaitkaus Kaune statytą 1977 metų spektaklį, tikrai nepamiršo fantastiškai įtaigių, groteskiškų Viktoro Valašino ir Rūtos Staliliūnaitės personažų poros, to, su kokiu pasismaginimu romantiškoji mūsų teatro herojė tardavo padorų, nes viena įterpta raide lengvai užmaskuotą žodį „šrūdas“.
Panašios operacijos vyksta ir naujame mums jau visai nepažįstamo lenkų savito režisieriaus Piotro Szulkino filme „Karalius Ūbas“. Kadangi Jarry turėjo jaunatviško neatsargumo mesti nuorodą, kad veiksmas vyksta „Lenkijoje, vadinasi, niekur“, ekrane šis šventas geografinis terminas maskuojamas „Fenkija“, o dažnai minima kaimynų valstybė vadinama „Fietuva“ („Fitwa“ - „Litwa“), ir būtent dėl jos kunigaikščio titulo per visą filmą linkęs išdavinėti ir pardavinėti tokio inteligentiško Olgierdo Lukaszawicziaus veido personažas, dragūnų kapitonas Bardioras.
Bet reikalas ne Bardiore ir ne „Fietuvoje“. Fantastiškas nemarios pjesės, parašytos penkiolikmečio (!) autoriaus, likimas įkvepia ir fantastišką laikų, epochų, stilių balaganą, į kurį Szulkinas, visuomet linkęs į aktualių patyčių prifarširuotą „fantasy“ žanrą („Golemas“, 1979; „O - Bi, O - Ba. Civilizacijos pabaiga“, 1984), pasineria tarsi į mylimą, kad ir su negeru kvapeliu, baseiną. Jis - beveik toks lenkų Peteris Greenaway, net režisieriaus pavardė „Karaliaus Ūbo“ titruose užrašyta ant nešvarios lėkštės su stropiai apgraužtais žuvies kaulais.
Viskas ekrane užsimezga nuo to, kad vietinėje smuklėje alus išgertas, o daugiau smuklininkas skolon neduoda. Savo Ūbienės (Katarzyna Figura) įkvėptas padugnė Ūbas (Janas Peszekas) vieno jau po Jarry gyvenusio garsaus vokiečio stiliumi sukelia tikrą „alaus pučą“, su revoliucine daina „Bandiera rossa“ lūpose, svaigalų ištroškusios minios palaikomas, nuverčia persenusią monarchų porą ir akies mirksniu tampa karaliumi. Skamba absoliučiai aktualūs, atrodo, visai ne prieš gerą šimtmetį rašyti, dialogai: „Daugiau alaus!” - „O kas mokės?“ - „Mūsų turtingas kraštas“. Per visą filmą tolydžio aidi ir žodis „demokratija“, nors nė vienas iš personažų nė nenujaučia jo prasmės.
Gaila, Fenkija neturi nei aukso iždo, nei gamtinių išteklių, užtat ji noriai naudojasi Vakarų pagalba (antai Vokietija nemokamai jai atsiųs daug daug policijos lazdų) ir net iškelia „nacionalinę idėją“. Šrūdo yra daug. („Mūsų šrūdas eina į jūrą, juo minta žuvys, o tas žuvis valgo svetimos tautos“.) Taigi demokratiją yra ant ko statyti: iš šrūdo bus dujų, o iš dujų - ir elektros, ir nemokamo alaus. Ir minios neš patriotinius lozungus, o brangieji kultūros žmonės (čia - balerinos) šoks aplink Ūbų stalą, kaip anksčiau šoko apie monarchus.
Jonas Vaitkus statė „Karalių Ūbą“ totalitarinės valdžios sąlygomis, jo užuominas visi puikiai suprato, bet visuomet buvo galima apsimesti kvailiu ir net agresyviai įsižeisti: kaip, negi nesuvokiat, jog kalba - apie buržuazinę demokratiją?.. Kažin ar šiandien, kada, jei tikėsime valdžia, demokratija jau triumfavo, patys esame buržua, kai Europos Sąjunga duos, ko paprašysi, nors ir primins kaip filme, kad demokratijos pagrindas - mokesčiai, tokį „Ūbą“ statyti nėra dar rizikingiau?
Kaip gerai, kad mūsų platumose yra dar tokių politiškai nekorektiškų režisierių kaip Piotras Szulkinas, pavyzdžiui, Amerikos pagalbą apibūdinantis kaip „specialią kramtomąją gumą Rytų Europai: cukrus cukruje“. Šokiruodamas „švaraus stiliaus“ gerbėjus miuziklo elementais, plastiniu kiču, brechtiškais triukais, kovų su rusais, ateinančiais Mauzoliejaus sargybinių žingsniu, vaizdeliais, groteską versdamas absurdu, o pastarąjį - tikra makabreska, šiandieninis Jarry interpretuotojas priverčia mus suprasti (kad ir labai to nesinori): Ūbai amžini, jie reikalingi visur ir visada. Pabaigoje jie tik sąlyginai pralaimėjo ir kai jųdviejų šleiva kreiva porelė įžengia į, jų manymu, Paryžių, atpažįsti šių dienų Varšuvos priemiesčius, virš kurių tolumoje tebestūkso sovietų dovana - klaikusis Kultūros rūmų falas.
