Rusijos imperijos nebėra jau beveik 100 metų - tačiau egzistuoja Rusijos imperatoriškasis baletas, kuriam vadovauja Gediminas Taranda, o kaip trupės garbės prezidentė nurodoma Lietuvos pilietė ir Trakų rajono gyventoja Maja Pliseckaja.
1961 metais Kaliningrade gimęs Gediminas Taranda Imperatoriškajam baletui vadovauja nuo 1994 metų. Lietuvio ir Dono kazokės sūnus yra vienas garsiausių charakterinių Maskvos Didžiojo teatro šokėjų, kurio pavardė minima greta garsiausių XX a. pabaigos rusų baleto artistų. Greta G. Tarandos Rusijos imperatoriškojo baleto trupėje šoka ir jo brolis Vytautas Taranda.
Kovo 10, 12 ir 13 dieną Vilniuje, Klaipėdoje ir Mažeikiuose G. Tarandos vadovaujama trupė rodo naujausią savo spektaklį “Meilės svajos - paskutinis tango”.
XIX-XX a. sandūroje klestėjusio Rusijos imperijos kultūros fenomeno palikuonių biografijoje nurodytos pasaulinio garso artistų, bendradarbiaujančių su trupe, pavardės ir gastrolių maršrutai gniaužia kvapą, o Lietuvoje ši trupė dalyvavo Trakų festivalio ir Muzikinio festivalio pajūryje renginiuose bei atskirose programose.
Nors reklaminiuose Rusijos imperatoriškojo baleto gastrolių siužetuose, rodytuose per televiziją, taip pat ir spektaklio programėlę puošė romantinio baleto “Žizel” garsai, šokiai ir vaizdai, Lietuvos žiūrovams buvo pristatytas dviejų dalių originalios šiuolaikinės choreografijos spektaklis.
Tango pastaraisiais metais itin dažnai skamba profesionalaus šokio spektakliuose - vien Lietuvoje tokiais ar panašiais muzikiniais motyvais spektaklius sukūrė Anželika Cholina (“Tango in Fa”), Jurijus Smoriginas (“Šokių salė”), Lita Beiris (“Baletinė Čaplino ir Dolskio korta”), Audrius Kurienius (“Trijų minučių romanas”).
Imperatoriškojo baleto spektaklyje pasakojama “tragiška rusų emigrantų istorija”, šiek tiek primenanti Nacionaliniame operos ir baleto teatre rodomo Boriso Eifmano “Raudonosios Žizel” dramaturgines peripetijas, tik gerokai primityvesnė.
Choreografas Georgijus Kovtunas spektaklį pagal Vadimo Bibergano ir XX a. 3-4 dešimtmečio muziką pavadino “tikroviška vienos Imperatoriškojo teatro balerinos istorija” ir ją plėtoja tiesmukai.
Veiksmas vyksta tapytų prancūziškos geležinkelio stoties interjerą primenančių dekoracijų fone. Stoties metafora XX a. kultūroje visada reiškė laikinumą, nepastovumą, savanorišką ar priverstinį blaškymąsi ir rusų emigrantų nuotaikai toks pasirinkimas visai tinka, tačiau gilesnių jausmų nei lengvas motyvo iššifravimas nesukelia. Kavinės - nostalgiškų susitikimų ir bohemiškų pasilinksminimų vietos - nuotaiką kuria ir keletas stalelių bei kėdžių, taip pat dešinėje įkomponuota stačiakampė juodu audeklu dengta pakyla, ant kurios I dalyje vyksta keletas tango motyvais pastatytų kavinės programą imituojančių šokių - tarp jų ir “Gyvatinis tango”, kuriame žvilgančiais triko apsitempusios merginos išdarinėja beveik akrobatinius triukus.
Tango šokių ant pakylos ir aplink ją sūkuryje sukasi ir buvusi imperatoriškojo baleto šokėja Ana Vorubova, bet veiksmas pradeda intensyviau plėtotis, kai pasirodo du nevienodo storumo draugai baltagvardiečiai - plonesnis Andrejus Paninas (tarptautinių konkursų laureatas Jurijus Vyskubenko) ir labiau įmitęs Nikolajus Iljinas (Gediminas Taranda). Drauge jie šoka gana azartiškai ir sinchroniškai, tačiau į akis krinta nevienoda jų kompleksija, o kai Nikolajus Iljinas, stotu primenantis dabartinį Lietuvos premjerą, pradeda tiesmukiau reikšti savo jausmus Anai, stiebtis, tūpčioti, tipenti ir šokinėti, nejučia pradedi šypsotis - juo labiau kai jo baltagvardiečio munduras, artistui jausmingai pakėlus rankas, užstringa ties apvaloku juosmeniu, ir šokėjui tenka nuolat jį timpčioti žemyn.
