8-ajame dešimtmetyje Roy'us Fineris dirbo detektyvu pietų Bronkse, viename iš problemiškiausių Niujorko rajonų. Jis buvo didelis ir stambus – kadaise, kai boksuodavosi, kai kurie priešininkai pasiduodavo jam vien dėl jo kūno masės; tiesa, vėliau Finerį nugalėjo kitas stambus vaikinas, taksi vairuotojas Arnoldas Silversteinas.
Fineris vilkėdavo juodą kostiumą ir baltus marškinius su kaklaraiščiu; tai jį aiškiai išskirdavo purvinose ir nudrengtose treninguotų ir džinsuotų padugnių apgyvendintose gatvėse; jis aiškiai buvo melancholiškas ir bičiuliavosi su Nelsonu Algrenu, Amerikos rašytoju, kurio knygos buvo vienos iš tų juodojo žanro romanų, kur veikia girtuokliai ir sąvadautojai, prostitutės ir korumpuoti politikai, nusikaltėlių gaujos ir panašūs tipai; už vieną iš tokių veikalų Algrenas pirmasis Amerikos istorijoje buvo apdovanotas Nacionalinės knygos premija 1950-aisiais.
Tame pačiame 8-ajame dešimtmetyje Roy'ų Finerį kurį laiką fotografavo vokiečių foto reporterė ir bastūnė Roswitha Hecke. Su Fineriu ji būdavo ir jam dirbant, ir jo laisvalaikiu; tokiu būdu ir atsirado nuotraukų ciklas, gana išsamiai aprašantis detektyvo gyvenimą. Dabar jis priklauso Nord/LB banko kolekcijai, o šiuo metu eksponuojamas vienoje Šiuolaikinio meno centro salių.
Melsvai žalsvo atspalvio, nostalgiškose ir kinematografiškose fotografijose Roy'us Fineris iš lėto slenka purvinomis patiltėmis bei gatvėmis, kur pro šiukšlių konteinerius lenda šiukšlių perviršis, krisdamas voliotis ir skraidyti aplinkui; pro šalį važiuoja griozdiškos amerikietiškos mašinos, nuknebusiais užpakaliais; tolumoje neįspūdingai stovi dangoraižis, o jo viršuje – rutiniškai spingso pilka įtakingojo „New Yorker“ antraštė; Roy'us Fineris sėdi gurkšnodamas bare ar užeigoje, perka ledus „Carvel“ ledainėje; taip pat dalykiškai kaso katinui pakaklę, kaip ir užtaiso nediduką juodą pistoletą; pozuoja prie savo giminės paminklo kapinėse ir žmogžudysčių skyriuje – koridoriuje, tarp besilupančių žalių sienų, ar kabinete su išsirikiavusiais kolegomis detektyvais.
Visuomet visa galva už visus aukštesnis, iš pažiūros nerangus, vienišas, net ir būdamas tarp žmonių – galbūt dėl ūgio, galbūt dėl aprangos, o galbūt dėl to, kad Roswithai Hecke gerai pavyko pagauti jo nuotaikų, minčių ir gyvenimo ritmą, ir jis pradėjo atrodyti išskirtinis. Be to, Hecke užfiksavo Finerį ne vien kaip veidą, bet ir kaip miesto – mieste gyvenančią ir su miestu susiliejusią – figūrą; panašu, kad per juodą detektyvo siluetą ir vienatvę ji ramiai ir neegzotizuodama prakalbino nefasadinę Niujorko kasdienybę.
Lietuvoje mes neturime tokios fotografijos. Net jei ir turime šiukšlių perpildytus konteinerius ar purvinas Naujininkų geležinkelių patiltes, taip pat ir skurdžius policijos poskyrius bei visą miesto gyvenimo realybę – mūsų žiūrėjimo ir fotografavimo tradicija kitokia. Ji linkusi ieškoti ne kasdienybės ritmų, bet to, kas slypi anapus jos – pavyzdžiui, žmogaus, daikto ar pastato sielos, kokios nors ontologinės šviesos arba tamsos jo viduje. To žmogaus, daikto ar pastato ji ieško vis dar dažniausiai kaime, ir retas iš menininkų, kurie vis dėlto fotografavo miestą, kokias nors apsilaupiusias namų sienas ar neveikiančius ir išplėštus taksofonus, neieškojo jame estetinių politinės ar dvasinės situacijos apibendrinimų – mat mūsų fotografija linkusi kalbėti metaforomis, gręžtis į žiūrintįjį estetika ir metafizika ir, žinoma, byloti paslaptį. Kiekvienas vaizdas – tai vis atskira istorija, įtraukianti į savo beribę gelmę.
Todėl visai kitokia Hecke fotografija čia – išskirtinė. Jos sukurtas ciklas primena kasdieniškus, dalykiškus ir faktografiškus kadrus. Šie kalba ne pavieniui ir ne gilyn, bet jungiasi į nuoseklų horizontaliai tįstantį filmą, ar komiksinį pasakojimą, panašų į prieš pora dešimtmečių Tardi nupieštas flegmatiškojo Paryžiaus detektyvo Nestoro Burma, filosofiškai arba pagiringai besišlaistančio blogais miesto kvartalais nusikaltimų pėdsakais, istorijas. Antra vertus, Finerio fotografijoms netrūksta ir poetiškumo – Hecke nevengia žaisti formomis, spalvomis ir reikšmėmis, pavyzdžiui, pritraukti keistą ar gražią detalę labai arti, ją dar labiau išdidinant didelio formato fotografijos atspaude; tokiu būdu tarp jos nufotografuotų objektų – ir įmantriai ant nuogos vyriškos blauzdos įtaisytas pistoleto dėklas, ir vieno iš žmogžudysčių skyriaus detektyvo kelnes prilaikanti diržo sagtis su vardu „Mike“. Pagaliau, prigesusi fotografijų spalva sukuria beveik renesansiško „sumato“ įspūdį.
Sunku pasakyti, ar tai be paliovos rūkomų cigarečių dūmai, ar miesto smogas, ar tiesiog dirbtinės šviesos ir nuovargio pasekmė; bet kokiu atveju – tai puiki aštuntojo dešimtmečio istorija, kurią galima aplankyti iki kovo 19 dienos.
„Kultūros vartai“ www.kulturosvartai.lt
