Nedaug trūko, kad sudėtingiausias Lietuvos nacionalinės baleto trupės spektaklis - Piotro Čaikovskio “Miegančioji gražuolė” - užmigtų amžinu miegu. Dėl per porą metų baleto solistų korpuse įvykusių didžiulių rokiruočių staiga paaiškėjo, kad nebeliko nė vienos princesės Auroros.
Rudenį “Gražuolę” gelbėjo Olandijos nacionaliniame balete šokanti Rūta Jezerskytė, tačiau po atvirų jos pasisakymų Lietuvos spaudoje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje tikriausiai jos jau nebepamatysime. Todėl vis dar gana gausiai lankomą spektaklį, rodytą vasario 1 d., buvo nuspręsta “užkrauti” ant trapių Vilniuje šokančios japonų šokėjos Miki Hamanakos pečių.
Baletas “Miegančioji gražuolė”, nors ir patrumpintas, išlieka ilgiausiu Lietuvos baleto repertuaro vaidinimu, kurį “ištempti” reikia ne tik reikiamo profesinio pasirengimo, bet ir daug fizinių jėgų.
Jaunai šokėjai parengti svarbiausią šios legendinės fejerijos vaidmenį padėjo praeityje žinoma rusų balerina Ninel Kurgapkina, šiandien šlovinama kaip pedagogė - jos vardą randame prie garsiųjų XX a. pabaigos klasikinių baletų pastatymų - visų pirma prie puikiosios Paryžiaus “Grand Opera” Bajaderės”, kurią likus keliems mėnesiams iki mirties čia pastatė Rudolfas Nurijevas.
Pirmosios Auroros-Miki Hamanakos scenos buvo gana patrauklios - šokėja pasižymi ryškia, užtikrinta technika, aukštu žingsniu, greitais ir tvirtais sukiniais. Drauge su trapia solistės išvaizda šios charakteristikos leidžia sukurti įtikinamą princesės įvaizdį. Tačiau abstrakti šokio kokybė kol kas prašyte prašosi papildoma įdomesnėmis, prasmingesnėmis artistinėmis savybėmis.
Galbūt dėl skuboto vaidmens rengimo ar sceninių repeticijų stokos M. Hamanakos Aurora kartais atrodė pernelyg sutrikusi, ne visada surado tinkamų vaidybinių reakcijų, bedraudama su kitais spektaklio personažais - sakykim, princams prisistatant, nesumojo bent linktelėti galva; suprantama, kad tai pirmasis viešas princesės gimtadienis, tačiau elementaraus etiketo būtina paisyti - juoba kad tik gimusi ji buvo dosniai apdovanota Gerumo, Džiaugsmo, Švelnumo, Linksmumo ir Energijos fėjų.
Efektingai M. Hamanaka atliko Adagio su keturiais princais. Stabiliomis pozomis garsėjanti šokėja ir čia stebino gražiais atitiudais - grakščiai kilsteldama ranką, akimirkai likdama be jokios atramos ir be didesnio vargo išlaikydama pusiausvyrą ant vieno puanto. Tik kartais jos veide vietoj šypsenos pasirodydavo kažkokie netinkami rūškani šešėliai.
Pavienes šokio scenas M. Hamanaka sušoko taip pat gerai, bet vis norėjosi poetiškesnių, lyriškesnių veido išraiškų, to vidinio švytėjimo, kurį skatina Piotro Čaikovskio muzika ir pačios pasakos filosofija.
Vieningesnis buvo antrasis veiksmas, kuriame M. Hamanaka Aurorą kūrė, pasitelkdama pastebimų melancholijos bei liūdesio bruožų - stilingai sušoko Adagio, tirpstančiomis pozomis viliodama paskui save princą Dezirė, pakankamai gražiai ir “minkštai” atliko variaciją - kitos redakcijos, nei buvome įpratę lietuviškoje “Miegančiojoje gražuolėje” matyti.
Su tinkama nuotaika buvo sušoktas ir paskutinis veiksmas - Pas de deux variaciją M. Hamanaka atliko lengvai, papuošė ją trapiomis pozomis ir ryškiais keleriopais sukiniais.
M. Hamanakos partneris Aurimas Paulauskas iki šiol princo Dezirė partijoje nematytas - kaip visada, malonų įspūdį darė pats šokėjo stotas, elegantiški mostai bei judesiai. Antrojo veiksmo pradžioje jis visai tinkamai ir muzikaliai perteikė jį kamuojantį abstraktų ilgesį - tik gal kiek pernelyg nekantriai, pamiršęs manieras, pirm Alyvų fėjos įpuolė į jos luotą.