Nepaisydama šių herojaus trūkumų, balerina pasirenką būtent Nikolajų, o ne lieknesnį jo draugą ir konkurentą - tai išprovokuoja bičiulių ginčą ir pirmasis veiksmas baigiasi dvikovos šūviais ir liesojo baltagvardiečio mirtimi.
Antrajame veiksme Nikolajus Iljinas netrunka įsivelti į muštynes - šį kartą, gindamas moters garbę, nužudo irgi gana gerai įmitusį jūreivį su nedideliu pilvuku, todėl Iljiną pradeda sekioti du nevienodo ūgio blizgančiais lietpalčiais vilkintys policininkai, kurie, leidę jam dar kiek pašokti, jį suima.
Tokių nuotykių spektaklio dramaturgijai pakaktų, tačiau jo kūrėjai “stebuklingai”, kaip rašoma programėlėje, atgaivina pirmojo veiksmo pabaigoje žuvusį Paniną. Jis parodo Anai laikraštį, kuriame pranešta apie Iljino mirtį, ir, suprantama, guodžia buvusią baleriną tol, kol ši sutinka už jo ištekėti. Bet po vestuvinio tango “šokantieji prasiskiria” (taip rašoma programėlėje, taip ir atsitinka scenoje) - pasirodo Iljinas. Nors “Anos Vorubovos meilė vėl suliepsnoja ir skausmingai užlieja krūtinę... Bet per vėlu”. Iljinas lieka vienas, o antroji spektaklio dalis baigiasi nebe dviem, o vienu šūviu - Iljinas, “meilę praradęs toli nuo Tėvynės”, nusižudo.
Baleto libretas spektaklyje įkūnytas tiesiog pažodžiui - plastinė jo forma gana monotoniška, pilna baletinės vaidybos štampų. Nors dauguma artistų šoka neblogai, jiems trūksta gyvybės ir išraiškingumo: moterys vaikšto siūbuodamos klubais, žvalgosi iš padilbų ir aukštai kilnoja kojas, vyrai demonstruoja savo šaunumą ir gestikuliuoja it kokio nors Grand Ballet masuotė.
Vidutinišką choreografinę spektaklio partitūrą siekiama užmaskuoti nuolat į sceną pučiamais dūmais ir neskoningais, XX a. 3-4 dešimtmečio kostiumo formas imituojančiais kostiumais. Originaliau atrodė tie šokių numeriai, kuriuose mėginta perteikti rusišką svetimoje aplinkoje atsidūrusių emigrantų sielą - gana išradingai, kaip įterptinis charakterinis šokis, pastatytas ir atliktas šešių raudonais šilkiniais rusiškais marškiniais vilkinčių padavėjų su padėklais epizodas. Jame apstu kadaise rusų liaudies ansamblių programose matytus numerius primenančio komikavimo - kvailoko, tačiau savaip stilingo. Su rusiška “plačia siela” sušoktas ir garsusis romansas “Vežėjau, neragink žirgų” - kažkodėl šių fragmentų sentimentai pasirodė mažiau dirbtini nei daugumos spektaklio scenų jausmai.
Dar vienas spektaklio privalumas - kompaktiška jo trukmė: santykius išsiaiškinti visi spektaklio personažai suskubo per 1 valandą 40 minučių - tiek, kiek trunka trečiasis naujausio Eimunto Nekrošiaus spektaklis pagal Kristijono Donelaičio “Metus” veiksmas.
Be dviejų baltagvardiečių, scenoje daugiausiai buvo Ana Vorubova, kurią šoko Olga Černobrovkina - malonios išvaizdos, grakšti artistė judėjo elegantiškai ir muzikaliai, o pasibaigus spektakliui publikos aplodismentus priėmė su ašaromis akyse: gal ją pravirkdė spektaklio finalas ir Iljino savižudybė, o gal į akį nuo Nacionalinio dramos teatro scenos lubų įkrito koks šapelis.
H. Š.
