Sakoma, kad krepšinis – antroji lietuvių religija. Gaivališkai aistringos krepšinio mišios vyksta pavydėtinai dažnai ir įvairiomis progomis, nepriklausomai nuo metų laiko ar oro sąlygų. Krepšinis sutelkia ir išaukština, teikia skausmo ir paguodos, skatina bent trumpam prisiminti trapų lietuvišką patriotizmą. Kas kartą, kai vėlai vakare būriai jaunimo su trispalvėmis rankose ir žodžiu „Lietuva“ lūpose užlieja miestų gatves, visų pirma norisi spėti, kad juos kaip visada suvienijo krepšinis.
Iš tiesų lietuviai mėgsta pergales. Rodos, nesvarbu, kad kartais krepšinio aikštelėje lietuviškų Vilniaus ar Kauno miestų garbę vienu metu gali ginti po tris ar keturis užsieniečius. Svarbiausia, kad milžiniškoje scenoje TV kameros fiksuotų bekompromisę atletų kovą, kurioje kiekvienas stebėtojas galėtų su kuo nors susitapatinti ir kartu prisiliesti prie saldžios pergalės regimybės. Bet ar tikrai?
Pastarosiomis savaitėmis įsiliepsnojusios aistros dėl amerikietės krepšininkės Kathryn Douglas pilietybės įtikinamai parodo, kaip gali būti sunku numalšinti šį pergalių alkį.
Gana netikėtai aukščiausių šalies politikų dėmesio centre atsidūrė konkretaus žmogaus pilietybė – formalią žmogaus priklausomybę tam tikrai politinei bendruomenei liudijantis teisinis statusas, lyg ir nedaug teturintis bendra su meistrišku kamuolio varymu ar sugebėjimu taikliai mesti iš toli. Ir netikėtai paaiškėjo, kad išimties tvarka suteikti krepšinio žaidėjai pilietybę – tai viešojo intereso problema, problema, kurią reikia spręsti kuo greičiau ir nevilkinant, tikintis, kad importinių jėgų injekcija padės dar kartą išgarsinti Lietuvos vardą.
Katie Douglas asmens ir Lietuvos valstybės santykis – įdomus ir prieštaringas. Šio santykio užteko, kad grupė žymių Lietuvos sporto, politikos, mokslo ir meno veikėjų viešai kreiptųsi į prezidentą Valdą Adamkų, ragindami amerikietei išimties tvarka suteikti pilietybę. Šio santykio užteko, kad Lietuvos Respublikos Seimas ypatingos skubos tvarka, išties per rekordiškai trumpą laiką užregistruotų, apsvarstytų ir patvirtintų įstatymo pataisą. Ne bet kokio, o Pilietybės įstatymo, apibrėžiančio, kas sudaro politinę bendruomenę, taigi pačią valstybę.
Taip keičiasi įstatymai...
26 metų Katie Douglas – neabejotinai talentinga krepšininkė. Pastaruosius dvejus metus ji atstovavo Vilniaus „Lietuvos telekomo“ komandai, džiuginusiai gerais rezultatais moterų Eurolygoje. Prezidentas V. Adamkus įvertino JAV pilietės nuopelnus, 2005 m. gegužę apdovanojęs K. Douglas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Kievieną vasarą K. Douglas grįžta į JAV, kur jau šeštą sezoną žaidžia WNBA – stipriausioje moterų krepšinio lygoje. 2006 m. liepos 12 d. K. Douglas, pirmą kartą dalyvaudama WNBA Visų žvaigždžių rungtynėse, laimėjo naudingiausios mačo žaidėjos prizą. Įdomus sutapimas – maždaug tuo pačiu metu (Lietuvos laiku – liepos 13 dieną) prezidentas V. Adamkus buvo viešai paragintas kuo skubiau suteikti jai Lietuvos pilietybę.
Skelbiama, kad JAV pilietė K. Douglas buvo kviečiama atstovauti savo šalies rinktinei, tačiau atsisakė. Teigiama, kad jos nevilioja ir vyro gimtinės Graikijos rinktinė. Artėjančiame pasaulio čempionate K. Douglas nori žaisti Lietuvos rinktinėje. Mažytė problema – tam reikia Lietuvos pilietybės, tam būtina apeiti įstatyminius suvaržymus, atsiradusius po liūdnai išgarsėjusios Jurijaus Borisovo bylos.
Minėtame kreipimesi į prezidentą žymūs visuomenėje žmonės teigė, kad šios neeilinių gabumų krepšininkės „įsiliejimas į rinktinę užtikrintų galimybę siekti aukščiausių rezultatų tarptautiniuose krepšinio forumuose ir taip dar labiau garsintų pasaulyje Lietuvos vardą, keltų jos prestižą“.
Jo Ekscelencija, atsižvelgdamas į Pilietybės komisijos pastabas, pilietybę suteikti atsisakė. Motyvas: „Pilietybės įstatyme nėra apibrėžtos teisinės prielaidos, leidžiančios suteikti asmeniui pilietybę išimties tvarka už tikėtinus ar būsimus jo nuopelnus“.