Anuomet buvo viltis
Kaip berods kiekvienoje savaitėje, šįkart irgi neapsieita be retrospektyvinės dalies. Ji primena „lenkų mokyklos“ klestėjimo, greičiau lūžio metus - 1969-uosius, kai Andrzejus Wajda pastatė skaudų atsisveikinimo filmą „Viskas parduodama“, dabar atkeliavusį į Vilnių.
Atsisveikinta su mokyklos žvaigžde, visai beprasmiškai žuvusiu „Pelenų ir deimanto“ herojumi Zbigniewu Cybulskiu. Ir ne tik. Gal su įtemptu mokyklos tragizmu, akcentavusiu tautos neviltį, heroizmo beprasmybę taip atvirai, be nutylėjimo figūrų, tik atviraširdiškais simboliais kaip niekur Europoje.
„Viskas parduodama“ - kinas kine. Jaunas Andrzejus Lapickis kuria Režisierių, gal trumpam tapdamas paties Wajdos alter ego. Pačiame meistriškumo ir moteriško grožio klestėjime pasirodo Beata Tyszkiewicz, Elžbieta Czyžewska, skleidžiasi jaunutės Malgorzatos Potockos talentas. Dauguma aktorių pasirodo kaip ano meto lenkų kultūros elitas, net nekeisdami realių savo vardų, štai tik Potocka kuria provincialę, pajutusią savo šansą, kurio ji jau nebepaleis iš rankų. O Aktoriaus, nesuskaičiuojamais saitais susieto su tais žmonėmis, turinčio vaidinti pagrindinį herojų dar neegzistuojančiame, tik dramatiškai svarstomame filme, vis nėra ir nėra.
Mes žinome: ir nebebus. Vėliau per radiją sužino ir personažai. Kaip gyventi toliau? Ir štai Czyžewska, vėliau iš Lenkijos priversta emigruoti, o Holivude dramatiškai nepritapusi, tarsi numatydama niūrią ateitį, pjaunasi venas... Ne, atleiskite, emigravo reali aktorė, o šioji, ekrane rodoma, tik nervingai vaidina nepavykusios savižudybės sceną, ir pasipylus kraujui, į kadrą įslenka kino kamera. Gyvenimas kaip kinas, kinas kaip gyvenimas - viskas taip glaudžiai susiję, ir sunku atsakyti, ar šioje erdvėje, kur „viskas parduodama“, net jausmai, dar bus vietos nesuinteresuotam kūrybos polėkiui.
Bet Waida palieka mums viltį. Atsisakydamas savo ankstesniųjų, tiems laikams puikių juostų primygtinos simbolikos, jis renkasi kur kas modernesnę, laisvesnę kino kalbą, kur svarbiau yra nežinia, ką iš tikrųjų reiškiąs žvilgsnis, frazės nuotrupa, gestas, nepaaiškinamas poelgis kaip Elžbietos paleista karuselė. Tai tarsi viltinga ateities kino nuojauta.
Be to, po filmą, lyg neturėdamas konkrečių užduočių, šlaistosi pradedantis aktorius Danielis. Finale, įveikdamas neviltį dėl jo labai gerbto vyresniojo kolegos, jis nelauktai ir tarsi nelogiškai ima bėgti lenktynių su jaunų žirgų kaimene. Pasigirsta Režisieriaus komanda: „Motoras!“. Juk filmas turi būti baigtas bet kokia kaina. O estafetė, kurią šiuo filmu, šia konkrečia scena iš Cybulskio tarsi perėmė jaunasis talentas Danielis Olbrychskis, vėliau pasirodė visai prasminga. Nors praradimo skausmas išliko, tačiau juostos finale suskamba ir tikėjimas: lenkų kinas yra ir bus! Mes atsinaujinsim, atsijauninsim, mes būsim laisvi kaip tie žirgai. Socialistinėmis sąlygomis, jei nenorėjai parsidavinėti, šviesos motyvas ir tegalėjo nutvieksti kūrinio estetinę plotmę. Bet retas dabartinių jaunų lenkų autorių filmas palieka, pervedęs per katarsį, tokį apčiuopiamą žiemos saulės, virpančio oro, bedaikčio jaunystės džiaugsmo pojūtį, kaip nepamirštamas klasikinės juostos finalas.