Ir antrojo, ir trečiojo veiksmo Adagio A. Paulauskas pasirodė kaip geras partneris, neblogai sušoko ir Pas de deux variaciją - tik plačių, erdvių šuolių ratui scena pasirodė mažoka, todėl jos pabaigai pristigo ne tik iškilmingo ryškumo, bet ir elementarios tvarkos.
Neblogai - ir artistiškai, ir techniškai - Alyvos fėją perteikė Olga Konošenko, vis labiau “susigyvenanti” su šiuo vaidmeniu, kaskart atrandanti vis daugiau vaidybos niuansų.
Malonu, kad pirmojo veiksmo fėjų būrys pasirodė bet kiek atsinaujinęs - Džiaugsmo fėją pirmąsyk šoko Inga Cibulskytė; maloniai nuteikė gyva, kaip ir dera, džiugi jos šokio maniera, muzikalumas, lengvi šuoliai, ritmingi sukiniai. Tuo tarpu drauge su šokliuoju Igoriu Zaripovu atlikdama Batuoto Katino ir Baltosios Katytės duetą, artistė buvo ir žaisminga, ir koketiška - tik norėtųsi, kad šios savybės įgautų dar daugiau organiškumo, improvizacinės gyvybės.
“Miegančioji gražuolė” paliko visai neblogus įspūdžius - nepaisant tam tikrų detalių svetimkūnių, kurios suteikė spektakliui savotiško žavesio. Vietoj šešių Karalių ir Karalienę prižiūrinčių pažų pirmajame veiksme tebuvo tik keturi; tiek jų būtų užtekę nunešti šimtmečiui užmigusią princesę į lovą - tačiau čia jiems į talką kažkodėl atskubėjo penktasis, suardęs iškilmingos eisenos simetriją.
Netyčia nuplyšęs Pažo smuikininko apsiaustėlis kurį laiką aštriai žaliavo kairėje scenos pusėje ir kiek trukdė šokti, kol jo grakščiai nepakėlė Astos Chodorkaitės Freilina - visai netoli sėdintiems dvariškiams, matyt, tai būtų buvę per žema.
Ši istorinė kostiumo skiautė signalizuoja, jog “Gražuolės” garderobas kažin ar išlauks 2005 metų sezono atnaujinimo - nors dauguma kostiumų persiūti ir menkai teprimena 1981 m. premjerą. Šį kartą į akį krito ne tik rusvos nudžiūvusių alyvų spalvos Alyvų fėjos suknia, bet ir pageltęs Dezirė švarkelis - paskutiniame veiksme šalia akinamai baltos Auroros jis atrodė kaip skalbimo miltelių reklamos iliustracija - bausmė tam, kuris nepasirinko “Ariel”.
Pirmieji 2004 m. spektakliai - ir ne taip seniai rodyta “Žizel”, ir “Miegančioji gražuolė” - kelia ir neramių minčių. Puiku, kad Lietuvos baleto artistų meninį lygį tobulina ir šlifuoja garsios užsieninio baleto asmenybės, tačiau vertėtų pasirūpinti ir savų choreografų bei baleto repetitorių ugdymu, jų pasižvalgant artėliau, tarp ne taip seniai garsėjusių Lietuvos baleto solistų. Negi jie, dešimtis metų atidavę baleto menui, jau nebeturi ko perduoti dabartinėms Lietuvos baleto kartoms? Jų patirtis sąlygotų ir baleto kultūros tradicijų tęstinumą, be kurio atskirų baleto veteranų bei paties Lietuvos baleto trupės jubiliejų minėjimai gali tapti vien tuščiu formalumu.
Kitas dalykas - solistų ugdymo klausimas, aktualus daugeliui klasikinio repertuaro spektaklių. Su nostalgija galima prisiminti 1995-uosius, kai “Don Kichoto” premjera buvo ruošiama su 5 (!) beveik lygiavertėmis artistų sudėtimis: Nelė Beredina ir Petras Skirmantas, Loreta Bartusevičiūtė ir Aleksandras Molodovas, Eglė Špokaitė ir Edvardas Smalakys, Kristina Kanišauskaitė ir Vitalijus Vološinas, Živilė Baikštytė ir Mindaugas Baužys.
Kažin ar sugrįš į Lietuvos baletą tokie laikai - šiandien teturime vieną Žizel, vieną Džuljetą, vieną Karmen, vieną Kitri. Miki Hamanakos dėka dar turėsime ir vieną Aurorą - kurią vėl bus galima pamatyti kovo 28 d.