Nepraėjo net para, ir įstatymas pasikeitė...
Natūralizuotas krepšinis
Aukšto meistriškumo krepšininkų natūralizacija (pilietybės teisių suteikimas) nėra naujas reiškinys. Nuo seno įprasta į nacionalinę rinktinę kviesti iš tos šalies kilusius užsienio valstybių piliečius. 1937 ir 1939 metais Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, sensacingai du kartus iš eilės laimėjusi Europos krepšinio čempionatą, savo gretose turėjo ne vieną JAV lietuvį. Tarp jų buvo ir, ko gero, vienas geriausių to meto pasaulio krepšininkų – Pranas Lubinas, 1936 metų JAV olimpinės krepšinio rinktinės kapitonas. 1987 metais Graikijos vyrų rinktinė, žengdama link išsvajoto Europos pirmenybių Olimpo, pasinaudojo neprilygstamo graikų kilmės snaiperio Niko Galio, gimusio ir augusio JAV, paslaugomis.
Tai, kas vyksta krepšinio pasaulyje pastaruoju metu, įgauna visiškai kitą mastą. Krepšinis virsta išties globaliu reiškiniu, naikinami paskutiniai žaidėjų migracijos apribojimai. Į Europą plūsta šimtai amerikiečių krepšininkų ir krepšininkių, europiečiai ne ką mažesniais tempais skverbiasi kita linkme. Jeigu susiduriama su teisiniais apribojimais, tam tikromis legionierių kvotomis – ne bėda, viską įmanoma sutvarkyti natūralizacijos keliu.
Nacionalinės krepšinio federacijos, kaip ir privatūs klubai, noriai imasi lobizmo. Jos siekia, kad pilietybė būtų suteikta krepšininkams, su valstybe nebeturintiems nieko bendra, išskyrus paprasčiausius darbo santykius. Iš esmės laikomasi trumpalaikės verslo strategijos, kai svarbiausias pasidaro trumpalaikis pelnas, pergalės „čia ir dabar“, vietoj dėsningo ir kruopštaus darbo su jaunimu, orientuoto į bendrą krepšinio lygio kėlimą. Sąmoningai naikinamas bene pagrindinis tarptautinių varžybų elementas – sąžininga konkurencija tarp unikalią patirtį turinčių valstybių ir joms atstovaujančių atletų.
Ne visiems pasiseka. Slovėnijai suteikus pilietybę amerikiečiui Arrieliui McDonaldui, neblogai sukomplektuota šalies rinktinė užėmė priešpaskutinę vietą 2001 m. Europos krepšinio čempionate. A. McDonaldas į naujosios gimtinės komandą nebegrįžo… Netgi nacionalizmo atgimimą išgyvenanti Rusija suteikė pilietybę juodaodžiui amerikiečiui Johnui Robertui Holdenui. Rezultatas – viso labo aštuntoji vieta 2005 m. Europos čempionate.
Žinoma, neteisinga būtų tvirtinti, kad būtent natūralizuoti krepšininkai sužlugdė auksines slovėnų ar rusų viltis. Krepšiniui, kaip ir visoms kitoms sporto šakoms, būdingas esminis nenuspėjamumo elementas. Netgi sėkmingas sandoris su aukšto lygio žaidėju neužtikrina, kad pavyks pasiekti trokštamą rezultatą.
Už auksinės iliuzijos
Rodos, dar visai neseniai, 2001 metais, Lietuva atsisakė suteikti pilietybę amerikiečiui įžaidėjui Ericui Elliottui. Menkas šios pozicijos žaidėjų pasirinkimas tada buvo ir dabar tebėra skaudžiausia nacionalinės vyrų rinktinės problema. Lietuvos piliečiu amerikietis netapo, o jam taip reikalingą popierių netrukus atsiėmė iš Lenkijos valdžios. Tikro įžaidėjo ištroškusioje krepšinio Lietuvoje netrukus visu ryškumu suspindo Šarūno Jasikevičiaus žvaigždė…
Galima suprasti, kad daugkartinių Europos čempionų (vyrų ir moterų) šalyje visada siekiama aukščiausių rezultatų. Galima tikėtis, kad netrukus Pilietybės komisija patvirtins K. Douglas kandidatūrą Lietuvos pilietybei išimties tvarka gauti. Galima laukti, kad kada nors ateityje, po dar vienos reikšmingos pergalės, miestų gatvėse vėl audringai švęs krepšinio aistruoliai.
Ir vis dėlto, įsileidę „velnią“ į savo iliuzinę sporto bažnyčią, galime kartu su juo neberasti kelio atgal. Parduodami pilietybės teises už auksu žvilgančią viziją, bet kada galime likti be nieko, tik su lūpose nebyliai sustingusiu šūkiu „Lietuva“...
